Lietuvoje netrūksta politikų, kurie mėgsta kartoti, jog alkoholio pramonė yra ypač svarbus mūsų biudžeto ir sporto pasaulio ramstis. Jie ne kartą pabrėžė: esą jei ne visokie apribojimai, tai turėtume ne tik daugiau darbo vietų, bet ir valstybė iš alkoholio pramonės galėtų gauti kur kas daugiau pinigų, o alkoholio industrijoje dirbantys verslininkai aktyviau remtų svarbias visuomenės sritis.
Jei šie politikai būtų teisūs, tai Lietuva turėtų būti labiausiai klestinti Europos Sąjungos valstybė, nes galime išdidžiai pareikšti – esame labiausiai prasigėrusi visuomenė. Tai, kas nebuvo pavykę carinės Rusijos ar sovietinei valdžioms, pavyko „saviškiams“, įtvirtinus nepriklausomą valstybę. Galima suprasti, jog yra įtakingų žmonių, kuriems patogu, kai už balsą per rinkimus galima siūlyti butelį, kai žmonės lieja nuoskaudas prie butelio, o ne jungiasi, tikėdami keisti visuomenę. Tai, kaip nenoriai reaguojama į visiems akivaizdžius socialinius skaudulius, gerai atskleidžia balsavimas dėl draudimo prekiauti alkoholiu degalinėse. Ir vėl buvo pateikiami absurdiški argumentai, kad taip mažinamos darbo vietos, griaunamas lietuviškas verslas. Džiaugiuosi, kad bent šiuo atveju nė vienas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų parlamentaras nebalsavo „prieš“ ar „susilaikė“, deja, kitos parlamentinės partijos nebuvo tiek vieningos.
Aišku, galima sakyti, kad, kai priklausomas nuo alkoholio žmogus, pardavęs iš namų išneštą televizorių, kioskelyje perkasi daugiausia laipsnių turinčio alaus, jis kartu šiek tiek papildo valstybės biudžetą. Tačiau kokia to papildymo kaina? Ne tik pačiam priklausomam žmogui, jo artimiesiems, bet ir visai valstybei. Priklausomiems žmonėms padėti bandantys specialistai tvirtina, jog vienas litas, kurį biudžetas gauna iš alkoholio industrijos, virsta bent penkiais litais, kurių netenka biudžetas, mokėdamas už gydymo, socialinės rūpybos paslaugas, bedarbių pašalpoms.
Tačiau tokie perspėjimai dažnai įvardijami kaip davatkiškumas. Juolab kad alkoholio industrijos atstovai yra svarbūs reklamos teikėjai žiniasklaidos priemonėms, paremia politikus per rinkimų kampaniją, skiria pinigų kokiam nors sporto renginiui. Tad nereikėtų stebėtis, kodėl viešumoje daug stipriau aidi ne perspėjimai apie priklausomybes, apie tai, kad nenormalu, jog alus ir krepšinis Lietuvoje tapo broliais dvyniais, bet teiginiai, esą mes turime paisyti kiekvieno žmogaus teisės rinktis. Jei žmogus nori svaigintis, nes jam tai teikia malonumą, jam turi būti sudarytos tam sąlygos. Jei nenori – tegu negeria, juk niekas esą nėra girdomas per prievartą.
Įdomu, ar žmonės, kurie taip tvirtina, yra bendravę su žmogumi, sergančiu priklausomybe? Ar jie tikrai nesupranta priklausomybės problemos esmės, ar supranta, tačiau viską užgožia pinigų siekis? Ar tikrai galima sakyti, kad priklausomas žmogus yra laisvas ir gali rinktis?
Yra toks anekdotas: „Vienintelis žmogus, kuris visada žino, ko nori – tai alkoholikas.“ Jis juokingas tol, kol nesutinki nuo šios priklausomybės kenčiančių žmonių, nepamatai suvargusių jų artimųjų veidų…
Sutinku, jog nesąžininga alkoholio pramonę paversti vieninteliu kaltininku ir sakyti, kad jos agresyvi rinkodara – tai vienintelė priklausomybių priežastis.
Priklausomybė – tai liga, kuri priklauso nuo įvairiausių veiksnių. Taip pat ir nuo vienišumo išgyvenimo, iliuzijos, jog kvaišalai gali padėti pabėgti nuo jo. Dažnai matome skausmingai uždarą ratą, kai priklausomybės griauna santykius šeimoje, ir kartu susvetimėjimas, bendravimo problemos skatina vis giliau klimpti į priklausomybių pelkę.
Tačiau bent jau nespekuliuokime viešumoje pareiškimais, jog kazino verslas ar kuri nors alkoholio bendrovė yra valstybės biudžeto ramstis. Bent jau neromantizuokime svaigalų ir griežtai paisykime galiojančių svaigalų reklamos taisyklių.
Kasmet valstybė išleidžia vis daugiau pinigų, bandydama kovoti su priklausomybių sukeltais padariniais. Dar didesnę kainą moka priklausomų asmenų šeimos, artimieji, kurie patiria ne tik didžiulių finansinių nuostolių, bet svarbiausia – neišmatuojamą skausmą. Jei šiandien neskirsime pakankamo dėmesio priklausomybių prevencijai, rytoj mokėsime už tokį abejingumą labai didelę kainą. Problemiška tai, kad prevencinių priemonių tikrieji vaisiai subręsta po dešimties ar daugiau metų. Lietuvoje politikai veiksmų prasmingumą dažnai matuoja kur kas trumpesniu matu – kadencijomis ir orientuojasi į tai, kas čia ir dabar gali patraukti rinkėjus. Todėl ir turime daugiau į viešuosius ryšius orientuotas įvairias akcijas, bet ne nuoseklią ilgalaikę ir deramai finansuojamą kvaišalų vartojimo prevenciją.
Netiesa, kad priklausomybė negresia mums, mūsų vaikams, artimiesiems, nes esą tai tik tam tikro socialinio sluoksnio problema. Statistika negailestingai liudija, kad priklausomybės it virusas plinta visose visuomenės grupėse. Na, o žinia apie mūsų alkoholinę „lyderystę“ – tai jau sunki diagnozė. Deja, sakoma, kad alkoholikas paskutinis „sužino“ apie savo bėdą, taip pat dažnai politinė valdžia dažniausiai atkakliai stengiasi ignoruoti skaudžias problemas ir apsiriboti deklaracijų magija. Juk mažiau nei po metų rinkimai, tegu būsima valdžia gydo pritvinkusius socialinius pūlinius, ar ne?
Iš knygos Andrius Navickas. Padorios politikos principai.
