Šiuolaikinis menas leidžia žmogui būti savarankiškam, pačiam galvoti ir spręsti, išlaisvina iš bet kurios grupinės formacijos bei jos įtakos. Šiuo atžvilgiu šiuolaikinis menas skatina individualumą ir tai, mano požiūriu, yra didelė vertybė“, – teigia Nacionalinės dailės galerijos vadovė, meno istorikė ir parodų kuratorė Lolita Jablonskienė, kurią pakvietėme pasikalbėti apie šiuolaikinio meno sampratą, jo įvairovę bei prasmę, kurią, žvelgiant į šiuolaikinio meno kūrinius, neretai taip sunku atrasti.

Ar šiandien yra nusistovėjęs koks nors šiuolaikinio meno apibrėžimas?

Manau, kad vienareikšmio apibrėžimo, kas vadintina šiuolaikiniu menu – nėra. Prieš daugiau kaip porą dešimtmečių, kai Lietuvoje ėmė rastis tokios šiuolaikinio meno apraiškos, kaip instaliacija, performansas, videomenas ir kt., dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius visą tuo metu kuriamą meną suskirstė į dvi grupes – dabartinį ir šiuolaikinį. Šis skirstymas visų pirma nurodo, kad šiandien kuriamas menas nėra vienalytis. „Dabartinis“ menas orientuojasi į tradiciją ir žiūrovui gerai pažįstamas raiškas, žanrus ir tematiką. Tuo tarpu „šiuolaikinio“ meno misija yra kita – liudyti šiuolaikinį mąstymą. Akivaizdu, kad šiuolaikinis menas nėra tiesiog šiandieninės tikrovės atvaizdavimas, tiksliau galėtume jį apibūdinti kaip galvojimą apie šiuolaikybę.

Šis A. Andriuškevičiaus išskirstymas per du dešimtmečius nė kiek nepaseno, o dailės kritikai visame pasaulyje ir šiandien šiuolaikiniam menui priskiria vieną esminę funkciją – dabarties apmąstymą įvairiomis formomis.

Tad natūralu, kad šiuolaikinis menas neturi vieno aiškaus apibrėžimo, juk šiandien keliais žodžiais būtų sunku įvardyti ir kitas dvasinio gyvenimo sritis. Įvairios nuomonės bei tiesos, galimybė į tą patį reiškinį pažvelgti skirtingu aspektu yra vienas iš mūsų dabartinės tikrovės bruožų, iš šios įvairovės ir tegalima susidaryti visumos vaizdą.

Šiuolaikinis menas, turbūt kaip nė vienas prieš tai, bando atsisakyti tradicinių meno sričių, laužo formas bei ribas. Ar galima sakyti, kad šiuolaikiniame mene santykis su tradicija yra gan komplikuotas?

Man regis, visas šiuolaikinis menas, ir ne tik vizualus, vienaip ar kitaip analizuoja savo santykį su tradicija. Tarkime, šiuolaikinė klasikinė muzika taip pat sprendžia šį klausimą. Mąstoma, kur ir kokiu būdu tradicija mus atvedė ir ar ji gali padėti išreikšti šiuolaikines mintis. Tą patį galėtume pasakyti ir apie šiuolaikinį šokį ar teatrą, be abejo, ir apie šiuolaikinį vizualųjį meną.

Tradicijos neigimas būtų bergždžias reikalas, tačiau šiuolaikiniam vizualaus meno kūrėjui rūpi išsiaiškinti, ar tradicinis mąstymas estetinėmis, grožio kategorijomis bei tikrovės kopijavimas išties prasmingai tą tikrovę perteikia ir ar tokiu būdu mes adekvačiai, t. y. šiuolaikiškai, ją suvokiame.

