Juodais, ilgais rūbais scenoje pasirodydavusi naujojo prancūzų šansono kūrėja ir atlikėja, galima sakyti, šio žanro ikona Barbara (Monique Serf) Lietuvoje beveik nežinoma. 1930-aisiais gimusi ir 1997 m. po sunkios ligos mirusi Prancūzijos žydė paliko daug šviesiai liūdnų, kartais humoristinių, bet niekada nebanalių dainų, juodosios damos (une dame noir) įvaizdį, kurį pati apdainavo duete su Goerge Moustaki („Une dame brune“), vėlesniais muzikinio gyvenimo metais su Gerard‘u Depardieu sukūrė muzikinę pjesę „Lily-Passion“.
Gražiausia meilės istorija
Daug palikimo ir iš jos draugystės su amžininku, prancūzų dainininku Jacques‘u Brel‘u – Barbara įdainavo nemažai jo dainų, taip pat abu atlikėjai vaidino kino filme „Franz“. Dažnai televizijoje pasirodydavusi moteris negalėdavo pakęsti interviu, neatskleisdavo asmeninio gyvenimo detalių. Net yra išlikęs televizijos laidos „Rapelle toi“ įrašas, kur ši dainininkė ištaria legendine tapusią savęs apibūdinimo frazę – „Aš esu moteris. Moteris, kuri dainuoja.“ (Je suis une femme. Une femme, qui chante.)
Kai nusilpus sveikatai nebegalėjo pasirodyti scenoje, Barbara nusprendė parašyti atsiminimų knygą, kurią pavadino „Il etait un piano noir“. Juodasis pianinas, apie kurį svajojo vaikystėje, tačiau galėjo turėti tik 29-erių. Atsiminimų knyga taip ir liko nebaigta, rankraščius po dainininkės mirties surinko jos draugai. Knygą sudaro dvi pagrindinės dalys – „Nebaigtas pasakojimas“ (Recit Inacheve) ir „Fragmentai“.
Knygoje kalbama intymiai, poetiškai, kai kuriuos prancūzų kalbos sąskambius netgi sunku išversti į lietuvių kalbą. Taip pat kyla intriga, kodėl „une dame noir“, kuri gyvenime nebuvo linkusi daug kalbėti apie save, negalėdavusi pakęsti, kai kas nors ateina į užkulisius, kai ji ruošiasi pasirodyti, visgi gyvenimo pabaigoje nusprendžia atskleisti bent dalelę savo paslapties. Su publika per pasirodymus jos santykiai visada buvo aistringi, nuoširdūs. Barbarai buvo labai svarbus jos klausytojas, netgi viena jos garsiausių dainų „Ma plus belle histoire d‘amour c‘est vous“ (Mano pati gražiausia meilės istorija esate jūs) yra skirta jos muzikos klausančiai publikai. Atsiminimai, kalbėjimas rašant – buvo vienintelė likusi priemonė, jos pačios žodžiais tariant, tęsti dialogą.
Daugiau niekada nebegrįšiu į sceną.
Nebedainuosiu niekada.
Nebebus tų valandų ložėje, vedžiojant pieštuku akis ir lūpas, pudros ir skaistalų, lėtai braukiant su šepetėliu per veidą. Lėtai. Kad būčiau jums graži.
Nebebus kristalų ir juodo aksomo blizgesio.
Niekada širdis nebesidaužys užkulisiuose.
Daugiau niekada neatsivers uždanga, pėda nebemuš ritmo.
(…)
Rašymas šiandien yra vienintelis būdas tęsti dialogą.
Kodėl aš sutikau pirmą kartą kalbėti apie praeitį? Nes aš esu vienintelė, kuri gali tai padaryti! Aš pasistengsiu, nors laikas ir iškreipia vaizdus. Jie tampa neryškūs, arba priešingai – pernelyg džiaugsmingi arba skausmingi.
Turiu daugybę darbo, kuris manęs laukia, bet aš jį myliu, nesiruošiu skųstis.
Dabar yra šešios ryto, man šešiasdešimt septyneri, dievinu savo namą, laikausi gerai. Iš vietos, kurioje rašau, matau sodą. Pražydo pirmosios rožės ir baltoji visterija tiesiog varva į terasą.
(…)
Kiekvieną akimirką mokausi pažinti visus garsus, visus žemės kvapus.
Tik vienintelės šviesos judesiai mane kartais stebina. Mano visas kraujas plaka pagal ritmą, kylantį iš žemės. Tokia didi ramybė spinduliuoja iš šios vietovės, jog man dažnai atrodo neteisinga ir skausminga, kad to nepasidalija visa visata. Vidinė taika, kuri man teikia tikėjimą, jog aš galiu turėti tą „mažytį gabalėlį Prancūzijos“, kaip sakoma.
