Man  patinka trumpos istorijos apie mitinį Vidurinės Azijos išminčių Nasrediną. Jos neretai padeda naujai pažvelgti į įprastus dalykus. Pavyzdžiui, istorija apie pamestą raktą.

Pamatęs ateinančius savo mokinius, išminčius Nasredinas pradėjo kruopščiai tyrinėti kiekvieną kiemo prieš jo namą centimetrą. Mokiniai, pamatę susirūpinusį mokytoją, paklausė, ką jis daro. Nasredinas atsakė, kad ieško rakto. Mokiniai entuziastingai puolė pagalbon. Iki vėlumos kiemas buvo kruopščiai peržiūrėtas, tačiau rakto niekas nerado. Vienas iš mokinių po nesėkmingų paieškų perklausė: „Mokytojau, o kurioje vietoje tu pametei raktą?“ Šis atsakė: „Kažkur namuose.“ Apstulbęs mokinys paklausė: „O kodėl mes jo ieškome kieme?“ Nasredinas atšovė: „Nes čia šviesiau.“

Kai pirmą kartą išgirdau šį pasakojimą, jis mane ne tik prajuokino, bet ir privertė susimąstyti. Pagalvojau, jog dažnai  veikiau ieškome patogiausio, paprasčiausio kelio, o ne bandome atpažinti tą, kuris mums skirtas. Kai rakto ieškome ten, kur patogiau, o ne ten, kur jį iš tiesų galėtume rasti, nenuostabu, kad liekame nieko nepešę ir nusivylę, Neretai net pradedame galvoti, jog rakto, kuris atrakintų duris į būtent mums skirtą gyvenimą, nėra.

Krikščionis psichoterapeutas Viktoras Franklis rašė, kad beprasmiška abstrakčiai klausti, kokia gyvenimo prasmė. Tai tas pat, kas aiškintis, koks geriausias šachmatų ėjimas. Pastarasis priklauso nuo konkrečios situacijos ir  vis kitoks kiekvienoje partijoje. Taip pat yra ir su gyvenimo prasme. Mes neturime aklai imituoti šventojo Pranciškaus ar šventosios Teresėlės, bet privalome atrasti savąjį unikalų tiesos ir šventumo kelią.  Motina Teresė tai puikiai paaiškino, atsakydama į vienos merginos laiške išsakytą norą keliauti ir prisijungti prie krikščioniškosios misijos Kalkutoje: „Tai nėra būtina, kiekvienas turime atrasti savąją Kalkutą.“

Deja, dažnai, galvodami apie savo gyvenimus, pernelyg įsiveliame į smulkmenas ir itin sumenkiname savo pašaukimą. Norime apkeliauti daug šalių, turėti gerų draugų, mylimą žmogų, padaryti karjerą. Visa tai yra gerai, tačiau pamirštame, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus Dievo atspindys ir pasiuntinys, turintis tik jam skirtą misiją. Kaip taikliai yra pasakęs kardinolas Josephas Hoffneris: „Žmogus visada gimsta kaip originalas, bet labai dažnai miršta kaip kopija.“

Kaip tampama kopijomis? Tada, kai bandome ne atpažinti ir puoselėti prigimtyje glūdinčius talentus, bet kai kopijuojame „sėkmingo gyvenimo standartus“, pasitenkiname siekiu jaustis patogiai šiame pasaulyje, taip rūpinamės įvaizdžiu, jog patys tampame  tik socialine kauke.

Esame viliojami perimti vartotojišką sėkmės sampratą, kai laimingas gyvenimas sutapatinamas su turtingu.  Apsidairykime ir susimąstykime. Jei kuris nors žmogus sparčiai kopia karjeros laiptais, mes esame linkę manyti, kad jam gyvenime pasisekė. Kai politikai kalba apie „sėkmės Lietuvą“, jie paprastai sėkmę suvokia kaip ūkio klestėjimą, bet ne kaip didėjantį socialinį teisingumą ar piliečių dvasinę brandą. Pinigai, potyriai, galios pojūtis? Argi tik dėl to buvome Kūrėjo išsvajoti?

Beje, paties Jėzaus gyvenimas visai nepanašus į šiuolaikinę sėkmės istoriją. Priešingai, vertinant vartojimo standartais. Jis patyrė visišką nesėkmę. Tačiau Jo „nesėkmė“ yra tai, kas supurto kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kas suteikia vilties net ir pačią juodžiausią naktį. Mums apreikšta tiesa, kad kryžius yra laisvės kelias. Kryžius – tai pirmiausia atsakomybės už savo gyvenimą prisiėmimas ir sugebėjimas tapti Kūrėjo dovana pasauliui. Mes kiekvienas esame dovanojami pasauliui ir vienas kitam. Tik dovanodami save kitiems galime išskleisti savo unikalumą, o tada, kai bandome gyventi tik sau, kai stengiamės kuo daugiau paimti, viskas prasmenga vidinės tuštumos bedugnėje.

Suprantu, jog norėtųsi, kad gyvenimas būtų paprastesnis ir reikalautų mažiau pastangų. Taip, paprasčiau būti kieno nors kopija, tačiau tai reiškia pasmerkti save nuolatiniam nerimui ir beprasmybės jausmui, nes tol, kol nesame mums skirtame kelyje, kol gyvename ne savo, o „pasiskolintą“ gyvenimą, neišvengiamai jausime egzistencinį troškulį.

Svarbu nepamiršti ir to, kad būti unikaliam toli gražu ne tas pats, kaip būti ekstravagantiškam. Deja, šiandien maištas prieš tėvus, prieš vertybes dažniausiai yra ne tiek laisvės troškulio išraiška, kiek mados šauksmas. Būti ciniškam, ironiškam šiandien populiaru. Labai daug įvairaus amžiaus žmonių tarsi įstringa nesibaigiančios paauglystės maište ir nebepastebi, kad šį maištą režisuoja vartotojiškos kultūros ideologai. Paaugliais lengva manipuliuoti, nes jie neigia bet kokius autoritetus ir vertybes, t.y. atmeta svarbią pagalbą ir patys to nesuprasdami tampa lengvu neigimo industrijos grobiu.

Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiandien didžiausi maištininkai ir laisviausi žmonės yra tie, kurie cinizmo klestėjimo laikais išdrįsta įsipareigoti ir tvirtai laikytis įsipareigojimų, kurie sugeba pastebėti kenčiantį ar stokojantį, kurie, nepaisydami bendraamžių pašaipų ir kaltinimų fanatizmu, drįsta sekti Kristumi, kurie nebijo pasitikėti ir įsiklausyti į kitų žmonių poziciją, kurie ryžtasi  ieškoti gyvenimo prasmės rakto, nepaisydami televizoriaus gundymo, kad gyvenimas tėra tik šou, ir ieško jo ne ten, kur patogiau – vartotojiškos kultūros įtaigaujamuose gyvenimo modeliuose, bet ten, kur ir tegalima jį atrasti – sąžiningame pokalbyje su Kūrėju.

Žurnalas Ateitis.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *