„Akcentuojant, kad parkai yra skirti žmonėms, reikėtų nepamiršti, jog mūsų pirmaeilis uždavinys – pasirūpinti gamta. Juk kurtiniai prie Seimo nepiketuoja, peticijų nerašo, žiniasklaida jais nesidomi, tačiau jie gyvena ir mūsų pareiga – juos išsaugoti, kaip ir kitus Dievo kūrinius šioje žemėje“, – sako Dzūkijos nacionalinio parko Gamtos paveldo skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė, jau dvidešimt metų dirbantis šiame parke, jį fotografuojantis bei garsinantis ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse.
Mindaugą Lapelę kalbina Gediminas Kajėnas.
Kaip nutiko, kad Vilnių iškeitėte į Marcinkonis, o Lietuvos mokslų akademijos Botanikos institutą į Čepkelių raistą?
Tai ne visiška tiesa, mat visų pirma Dzūkiją buvau laikinai iškeitęs į Vilnių. Mano mama – dzūkė iš Gervėčių krašto, o tėtis – aukštaitis nuo Pusnės, Molėtų rajono. Gimiau Šiauliuose, tačiau nuo pusės metų gyvenau Druskininkuose, taigi esu dzūkas nuo Šiaulių. Juk tėviškė yra ten, kur žmogus pradeda suvokti pasaulį, savo aplinką, tad Dzūkija man ir yra tikrieji namai.
Mokykloje per klaidą pradėjau domėtis botanika, todėl pasirinkau ir atitinkamas studijas Vilniaus universitete, 13 metų dirbau Botanikos institute, kur apsigyniau disertaciją apie Lietuvos rezervatų florą.
Nepriklausomybės pradžioje daug žmonių iš akademinės bendruomenės ėjo dirbti į naujai kuriamas valdžios struktūras. Tad ir mane 1990 metais Eugenijus Drobelis, dabartinis mano viršininkas, pakvietė į Aplinkos apsaugos departamentą, kuris kūrėsi vietoj sovietmečiu gyvavusio Gamtos apsaugos komiteto. Šis departamentas vėliau buvo performuotas į Aplinkos apsaugos ministeriją, kuri vėliau tapo tiesiog Aplinkos ministerija. Taip tapau valdininku ir šioje struktūroje darbavausi 5 metus. Tai buvo gana sunkus ir varginantis, bet įdomus darbas, mat daug ką reikėjo kurti naujai – rengėme dokumentus prisijungti prie tarptautinių konvencijų, rengėme naujus teisės aktus, vyko saugomų teritorijų tinklo plėtra.
Tačiau po 5 metų valdininko kėdėje suvokiau, kad šito man jau gana… Botanikos institute darbas buvo visiškai kitoks: pusę metų – kabinetinis darbas, o pusę – ekspedicijos gamtoje. Tai buvo mano stichija, o ministerijoje – dokumentai, popieriai, nuolatinis bendravimas su žmonėmis, interesų grupių kova ir kartais man to būdavo per daug.
Tiesa, visada, kai manęs kas nors klausdavo, iš kur esu kilęs, atsakydavau, kad šiuo metu gyvenu Vilniuje, bet esu iš Druskininkų, tad nejučia visuomet ruošiausi grįžti į Dzūkiją. Kadangi jutau ir stiprų žmonos palaikymą, tik pasitaikius galimybei sugrįžau atgal į tėviškę. Taip 1995 metais atsidūriau Marcinkonyse, Dzūkijos nacionaliniame parke. Tad šiemet ne tik 25 metai, kai dirbu Aplinkos apsaugos sistemoje, bet ir 20 metų, kai esu Dzūkijoje.
Ar Jums teko dalyvauti ir Dzūkijos nacionalinio parko kūrimo darbuose?