Negalime pamiršti, kad XX amžiaus vizualiojoje kultūroje įvyko milžiniškų pokyčių. Atsirado fotografija, kinas, reklama, maksimaliai panaudoję tai, kas anksčiau buvo vizualaus meno prerogatyva. Todėl tikrovės atvaizdavimas tapo techniškai paprastesnis, efektingesnis ir daug įtaigesnis. Meno kaip pramogos funkcijas puikiausiai perėmė pramogų industrija, o padaryti gražiau, spalvingiau ir ištaigingiau, nei šiandien tai daro reklama – nėra reikalo. Tad šiuolaikinis menas ėmė ieškoti savo teritorijos, krypdamas visų pirma į to, kas vyksta šiandien, apmąstymą, be abejo, ir savo paties funkcijų bei sąveikos su visuomene permąstymą. Reikia pripažinti, kad to rezultatas – dažnai kritiškas ir meno, ir visuomenės būklės vertinimas.

Minėjote estetines kategorijas, kuriomis buvo vertinamas tradicinis menas, o ar šiuolaikiniame mene grožio samprata dar egzistuoja?

Žinoma, kad egzistuoja, juk šiuolaikinis menas yra labai įvairus ir daugiasluoksnis. Esama ir grožio, harmonijos (ar priešingai – bjaurumo, nedarnos) matais aprėpiamų dalykų, kuriuos nesunku įžvelgti plika akimi, bet taip pat yra ir giluminių prasmių, slypinčių už išorinio vaizdo – tai intelektualioji, mąslioji šiuolaikinio meno dalis. Beje, ji visais laikais mene buvo ne mažiau svarbi nei tik grožio suvokimas.

Atvykę į kokią užsienio šalį, lankydami gotikines katedras, žinoma, galime jomis tik gėrėtis, tačiau tai bus tik dalis jų kultūrinės ir meninės prasmės. Juk tuometinėje visuomenėje bažnyčios statytos ir jų dekoras kurtas ne tik dėl grožio – pamaldumo tradicija, socialiniai santykiai juose atsispindi ne menkiau. Taip pat yra ir šiuolaikiniame mene. Jis ne tik žiūrimas, bet ir suvokiamas platesniame kultūros kontekste.

Vadinasi, vien tik grožio kategorija vertinti bet kurį meną yra per menka?

Taip, tai yra esminis meno sampratos ir funkcijos susiaurinimas.

Ar gali čia slypėti šiuolaikinio meno nesupratimo, nepriėmimo problema – žiūrovas šiuolaikinį meną vertina tradiciniam menui būdingomis kategorijomis, bando ieškoti grožio, tikrovės atvaizdavimo, kurio neranda ir todėl – neatpažįsta jo prasmių?

Man atrodo, kad šiandien žmonės, lankydami parodas ar muziejų ekspozicijas, nesitiki vien estetinių įspūdžių. Tai veikiau tų, kurie neva populiariai rašo ir kalba apie meną, kuriamas primityvus diskursas – suprask, žmonėms negražu, todėl jie nežiūri. Nemanau, kad tai yra tiesa. Juk žmonės lankosi parodose, ir nėra reikalo supaprastinti šiuolaikinio žiūrovo lūkesčių, viską suvedant tik į grožio paieškas.

Taip pat reikia pridurti, kad menininko žvilgsnis į tikrovę nepasikeitė staiga, tik prasidėjus šiuolaikinio meno etapui – jis keitėsi visais laikais. Juk kai impresionistai pradėjo ardyti tradicinį vaizdą, rodydami spalvą, šviesą, oro virpėjimą, tai buvo didžiulis pokytis, kurio nenorėjo pripažinti to meto parodų salonas ir akademinė meno sistema. Vėliau, pasirodžius įvairioms avangardinėms modernizmo srovėms – abstrakcijai, dada – atrodė, kad griaunami esminiai vaizdavimo principai, mat meno kūrinyje nebeliko atpažįstamos tikrovės. Tai taip pat buvo radikali revoliucija.

Šiuolaikinis menas taip pat nėra stabilus reiškinys, jis nuolatos kinta: keičiasi raiškos priemonės ir tam tikram metui aktuali problematika. Prieš 20 metų menininkai kalbėjo vienaip, šiandien – kitaip, o to priežastis – nuolat besikeičiančios meno sąveikos su socialine, politine, kultūrine terpe aplinkybės.

Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad šiuolaikiniam menui labiau rūpi forma, o ne turinys, „kaip“, o ne „kas“.

Jau minėjau, kad šiuolaikinis menas yra labai įvairus. Tarkime, šiuolaikinis menas, analizuojantis paties meno kūrimo, sklaidos ir suvokimo būdus. Šie savivokos klausimai rūpi konceptualiajam menui. Pavyzdžiui, įvairiomis priemonėmis (instaliacijomis, konceptualiais objektais ir kt.) siekiama apmąstyti, kas sukuria meno kūrinio vertę: pats menininkas ar jo kūrinius pristatančios meno institucijos? Iš tiesų klausimas yra universalus, tai ne tik meno problema – o kas lemia bet kurio daikto vertę: jo kūrėjas (gamintojas), pardavėjas ar reklamos įtaiga? Norint suvokti tokio meno atveriamas bendresnes prasmes, be abejo, reikia daugiau žinoti.

Piktintis dėl tokio meno beprasmybės ar sudėtingumo yra nerimta, nes žiūrovas visada turi galimybę pasidomėti ir tokiu būdu daugiau sužinoti. Juk prieš pradėdamas naudotis kuriuo nors nauju apyvartoje pasirodančiu aparatu vartotojas taip pat turi pasiaiškinti, kaip, pavyzdžiui, naujas telefonas ar planšetė veikia. Tas pat tinka ir šiuolaikiniam menui – norėdamas turėti naudingos patirties, žiūrovas turi daugiau žinoti, ir tai yra ne šio meno trūkumas, o kaip tik privalumas. Jis skatina žmogaus lavinimąsi ir pastangą naujai pažvelgti į tikrovę.

Kita vertus, yra ir kitokio, mažiau abstrahuoto, pakankamai nuosekliu pasakojimu grįsto šiuolaikinio meno. Pavyzdžiui, menininkų kuriamuose videofilmuose dažnai pasakojamos visiems suprantamos istorijos, tik jose svarbesnis klausimas yra ne „kas čia yra?“ (kas rodoma), bet „kodėl taip yra?“ Toks požiūris trikdo, nes jis išviešina ne itin patogias temas, rodo tas gyvenimo puses, kurios erzina, verčia išlįsti iš patogaus ir įprasto mąstymo kokono. Bet juk tai taip pat privalumas, nes žiūrovas tokioje jam neįprastoje situacijoje yra skatinamas mąstyti, o ne tik pasyviai žiūrėti ar atsiduoti malonumams. Girdėdama žiūrovų nuomonę, kad „kažkas neaišku“, visada sakau, kad tai puiki pradžia – reikia išsiaiškinti, o ne užsimiršti akimirkai; užsimiršti ir „viską suprasti“ leidžia reklama.

Verta išskirti ir tokį šiuolaikinį meną, kuris skatina unikalias žiūrovo patirtis čia ir dabar. Pavyzdžiui, Londono „Tate Modern“ galerijoje, jos vadinamojoje „Turbinų“ salėje, dažnai eksponuojami tokie kūriniai. Islandų menininkas Olafuras Eliassonas sugalvojo galerijoje eksponuoti saulės šviesą („Oro projektas“, 2004). Juk kasdieniame gyvenime, nuolat skubėdami, retai atkreipiame dėmesį į saulę. Na o jos šviesos muziejuje tikrai nesitikime. Menininkas suteikia galimybę galerijoje patirti tai, ką iš žmogaus atima gyvenimas mieste.

Taigi, šiuolaikinis menas įvairiomis priemonėmis padeda žiūrovui pajausti ir išgyventi savo paties laiką bei aplinką.