Iš Monique Serf į Barbarą
Monique Serf gimė Prancūzijos žydo André Serf ir Moldavijos žydės Esteros Brodsky šeimoje. Slapyvardis Barbara kilo iš moldaviškos kilmės senelės, kurią dainininkė labai mylėjo ir savo atsiminimuose švelniai vadino „močiutėle“, vardo Varvara Brodsky. Per Antrąjį pasaulinį karą šeima turėjo persikelti į Pietų Prancūziją, kiekvieną kartą, kai būdavo atpažinta jų žydiška kilmė, šeima turėdavo kraustytis. Po karo grįžusi į Paryžių mergina galėjo studijuoti muziką. 1950 m. ji pabėgo iš namų ir prisiglaudė Briuselyje, po to Charleroi, kur pradėjo dainuoti mažame kabarete „L‘etoile du Sud“. Su keletu draugų menininkų tame pačiame miestelyje ji prisidėjo kuriant kabaretą „Le vent vert“. Su aktyvia menininkų bendruomene – rašytojais ir dailininkais – apsistojo sename name, kurį pavertė į kūrybines dirbtuves, buvo ir koncertų salė su pianinu. Ten jaunoji Barbara atliko Edith Piaf, Juliette Gréco ir Germaine Montéro dainas. Tačiau karjera klostėsi lėtai, ir ji vos galėjo pragyventi. Grojimas pianinu atrodė sunkus ir drovus, auditorija ją įvertino ne iš karto. Tačiau Barbara nepasidavė, ir jos stilius tapo vis individualesnis, ji atrado savo auditoriją įvairiuose kabaretuose ir koncertų salėse Paryžiuje ir Briuselyje. Pradėjo dirbti su didžiais prancūzų muzikos kūrėjais – Régine, Brassens, Georges Moustaki, taip pat populiariais kompozitoriais ir atlikėjais kaip F. Rauber. Jos dainos buvo pilnos intymių vaikystės prisiminimų ir nelengvų jausmų.
„Il etait un piano noir…“ – ši istorija prasideda 1930-ųjų liepos devintosios sutemose prie Batignolles aikštės, Paryžiuje.
Buvau maža mergaitė, kaip ir dauguma vaikų gyvenau savo vaizduotės pasaulyje. Tame pasaulyje buvau pianistė ir dainininkė. Į stalą mušdavau įvairių įsivaizduojamų dainų ritmus. Mano rankos daugelį valandų grodavo įsivaizduojama klaviatūra, buvau garsiausia pasaulio pianistė!
Ak, tie svajonių vėjai, kurie įkvėpė mane nepakęsti paklusnumo!
Kai esi didžiausia pasaulio pianistė ir kai juodųjų ir baltųjų klavišų garsai sūkuriuoja ir keliasi, ir veržiasi per atvirus langus, virš debesų, virš dangaus, kad iškristų lietaus kaskadomis į jūras, į upes, kuriomis tekėtų, juos pastvertų, prarytų, po to išmestų toli į kitas šalis, nes kai esi didžiausia pasauly pianistė, nesustabdo joks stogas! Netapau didžiausia pasaulio pianiste, bet muziką ir toliau girdėjau. Tik liko baimė, kad svajonė gali sudužti, momentas ištirpti.
(…)
Mano pirmieji atsiminimai Marselyje 1937-aisiais. Tada patyriau pirmąją aistringą meilę. Buvau septynerių ir mylėjau, mano žvilgsniu, labai gražų trylikametį iš aristokratų šeimos. Mano pirmoji vagystė buvo skirta jam. Trisdešimt dvi šviežios, kvepiančios figos, sultingos ir tokios žavios. Mano tėvas jų pasigedo ant didžiojo bufeto.
Trisdešimt dvi figos, dėl kurių po dviejų dienų melavau, nepaisydama žandarų, kurie išvežtų į pensioną, grėsmės, ar kitų žmonėms taikomų bausmių.
Marselis: kartu su broliu Jeanu, eidami į mokyklą grumiamės su smarkiu, šaltu vėju, kuris plakasi per namų sienas. Marselis, alyvuogių aliejuje padažytos ir įtrintos česnaku duonos kvapas. Mano batų medinių padų tarškėjimas kieme, kurį perbėgdavau vėluodama į mokyklą, rūbinė, seni paltų stovai, nebalintų prijuosčių, po kuriomis buvo raudonai įrašyti mūsų vardai, kvapas. Mano mokyklinis suolas klasėje, pieštukų dėžutė, kramtomoji guma, migdolų pastos kvapas, raudonas rašalas.