Ne, kai atvažiavau, parkas jau gyvavo 5 metus. Tačiau ir tada buvo daug kūrybinio darbo ir gerokai mažiau popierizmo. Kuriant parką buvo labai daug kūrybiškų veiklų, kurias lankytojas priima lyg savaime egzistuojančias, tačiau prie visko kam nors juk reikėjo prisėsti ir tai padaryti: bukletai, įvairūs informaciniai leidiniai, moksliniai tyrimai, kuriuos dažnai ne tik patys organizuodavomės, bet ir pinigų ieškodavome, pažintinių takų sistemos kūrimas, teritorijos priežiūros planai ir t. t., ir pan. Tuo metu mes visi tokius darbus darėme pirmą kartą, nes buvome atėję iš skirtingų profesijų: tarp mūsų buvo mokytojų, agronomų, miškininkų ir kitų profesijų atstovų.
Saugomų teritorijų sistema įdomi tuo, kad ji suteikė prieglobstį nemažai daliai kūrybingų žmonių, kurie provincijoje būtų „baltos varnos“ ir kuriems jų pomėgiai, pavyzdžiui, domėjimasis tautosaka ar fotografavimas, natūraliai tapo ir jų darbo dalimi. Nė vienas gamtininkas nėra tik mokslininkas, tačiau ir savotiškas atradėjas, kuris savo matymu nori pasidalinti su kitais. Būtent todėl jie ir rašo, fotografuoja, moka gražiai papasakoti – tokių žmonių saugomų teritorijų sistemoje yra ne vienas. Tad kūrybos mūsų darbe tikrai niekada netrūko.
Apibendrinus galima pasakyti, kad pirmasis parko kūrimo dešimtmetis, kurio aš patyriau tik pusę, buvo biednas, tačiau pilnas kūrybos, ieškojimų ir atradimų džiaugsmo. Tuo tarpu antrasis dešimtmetis, nors mus ir pradėjo pasiekti europiniai pinigai, tapo išgyvenimo mokykla su tam tikrais kūrybiniais elementais… Anksčiau gamtoje mes praleisdavome du trečdalius laiko, kontoroje – vieną, o dabar viskas atvirkščiai. Šiandien situacija yra tokia, kad saugomų teritorijų sistemoje jau reikia kurti reindžerių, kurie vaikščiotų po gamtą, vedžiotų žmones, rodytų jiems ir pasakotų, etatus. Mane ima juokas, nes mus – gamtininkus, kultūrologus – prirakino prie stalų, užvertė popieriais, o dabar steigia naujus „bendrautojų“ etatus…
Ar per Nepriklausomybės metus keitėsi saugomų teritorijų samprata?
Gal eretiškai nuskambės, tačiau iš esmės dabartinė Saugomų teritorijų sistema buvo sukurta po 1959 metais priimto gamtos apsaugos įstatymo. Tuo metu nebuvo nei projektų, nei europinės paramos, net ir tyrimų buvo labai nedaug, tačiau susėdę botanikai, geografai, zoologai, kraštotvarkininkai sužymėjo vertingas Lietuvos teritorijas. Taip 1960 metais mūsų šalyje atsirado draustiniai. Tai buvo mūsų dabartinės Saugomų teritorijų sistemos pamatai, kuriais ir šiandien remiamės.
Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo galvojama steigti Nacionalinį parką, vietiniai gyventojai buvo įsitikinę, kad jie iš to turės didelės naudos. Tačiau saugoma teritorija – tai ne tiek nauda, kiek įsipareigojimas. Ir jei jau teritorijos pavadinime yra žodis „nacionalinis“, tai ir dėmesys jai turi būti atitinkamas – ne tik Saugomų teritorijų tarnybos ar Aplinkos ministerijos, tačiau ir vyriausybės mastu. O dabar, galima sakyti, nacionaliniai parkai įsteigti ir… pamiršti. Šiandien labai pasigendame normalių horizontalių ryšių tarp skirtingų institucijų, kurios matytų bendrą šių teritorijų vaizdą ir gebėtų planuoti, kurti infrastruktūrą taip, kad vietiniai gyventojai, kurie kitados patys rinko parašus dėl „nacionalinio“ vardo suteikimo šiai teritorijai, pajaustų didesnės naudos.
