Šiandien leiskite jums papasakoti vieną istoriją apie vieną ypatingą instrumentą ir vieną ypatingą žmogų. Man jie neatskiriami. Pirmą kartą hango garsus išgirdau kažkokioje požeminėje perėjoje, kurią Džimas savo muzika buvo pavertęs Tarptautine kosmoso stotimi. Tada nei neįtariau, kokia ypatinga šio keisto, netradicinio instrumento istorija.
Su Tomu Byčkovu esu pažįstamas seniai ir kreipiuosi į jį senąja pravarde – Džimas. Tiesą sakant, ilgą laiką net nežinojau tikrojo bičiulio vardo, visi jį vadindavo Džimu. Kodėl? Tomas sako, jog ši pravardė žymi jo ankstesnį gyvenimą, panašų į tą, kurį savo metu gyveno Jimas Morrisonas.
Džimai, kada pirmą kartą išgirtai hangą?
Tai įdomi istorija… Iki hango gyvenau visai kitokį gyvenimą. Morrisonas buvo mano autoritetas. Nesibaigiantys vakarėliai, alkoholis buvo kasdieniai palydovai. Sirgau Morrisonu, jis buvo pirmasis autoritetas. Nešiodavau odines kelnes, net ir išvaizda priminė Jimą. Tad draugai ėmė vadinti Džimu. Ir prilipo…
Hangas viską apvertė aukštyn kojom?
Na, visų pirma sveikata ėmė siųsti perspėjimus: sustok, arba laukia Džimo pabaiga. Visų antra, emociškai, psichologiškai nebejutau jokios prasmės. Niekas manęs ėmė nebeveikti, pramogos, gėrimai, vakarėliai nebepatenkindavo, nebeatpalaiduodavo. Todėl nutraukiau juos. Ir natūraliai atsirado vakuumas, tuščia erdvė, kuri prašėsi užpildoma.
Iš pradžių mečiausi į pilietines iniciatyvas, tačiau tokia veikla neužpildė tų svarbiausių vidinių kertelių, kurios vis dar buvo tuščios. Taip natūraliai ėmiau domėtis dvasinėmis praktikomis. Iš pradžių nerimtai, ne iš esmės, labiau emociškai. Pavyzdžiui, pradėjau klausytis raminamos muzikos, tokios, kuri „išneša“ toli. Nesvarbu, elektroninės ar gyvos. Ji padėdavo ilgesnį laiką išlaikyti vidinę ramybę. Užsimerkdavau ir leisdavau save nešti.
Supranti, tuo metu nežinojau, kaip toliau gyventi, puolė nežinomybė, įvairiausios įkyrios mintys: „kas bus toliau?“, „ką man daryti gyvenime“ ir panašiai. Ilgainiui pajutau, kad muzika gali tas mintis išsklaidyti ir atverti šviesą, iš kurios nenorėdavau sugrįžti. Bet kūrinys baigdavosi ir įkyrios mintys grįždavo.
Ir tada internete netyčia išgirdau grojant Pedro Collares… Grojantį man nežinomu instrumentu. Tą pačią akimirką supratau, kad man šito instrumento reikia. Aš jo noriu. Noriu ir viskas.
Bet prieš tai negrojai jokiais instrumentais, niekur nesimokei muzikos?
Ne. Nemokėjau groti niekuo, gal vos lūpinę papūsdavau… Bet čia visas hangogrožis. Jis sukurtas ne profesionalams, galima sakyti, jis sukurtas net ne muzikantams.
Taip, iš esmės juo gali groti kiekvienas vaikas, kur ir kaip suduosi ranka – įvyks magija. Bet prie to dar sugrįšime. Kaip hangas atsidūrė tavo rankose? Koks kelias nukeliautas nuo to „noriu“ iki „turiu“?
Visų pirma užtruko laiko, kol išsiaiškinau vien instrumento pavadinimą… Reikalas tas, kad tuo metu, 2008-aisiais, Lietuvoje ničniekas negrojo hangu. Ne tik Lietuvoje, tai buvo ypač retas instrumentas visame pasaulyje. Mažai, kas apie jį buvo girdėjęs.
Svarbu pasakyti, kad hangas – tai ne instrumento pavadinimas, tai jau registruotas prekės ženklas, pats bendrinis instrumento pavadinimas yra handpan.
Tai lyg „Pampers“ ir sauskelnės?
Panašiai. Tai susiję su instrumento istorija, papasakosiu ją. Bet esmė ta, jog tuo metu, kai ieškojau instrumento, hangus Europoje gamino vieninteliai du žmonės, vyras ir žmona, gyvenantys Šveicarijoje. Vienintelis kelias įsigyti hangą buvo važiuoti pas juos į Šveicariją ir įtikinti, kad tau jo reikia. Čia yra esmė. Hangai nebuvo parduodami bet kam už bet kiek. Buvo labai svarbu, koks žmogus nori jį įsigyti, kokie jo motyvai.
Labai keista šiais masinės produkcijos laikais tai girdėti.
Būtent. Tuo hangas yra išskirtinis. Bet kas užsimanęs jo negalėjo nusipirkti. Tiesa, iš pradžių gamintojai hangus buvo atidavę kelioms muzikos parduotuvėms: vienai – Australijoje, vienai – JAV, vienai – Anglijoje. Tačiau jų paklausa ėmė taip sparčiai augti, jog šveicarai nusprendė atsiimti hangus iš parduotuvių ir patys spręsti, kam juos pardavinėti.
Bet juk normalus kapitalistas elgtųsi priešingai?!
Taip. Tačiau Felixas ir Sabina nėra normalūs kapitalistai. Jie nenorėjo, kad jų sukurtas instrumentas taptų masinės kultūros dalimi. Turėjai jiems parašyti laišką, motyvacinį laišką, jie spręsdavo, ar parduoti tau hangą. Ir atsistodavai į eilę. Tuo metu, kai nusprendžiau pirkti hangą, eilė buvo vieni metai. Kaip tik neturėjau pinigų, tad nusprendžiau tiesiog užvažiuoti pas juos į Šveicariją pasikalbėti. Mane sužavėjo jų požiūris – jiems nerūpi paklausos ir pasiūlos kreivė, jie turi idėją, kuria gyvena. Ir taškas. Buvo ir tebėra daug pasipiktinusių – juk hangas toks gražus instrumentas, daug ką nuraminantis, net terapinis, kodėl jo nepadaryti laisvai prieinamą visiems? Bet tai nebuvo Felixo ir Sabinos tikslas.
Felixas Rohneris ir Sabina Schärer – hango kūrėjai?
Taip. Vyras ir žmona. Aš atkeliavau į vietą, kurioje jie gyveno, bet nieko neradau. Mačiau dirbtuvėles per langą, sudėtus instrumentus, bet žmonių niekur nebuvo. Vakare turėjau traukiniu keliauti toliau, tad tiesiog parašiau jiems laišką, kad labai norėčiau groti hangu, ir palikau po pelenine.
Po dviejų savaičių gavau laišką – po dviejų mėnesių atvažiuok pasiimt! Pasirodo, jog Felixas ir Sabina buvo persikraustę į kitą pastatą, už poros namų ant kalvos, ir per stebuklą mes nesusitikom. Tačiau popierinis laiškas po pelenine jiems, matyt, patiko.
Tiesiog taip? Atvažiuok pasiimt?
Taip. Matai, esu girdėjęs, kad vienu metu pas juos eilė įsigyti hangą buvo net aštuoneri metai, tad Felixas ir Sabina galiausiai išvis spjovė į visas eiles – esmė buvo laiškas. Jei žmogus jiems patinka, jie jam gamina instrumentą. Aš, matyt, pataikiau…
Tik viena bėda – tuo metu neturėjau pinigų. Teko skolintis…
Gerai. Tai kokia gi šio instrumento istorija? Kuo jis toks ypatingas? Kur jo kosminio garso paslaptis?