Per kelerius mokslų metus, išblaškytus keičiant mokyklas, stipriausius ir labiausiai kvepiančius atsiminimus atsinešiau iš Marselio.
1938-ieji: mes esame Roanoje, kur gimė mano mažoji sesutė Regine. Iš čia turiu vienintelį šeimos Kalėdų atsiminimą. Gruodžio 24-ąją buvo šalta, ir mes dalyvavome vidurnakčio Mišiose. Grįžtančių mūsų laukė močiutė, Močiutėlė, virtuvėje su apelsinais, karštu šokoladu, cukraus gabalėlių saldainiais, pateiktais mažoje mėlynoje lėkštelėje. Koks saldumas!
Kaip aš mylėjau savo močiutę! Ji buvo tokia smulkutė, su išsišovusiais skruostikauliais, didelėmis juodomis akimis, labai plonomis rankomis. Ji gimė Tiraspolyje, Moldovoje. Ten pat gimė ir mano mama. Ji man paruošdavo saldumynų iš auksinių Korinto razinų, obuolių ir riešutų pyragų. Ji man patardavo apie viską. Užlipdavau jai ant kelių ir prisiglausdavau prie jos peties: „Ar aš tavo mylimiausia, Močiutėle? Pasakok man, kaip buvai Rusijoje, kada nuvykai į Paryžių; papasakok, kokia mano mama buvo maža!“ Močiutėlė man pasakodavo ir atsidėkodama aš atsisėsdavau prie stalo ir grodavau savo įsivaizduojama muziką.
(…)
Toliau kalbama apie nesibaigiančias keliones, stengiantis išvengti nacių, nuolatines nesėkmės mokykloje, vaikiškai išgyventą neteisybę, kai tėvai labiau mylėjo jos brolį Jeaną, kuriam puikiai sekėsi mokslai, o savo muzikiniame pasaulyje gyvenusios Monique niekaip nesuprato, pastaroji dažnai jausdavosi įžeidinėjama ir žeminama. Taip pat tėvo mobilizaciją.
Mokyklinis stropumas ne man. Prisirenku įvairiausių pastabų: „labai nedrausminga“, „per daug juokiasi“, „vadovaujanti“, „maištinga“, „nepaklusni“. Krėsti juokus ir dainuoti, rengti įvairius pasirodymus – tai buvo viskas, kas mane domino.
Iš tėvų ir tetos Jean sulaukdavau sakymų: „Mano vargšas vaikeli“. Mergaitei, kuri nori būti protinga ir kad ja gėrėtųsi… Mano vargšas vaikeli!
(…)
Kiekvieną kartą nuėjusi į naują mokyklą sulaukdavau to paties klausimo:
– Ką daro tavo tėvas?
Niekada smulkiau neaiškindavau jo situacijos, tiesiog susikūriau tai, ko norėjosi.
Mano įsivaizduojamame gyvenime jis eidavo pasivaikščioti su mama, ilgai kalbėdavosi, juokdavosi, dalydavosi švelniomis paslaptimis. Šioje epochoje tai buvo sudėtinga. Taip pat turėjo didelį šunį, o aš – juodus lakinius batus su apvadėliais apie kulkšnį. Vaikystėje tokių labai pavydėdavau mergaitėmis. Mano vaizduotėje taip pat jis turėjo juodą pianiną.
Šį pianiną aš pati gavau gerokai vėliau, kai man buvo dvidešimt devyneri.
Tokie bateliai tapo mano apavu scenoje.
Didysis šuo buvo pavadintas Indien. Tai – šviesiaplaukis briaras – sesers Reginos dovana.
(…)
1944 rugpjūtis: Paryžiaus išlaisvinimas – tarsi fejerverkas. Paryžius laisvas!
Kas galėtų atspindėti šį etapą? Kelionės, egzodai, skrydžiai nuo 1939-ųjų iki 1945-ųjų nepadarė mano gyvenimo skausmingo. Alkis manęs niekada nesukaustė, niekada nebuvau ilgam atskirta nuo mamos, niekada nenešiojome geltonos žvaigždės, nebuvome deportuoti. Mano vaikiškos baimės ir skausmai, ar tikrai tai turėčiau sieti su karu?
Pasaulis vėl galėjo tapti savimi. Tai buvo kaip didžiulė šventė. Galėjau vėl pamatyti savo Močiutėlę. Galėjome vėl gyventi tikrame name. Galėjau būti žyde be baimės, laisvai.