Žiniasklaidoje bangomis vis pasirodo straipsnių apie tai, kad Nacionaliniame parke yra labai dideli apribojimai ir draudimai, todėl gyventi čia labai sunku ir nemiela. Tačiau tai labai nedidelės interesų grupės balsas, garsiai kalbantis daugumos vardu. Žinoma, yra tam tikrų nelogiškumų ar klaidų teisės aktuose, kuriuos mes, čia gyvenantieji, patiriame savo kailiu. Ir vis dėlto pliusų gyventi tokioje teritorijoje yra gerokai daugiau. Pavyzdžiui, atsiradusi infrastruktūra, pažintiniai takai ir maršrutai į kraštą vilioja keliauninkus, ir vietos gyventojai tai tikrai pajunta – jiems malonu žinoti, kad jais domimasi. Arba, kiek pamenu, apie 1995 metus buvo vos viena šeima, kuri užsiėmė baidarių nuoma, šiandien tokių Varėnos krašte yra daugiau kaip keturiasdešimt. Panaši situacija yra ir su kaimo turizmo sodybomis – poreikiui augant vietiniai žmonės ima tuo verstis. Tad viskas priklauso nuo požiūrio į saugomą teritoriją: galima tai traktuoti kaip privalumą, o galima – ir kaip ribojimą. Mano požiūriu, turime išnaudoti savo išskirtinumą ir paversti jį mūsų stipriąja puse.
Ar įmanoma suderinti gamtosaugą ir rekreaciją tokioje trapioje, saugomoje teritorijoje? Ar didėjant turistų skaičiui nekyla pavojus gamtai?
Žinoma, turizmas – veikla, kuri gamtai kelia didelių pavojų ir mums, Dzūkijos parko darbuotojams, gal ir nereikėtų tuo užsiimti. Tačiau yra ne tik masinis, tačiau ir pažintinis turizmas. Pavyzdžiui, pastaraisiais metais inicijuoti projektai „Keliaujantiems lėtai“, „Keliauk kitaip“ skatina kitokį buvimą gamtoje. Juk Dzūkija – tai ne Kuršių nerija ar Trakai, kur žmonės plūsta masiškai.
Žmonės, besidomintys gamta, kultūros paveldu ar etnografija, natūraliai ir keliauja kitaip. Tad šiandien parko siekiamybė – skatinti tokias veiklos sritis, kurios leistų žmogui keliauti nekenkiant gamtai – dviračiais, baidarėmis, pėsčiomis. Parko direkcija taip pat juk įrengia poilsiavietes bei takus tam, kad žmones pakreiptų eiti ten, kur galima, kur nuostoliai gamtai būtų mažiausi. Tokiu būdu neutralizuojama savivalė gamtoje ir atrandamos žmogaus bei gamtos sugyvenimo drauge galimybės.
Kita vertus per Nepriklausomybės laikotarpį pakito ir poilsio gamtoje samprata. Anksčiau iškyla gamtoje buvo suvokiama būtinai tik su šašlykais, alumi ir garsia muzika iš automobilio. Tuo tarpu dabar žmonės vis dažniau renkasi keliavimą dviračiais ar pėsti, kitaip tariant, aktyvų laiko leidimą keliaujant, ieškant ir atrandant.
Didžiausias uždavinys šiandien – skatinti sąmoningumo gamtoje. Prie daugelio lankytinų objektų neseniai panaikinome šiukšliadėžes kviesdami lankytojus su savimi išsinešti tai, ką jie atsinešė į gamtą. Juk jei yra šiukšliadėžė, būtinai kokia varna išsitrauks maišelį ir pridrabstys aplinkui, o prabėgdama lapė patikrins, ko ten esama, ir taip, nori nenori, aplinka bus apteršta. Dabar vietoj šiukšliadėžių paliekame užrašą: „Šiukšles prašome išsinešti su savimi.“ Tai, tikime, ilgainiui duos gerų rezultatų.
Su kokiomis gamtosaugos problemomis šiandien susiduria Dzūkijos nacionalinis parkas?