Šiuos instrumentus padaryti gana sunku. Yra specifiniai metalai, specifiniai lydiniai. Felixas ir Sabina užpatentavo konkretų lydinį, ir niekas negalėjo gaminti tokių pačių hangų. Tačiau per savo nežinojimą jie neužpatentavo dizaino. Ir po viešo instrumento pristatymo 2001-aisiais, atsirado kitų gamintojų… Žmonės pradėjo kopijuoti. Tačiau Felixas ir Sabina saugojo išskirtinę kokybę – su metalais jie dirba 30 metų. Tokio instrumento nepadarysi fabrike.
O iš kur hango šaknys? Kiek aš žinau, visos perkusijos į Europą atkeliauja iš Afrikos? Kalimba yra ta pati sukultūrinta afrikietiška mbira…
Taip, galima sakyti, kad hangas turi afrikietiškos dvasios ir šaknų. Nors jos į Europą pateko per Karibų baseiną. Felixas su Sabina – hango tėtis ir mama – 70-aisiais susižavėjo tokiu instrumentu caribbean steelpan. O tai absoliučiai unikalus instrumentas, unikalus jo natų išdėstymas. Visos natos „išlankstytos“ ant vieno metalo gabalo, kaip ir hange! Caribbean steelpan – Lotynų Amerikos juodaodžių pilietinio protesto rezultatas. Tais laikais, kai šie žmonės neturėjo jokių instrumentų, teisių, nieko, jie susirinkdavo gatvėse, pavyzdžiui, Trinidade, ir rankomis mušdavo skardines degalų statines. Naudodavo jas vietoje afrikietiškų „džembių“, kurių šaukėsi prigimtis.
Tačiau nuo smūgių statinės ilgainiui deformuodavosi. Ir skirtingose vietose rasdavosi skirtingų natų. Palaipsniui tokiu būdu šios statinės taip ištobulėjo, kad virto unikaliais muzikos instrumentais – caribbean steelpan. Ėmė burtis šių instrumentų orkestrai. Vienas žymiausių buvo „Renegades Steel Orchestra“.
Ir tu nori pasakyti, kad šie instrumentai 70-aisiais paplito Šveicarijoje? Ne Portugalijoje, ne Ispanijoje, o „Milkos“ tėvynėje Šveicarijoje?
Būtent. Taip nutiko, kad Šveicarijos hipiai „užsikepė“ šiais karibietiškais instrumentais ir savo metu šioje šalyje buvo ne viena ir ne dvi caribbean steelpangrojančios grupės! Viso šio judėjimo priešaky buvo Felixas, kuris netrukus pats ėmė bandyti gamintis steelpanus. Bet didžiausią autoritetą jis pelnė dėl to, kad išmoko juos suderinti!
Įsivaizduok, laikui bėgant šie instrumentai įlinksta ir išsiderina. Europoje jų suderinti iki Felixo nemokėjo niekas. Turėjai siųsti instrumentą į Karibus, kur gebantieji suderinti steelpanus buvo laikomi didžiausiais meistrais! Arba pirkti naują…
Ir šitaip bederindamas…
Bederindamas, begamindamas Felixas ėmė eksperimentuoti. Su metalais, su dermėm, su formom, su rezonansais. Tada prie jo prisijungė Sabina.
Ir taip radosi hangas?
Ne visai. Tai buvo labai ilga kelionė, metų metai eksperimentų. Hangas gal ir nebūtų radęsis, jei ne vienas džiazo muzikantas Reto Weberis, atvežęs Felixui suderinti savo karibietišką instrumentą. Ir jis pamatė visus šeimos eksperimentus, jais susižavėjo. O su savimi jis atsivežė indišką tradicinį molinį instrumentą, tokią puodynę, vadinamą ghatam, kuria taip pat grojama rankomis.