Minėjote, kad šiuolaikiniam menui neberūpi tikrovės kopijavimas. Ar galima sakyti, kad būtent iš čia atsiranda itin subjektyvus požiūris į pasaulį, nes menininkui ne tiek rūpi tikrovę atvaizduoti, kiek ją ištirti?

Visų pirma reikėtų pripažinti, kad joks menininkas (beje, ir joks politikas ar ekonomistas) dar nėra pasiūlęs absoliučiai teisingo požiūrio į pasaulį ar pateikęs universalų atsakymą į visus keliamus klausimus. O nuo XX amžiaus, įsibėgėjus liberaliai kapitalistinei visuomenei, kurioje šiandien mes ir gyvename, skaidymasis į daugybę veiklos sričių, kurias išmano nedidelis žmonių skaičius, ir individualizacija tapo ypač ryškiomis tendencijomis. Tačiau šiuolaikinis menas liudija, kad kiekvienas žmogus turi galimybę pažvelgti į bet kurią jį dominančią sritį, atrasti čia savo autoritetų bei prioritetų ir įžvelgti sąsajų su jo turima žinių sankaupa.

Todėl susidūręs su „keistu“, nesuprantamu meno kūriniu, žiūrovas neturi atsitraukti. Juk kažkada ir pačiam menininkui ši sritis buvo nežinoma, o ir tai, kad šiandien jis ją aiškinasi, dar nereiškia, jog jau yra viską išsiaiškinęs iki galo. Kaip tik todėl menininkai nesiūlo vieno teisingo šiuolaikinio meno kūrinių suvokimo būdo. Mėginimas ir skatinimas suprasti ir yra menininko tikslas.

Šiuolaikinis menas leidžia žmogui būti savarankiškam, pačiam galvoti ir spręsti, išlaisvina iš bet kurios grupinės formacijos bei jos įtakos. Šiuo atžvilgiu šiuolaikinis menas skatina individualumą ir tai, mano požiūriu, yra didelė vertybė.

Tad šiuolaikiniame mene patį kūrinį reikėtų suvokti ne kaip baigtinį rezultatą, o kaip procesą?

Taip. Ir meno kūrimo, ir jo suvokimo procesas šiuolaikiniame mene yra akcentuojami. Vienas strateginių šiuolaikinio meno uždavinių – stabdyti skubėjimą, lemiantį paviršinį suvokimą. Juk atėjęs į galeriją, kurioje rodomas, pavyzdžiui, videofilmas, trunkantis bent 5 minutes, žmogus yra priverstas praleisti joje šiek tiek laiko, jei, žinoma, jis apskritai stabteli prie to kūrinio. Tad kasdienybėje tarsi ištirpstantis laikas, stebint meno kūrinį, teka natūraliai. Santykis su laiku yra tiesioginis, todėl meno kūrinio žiūrėjimas tampa (kūrybiniu) procesu.

Ar tam priskirtumėte ir meno kūrinius, kuriais bandoma šokiruoti?

Tokio šiuolaikinio meno, kuris šokiruotų ir pritrenktų labiau nei žiniasklaida, seniai nesu mačiusi.

O kas apskritai šiuolaikinį meną daro menu?

Visų pirma svarbios yra pačios meno kūrimo aplinkybės – kūrėjas turi suvokti, jog tai, ką jis kuria, yra meno kūrinys, o ne, tarkime, reklama, laisvalaikio užsiėmimas ar pramoga. Taip pat svarbios yra ir meno kūrinio sklaidos aplinkybės – jis rodomas muziejuose, galerijose, t. y. tokiose vietose, kur žiūrovas tikisi susidurti su meno kūriniais, o ne, tarkime, buities prekėmis ar namų apyvokos daiktais. Ir trečias dalykas – apie tai turi būti rašoma, kalbama, diskutuojama kaip apie meno kūrinį. Tad kol veikia šios sukūrimo, rodymo bei suvokimo aplinkybės, tol tai galima apibrėžti kaip meno kūrinį.