Kai dar dirbau Aplinkos apsaugos ministerijoje, rengėme biologinės įvairovės strategiją. Tuomet mums atrodė, kad kai žmonės atsiims žemę, pradės pievas ir ganyklas arti, sėti, užpils trąšomis, o visiems drugeliams bei laukinėms orchidėjoms iškils išnykimo grėsmė. Taip nenutiko, tačiau drugeliams ir orchidėjoms pavojus tebekyla dėl, galima sakyti, priešingų priežasčių, mat niekam nebereikia tų pievų ir ganyklų. Jos apauga krūmais ir medžiais, o įvairios rūšys, keliaujančios pas mus Nemuno slėniu, kuris yra europinės svarbos migracijos koridorius, užžėlusiuose plotuose neberanda galimybės įsikurti.
Žinoma, visa tai susiję su socialiniais, ekonominiais, demografiniais procesais, kuriems mes negalime daryti įtakos, tačiau man, kaip gamtininkui, skauda širdį, kai matau, kad visai neseniai šioje vietoje buvo žydinčios pievos, o dabar viskas apaugę krūmais… Tai viena iš problemų, su kuriomis susiduriame ir kurias galime spręsti tik mažytėmis homeopatinėmis dozėmis gaudami rėmimą iš ministerijos bei ES fondų.
Kita problema susijusi su miškais. Dzūkijos nacionalinis parkas yra miškų ir upelių parkas. Tačiau 70 proc. visų miškų yra privatūs, o 30 proc. – valstybiniai. Su nacionaliniu parku besiribojančiame Čepkelių rezervate bet kuri žmogaus veikla draudžiama, o parko teritorijoje miškai anksčiau ar vėliau yra kertami, išskyrus keletą mažyčių rezervatėlių. Pokariu šio krašto specifika buvo tokia: iškirto žmogus mišką ir jį laiko ramybėje – jis pats natūraliai atauga. Dabar miškai atsodinami, todėl vietoj natūralaus miško turime ūkinį, kuris labai skiriasi nuo prieš tai buvusio.
Žinoma, ir miškininkų lobizmas šiandien yra daug stipresnis nei gamtininkų, todėl važiuodamas per Dzūkiją dažniau gali matyti ne medžius, bet kelmus… Ir nors viskas daroma teisiškai, pagal visas nustatytas normas, tačiau gamtai bei kraštovaizdžiui tokia veikla atneša daug žalos, nes ūkininkaujant nacionalinio parko miškuose gamtos apsaugai turėtų būti skiriamas didesnis dėmesys nei medienos gamybai..
Kai prieš kelerius metus jau buvo bandoma mažinti urėdijų skaičių, miškininkai pasitelkė viešuosius ryšius ir parodė, kiek jie gero žmonėms yra padarę: pastatytos pavėsinės, nutiesti takai, žodžiu, sukurtos sąlygos rekreacijai. Tuomet žmonės galvoja – išties, miškininkai labai geri, nors aplink daug kelmų, bet štai kiek gero jie mums padarė. Tas pat tinka ir saugomoms teritorijoms: sutvarkytus takus, išpuoselėtus lankytojų centrus, pastatytus informacinius stendus ar apkuoptus piliakalnius visi gali pamatyti ir įvertinti. Neneigiu, kad tai yra svarbu, tačiau už šio gražaus fasado saugomose teritorijose yra ir daug neišspręstų teisinių ir finansinių problemų, daug nematomo darbo, kurį sunku pamatuoti ir kurio nauda skaičiuojama visiškai kitais matais. Todėl akcentuojant, kad parkai skirti žmonėms, reikėtų nepamiršti, jog mūsų pirmaeilis uždavinys – pasirūpinti gamta. Juk kurtiniai prie Seimo nepiketuoja, peticijų nerašo, žiniasklaida jais nesidomi, tačiau jie gyvena ir mūsų pareiga – juos išsaugoti, kaip ir kitus Dievo kūrinius šioje žemėje. Tenka tik apgailestauti, kad biologinės įvairovės išsaugojimo problemų didesnė visuomenės dalis dar neišmoko pastebėti, didesnis dėmesys skiriamas tik gyvenamosios aplinkos kokybės ar atliekų problemoms.
Tai kokį Dzūkijos nacionalinį parką mes paliksime ateinančioms kartoms?
Na, čia klausimas į pačius paširdžius… Gaila, bet mes jo nepaliksime tokio, kokį radome. Kai į Dzūkijos nacionalinį parką atvykau 1995 metais, Marcinkonyse dar mačiau karvių bandas, kurios palengva eina į ganyklas, o ir pievos dar būdavo šienaujamos… Dabar to beveik nelikę.
Man skaudu, kad ypač Dzūkijoje žmogus taip greitai buvo nuvarytas nuo žemės. Anksčiau buvo kolektyvizacija, melioracija, chemizacija, tos bėdos, kurios keitė mūsų kraštovaizdį, ir apie jas buvo plačiai kalbama. Tuo tarpu dabar ES išmokų dėka žmogus atitraukė nuo žemės taip greitai, kad šis kraštas tiesiog akyse ėmė gesti. O juk čia, Dzūkijos kaimuose, buvo išsaugoti unikalūs žmonių santykiai bei papročiai. Miškų dėka Dzūkijoje užsikonservavo XX a. pradžios kaimo gyvenimas, tarpukariu Lietuvoje vykdyta žemės reforma, kai kaimai buvo skirstomi į vienkiemius, aplenkė tuo metu Lenkijos užimtą teritoriją. Sovietmečiu šio krašto nesugriovė ir kolūkiai, vietoj jų buvo įkurti miškų ūkiai, bet jie nesuardė natūraliai tekėjusio gyvenimo. Žmonės čia gyveno gan laisvi, jų dvasia nebuvo palaužta, o etnografiniai papročiai liko iš esmės nepakitę šimtmetį, gal net ir daugiau.
Pavyzdžiui, anglai turi išskirtinio grožio saugomų teritorijų kategoriją, į kurią atvykęs gali pamatyti Anglijos kraštovaizdį, kuris gyvuoja nuo XIX a. pabaigos. Jie supranta, kad tokios teritorijos išsaugojimas – jų, kaip tautos ir bendruomenės, reikalas. Tai gyvuoja ne dėl draudimų, bet todėl, kad žmonės tai suvokia kaip jų pačių vertybę, tradiciją, prie kurios išsaugojimo jie visi prisideda.
Tuo tarpu Dzūkijoje pamažu nyksta dar neseniai gyvavęs kraštovaizdis: pievos apauga krūmais, natūralų mišką keičia atsodintas… Mes galime tik pristabdyti kai kuriuos negatyvius procesus, tačiau iš esmės keisti ar mums reikiama vaga pakreipti situaciją esame nepajėgūs. Daug kas susiję su valstybės pajėgumais – mūsų galimybės stipriai skiriasi nuo mūsų norų… Mes tik minimaliai pristabdome negatyvius procesus vildamiesi, kad esminiai darbai bus atliekami tuomet, kai valstybė turės daugiau noro ir galimybių investuoti į gamtą.
Dzūkijos nacionalinį parką sudaro per 58 tūkst. hektarų, o realiai saugomų teritorijų parko viduje yra apie 50 proc., kita dalis – ūkiniai miškai, kaimai, miesteliai, keliai ir kt. Norėtųsi, kad saugomoje teritorijoje, kuri yra pripažįstama kaip nacionalinė šalies vertybė, gamtininkai turėtų didesnį svorį. Kol taip nėra, ateinančioms kartoms privalome išsaugoti tai, ką turime dabar, ir viltis, kad ateitis gamtosaugai bus gerokai palankesnė.
Kita vertus, jūsų klausimą galimą formuluoti ir kitaip: kas būtų, jei šio parko išvis nebūtų? Būtų daug kas užstatyta ir sunaikinta, o paprastas žmogus gal apskritai negalėtų į mišką įvažiuoti. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, gali manyti, kad padaryta nemažai, nes mes vis dar turime unikalią Dzūkijos gamtą, kuri užima kvapą ne tik vietiniams keliautojams, bet ir daug ko mačiusiems svečiams iš užsienio.
Kalbino Gediminas Kajėnas