Tarp Barbaros ir jos tėvo įvyko dramatiška istorija. Kai Monique buvo dešimt, tėvas ją išnaudojo seksualiai, vėliau po kiek laiko paliko šeimą. Po kokių dvidešimties metų Barbara sulaukė laiško, kad tėvas miršta ir dar nori ją pamatyti. Barbara skuba vykti į Nantes, miestą, kuriame niekada nėra buvusi, tačiau pagal adresą suradusi namą, sužino, kad tėvas jau mirė. Visa tai itin asmenišku ir nuoširdžiu tekstu apdainuojama vienoje jos garsiausių dainų „Nantes“.
Grįžusi į Paryžių Barbara sutiko Jacques‘ą Brel‘ą, ir jie tapo viso gyvenimo draugais. Ji atliko nemažai jo dainų. Vėliau sutiko Georgesą Brassens‘ą, kurio dainas naudojo įrašydama savo pirmąjį albumą. 1950-aisiais ji dainavo keliuose mažuose klubuos, ir ten pradėjo atsirasti jos gerbėjų, daugiausia tai buvo jauni studentai iš Lotynų kvartalo. 1957-aisiais jį grįžo į Briuselį įrašyti savo pirmųjų autorinių dainų, bet procesas truko iki 1961-ųjų. Padainavusi Bobino Music-Hall in Montparnasse ji savo karjeroje patyrė lūžį. Apsirengusi ilga juoda suknele, ji pasirodė efektingai, nors Paryžiaus kritikai sakė, kad dainininkei trūko natūralumo, ir jos pasirodymas buvo sunkus, formalus. Ji tęsė koncertus mažuose klubuose, ir po dvejų metų Théâtre des Capucines jai pasisekė užburti publiką ir kritikus, kai dainavo savo parašytas dainas. Tai buvo jos karjeros išsiskleidimo viršūnė, 1964-aisiais Barbara pasirašė kontraktą su Philips Records.
Vėlesnieji gyvenimo metai
Nuo 1970-ųjų Barbara buvo aktyvi, pasirodydavo televizijos šou su įvairiomis žvaigždėmis kaip Johnny Hallyday, taip pat buvo turas per Japoniją, Kanadą, Belgiją, Izraelį, Olandiją ir Šveicariją. Devintajame dešimtmetyje ji taip pat tęsė turus ir rašė dainas. Jos albumas „Seule“ buvo vienas iš svarbiausių Prancūzijoje 1981-aisiais. Kitais metais ji buvo apdovanota Grand Prix du Disque už įnašą į prancūzų kultūrą. Artimai bendradarbiavo su kylančia kino žvaigžde Gérard‘u Depardieu ir jo žmona Élisabeth, įrašinėjo dainas filmams. 1986-aisiais ji Niujorke, Metropolitano operoje, su Michailu Baryšnikovu grojo pianinu dainoms ir baletui. Kartu su Lucku Plamandonu rašė muziką pjesei „Lily Passion“, kurioje ir pasirodė kartu su G. Depardieu. Tai buvo istorija apie žudiką, kuris kaskart, išgirdęs Barbara dainuojant, ką nors nužudo.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje Barbara tapo aktyvia kovotoja prieš AIDS. 1988-aisiais Prancūzijos valdžia skyrė jai Garbės ordiną. Dėl sveikatos problemų Barbara nebegalėjo pasirodyti scenoje, tuomet ji savo laiką skyrė atsiminimų rašymui. Nors 1996-aisiais išleido dar vieną sėkmingą albumą, kurio milijonas kopijų buvo parduota per 12 valandų. 1997-ųjų lapkričio 24 d. dėl sutrikusio kvėpavimo mirė Paryžiaus priemiestyje, Neuilly-sur-Seine. Palaidota šeimos kape, Cimetière de Bagneux kapinėse, pietvakarių Paryžiuje.
Repeticijų prieš didžiuosius pasirodymus metu ant durų būdavo pakabintas lapelis su Barbaros parašytu tekstu:
JUMS, KURIE SIEKIATE MUS PAMATYTI
Jūs iš miesto atvykstate su savo energijomis, o mes turime savąsias.
Ačiū už supratimą,
Už tai, kad neužduodate klausimų,
Kad nepateikiate atsiliepimų,
Be abejo, jūs turite teisę ginčyti mūsų vertybes!
Tačiau, kad susikauptume, mums reikia tylos.
Jums taip pat, kai dirbate.
Tai, kas galbūt yra jūsų atsipalaidavimas, gali mus sutrikdyti.
Šiuo momentu mes esame trapūs.
Aš jums visa tai sakau su didele pagarba ir meile.
Ačiū!
Parengta remiantis Barbaros atsiminimų knyga „Il était un piano noir…“.
Parengė Vaiva Lanskoronskytė