Ir Reto paprašė Felixo su Sabina: „Padarykite man ką nors, grojamo rankomis kaip ghatam, bet skambančio kaip caribbean steelpan. Taip radosi hangas. Tai buvo 1999 metai. Tiesa, tada jis buvo dydžio sulig stalu. Ir neskambėjo taip gerai, kaip skamba dabar. Felixas ir Sabina pradėjo naudoti savo metalus, lydinius, ieškoti tinkamo tūrio rezonansui ir pamažu pamažu atsirado tai, ką dabar turiu su savimi.
O kodėl jis pavadintas hangu? Ką tai reiškia?
Reikia pažymėti, kad instrumentas nebuvo kuriamas tiesiog kaip „gražiai skambantis daiktas“. Tai, kad juo grojama plikomis rankomis, ne kokiais nors pagaliukais, sukuria ypatingą intymumą, energiją, grojančiojo ryšį su instrumentu. Hang Berno dialekte reiškia ranką.
Gali liesti pačių įvairiausių vėlesnių gamintojų handpanus ir jausi metalą, metalo šaltį. O hango lydinys yra ypatingas, jis švelnus ir šiltas. Todėl nenoriu nuvertinti visų kitų gamintojų, kai kurių instrumentai išties yra vykę ir skamba gražiai, tačiau hangasiš visų išsiskiria.
Džimai, tai tavo rankose yra originalus Felixo ir Sabinos hangas? Jų pasaulyje nėra tiek jau daug?
Taip. Ir pasaulyje jų nėra daug, tik keli tūkstančiai. Maža to – šių dienų kontekste šis instrumentas yra neįkainojamas. Mat jau keleri metai, kai šveicarai jų nebegamina. Ir nebežada daugiau niekada gaminti. Jie eksperimentuoja su naujais instrumentais. Kita vertus, Sabina man pasakojo, kad 13 metų kiekvieną dieną gyventi tarp šių garsų ir vibracijų, plaktukais juos derinant, kuriant natūraliai nuvargina… O dar prisidėjo ir tai, kad hangas imtas dirbtinai sudvasinti. Susibūrė lyg kokia hangininkų sekta. O Felixas su Sabina to niekada nenorėjo. Dabar jie kuria naują, labiau „žemišką“ instrumentą.
Tad viskas, ką gali įsigyti dabar bus jau kitų gamintojų, kitų metalų handpanai, ne hangai.
Kaip išmokai juo groti? Ar buvo sunku?
Pirmą kartą groti mane mokė pats Felixas. Jis aiškino taip ilgai ir tiek daug, kad supratau, jog jam šis instrumentas yra svarbus it nuosavas vaikas. Kiek gyvenimo metų jam atiduota! Kai jis perėjo prie sudėtingų fizikinių formulių, išsigandau, kad niekada neįvaldysiu visų garso niuansų. Tačiau tada jis pasakė esminį dalyką apie hango techniką – yra aštuonios natos: keturi klausimai ir keturi atsakymai. Čia slypi visos hango muzikavimo paslaptys.
Metams bėgant tobulėjo mano technika, ritmo pojūtis, pradžioje aš tiesiog kaip vaikas žaidžiau juo bet kaip ir tuo absoliučiai mėgavausi. Hangas tapo mano meditacija. Jis labai gilus ir šviesus instrumentas, nors ir minorinis – hangaigaminami Dm tonacijos.
Dabar tu koncertuoji vienas su įvairiais muzikantais įvairiose šalyse.
Mano hangas yra apkeliavęs daugybę pasaulio šalių, beveik visas Europos gatves, Indiją, Nepalą ir taip toliau. Grodavau gatvėse, degalinėse, visur visur. Keliaudamas mokiausi, jaukinausi šį instrumentą.
Šiuo metu Lietuvoje kartkartėmis koncertuoju su grupe „Subtilu-Z“, ten ir birbynė, du akordeonai, perkusija. Turiu savo grupę „Skrydis su hangu“, prie manęs prisijungia vokalistė, bosas ir bandža.
Kalbino Domantas Razauskas