Šiandien gan dažnai tenka girdėti žmones sakant, kad jie nesupranta šiuolaikinio meno, nemato jo prasmės. Juk tam, kad būtų atpažintas kūrinys, kaip meno kūrinys, turi būti tam tikras santykis, kitu atveju žiūrovas gali pasijausti kvailinamas.

Žiūrovas, žvelgdamas į šiuolaikinio meno kūrinį, turi turėti tam tikrą dėžutę instrumentų, kurie padėtų jam atverti kūrinio prasmes ir nurodytų galvojimo kryptį. Nerasdamas tinkamų instrumentų, žiūrovas jaučiasi nejaukiai.

Problema ta, kad kasdieniame gyvenime žmogus turi instrumentų dėžutes įvairiausiems gyvenimo atvejams bei situacijoms ir net nesusimąsto, kaip tie instrumentai jį valdo. Pavyzdžiui, bet kuri kompiuterinė programa mums atveria tam tikras galimybes, tačiau užveria kitas, nes ji yra ribotas algoritmų rinkinys, ir žmogus gali padaryti tik tiek, kiek tas algoritmas leidžia. Atėjęs, tarkime, į medicinos įstaigą, žmogus elgiasi taip, o ne kitaip, taigi, jo elgesys yra adekvatus nustatytoms elgesio schemoms. Tuo tarpu šiuolaikinis menas yra atviras įvairiausioms interpretacijoms ir žmogui nesiūlo jokių schemų. Būtent todėl dažnai ir kyla santykio problema.

Žmonės, sekantys tai, kas vyksta kultūriniame, socialiniame, politiniame gyvenime, tuos instrumentus šiuolaikinio meno supratimui susirenka individualiai, tačiau jie niekada nėra universalūs. Ir čia nėra nieko visiškai naujo, neįprasto, neišmėginto: tarkime, žvelgdami į vėlyvuoju sovietmečiu sukurtą Šarūno Saukos tapybą, taip pat matome, kad vienu pjūviu ji neperpjaunama, vienu tekstu neatpasakojama. Taigi, menas visada skatina ieškoti individualios, universaliems instrumentams nepasiduodančios prasmės.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad, net ir būdama meno istorikė, reto šiuolaikinio meno kūrinio prasmes suvokiu iš pirmo žvilgsnio. Viskam reikia laiko, apmąstymo, tam tikrų jungčių, susiejančių į vieną rišlų pasakojimą.

Man rodos, kad santykyje su šiuolaikiniu menu žiūrovas kartais bijo ne tiek pasijausti kvailinamas, kiek elgtis neschematiškai. Susidūręs su tuo, kas jokių schemų nesiūlo, žmogus išsigąsta ir atsitraukia. Kai kurie ima piktintis. Ir tai yra visiškai natūrali emocija.

Ar norite pasakyti, kad tai baimė susitikti su savimi?

Be jokios abejonės, ir taip galima interpretuoti. Juk ne visada žmogus yra pasirengęs akistatai su savimi. Kasdienis gyvenimo tempas skatina plaukti pasroviui, paklusti pažįstamai ir schematiškai puikiai sutvarkytai tikrovei. Neretai dienos pabaigoje suprantame, kad visą dieną bendravome su technologijomis, o ne su žmonėmis. Tačiau gyvas santykis, realus susitikimas yra visiškai kitokia tikrovė, nuo kurios mes šiandien dažniausiai bėgame. Būtent todėl kasdieniame gyvenime su visuomeninėmis bei mechaninėmis technologijomis suaugęs žmogus dažnai jaučiasi pažeidžiamas, kai akis į akį susiduria su šiuolaikiniu menu. Tokie kūriniai išmuša iš įprastų gyvenimo vėžių ir priverčia pasukti galvą, pažiūrėti kitu aspektu, o tai, žinoma, sukelia didelių nepatogumų.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Comments are closed.