Su Jokūbu Jacovskiu susitinkame jam priklausančios grafinio dizaino ir leidybos įmonės „Inter Se“ biure. Akį patraukia į sieną besiramstantys jo kurti plakatai. Dauguma jų reklamuoja spektaklius. Tikriausiai meilė teatrui įaugusi į Jacovskių giminės kraują – Jokūbo brolis Adomas ir Adomo sūnus Marijus yra scenografai, sesuo Aleksandra – kostiumų dailininkė. Darbo kabinete lentynos lūžte lūžta nuo pašnekovo apipavidalintų knygų. Su J. Jacovskiu kalbamės apie knygos meno ir plakato kūrybos skirtumus, visagales taisykles bei knygos dailės situaciją Lietuvoje.
Papasakokite, ką daro knygos dailininkas, kad nepainiotume su iliustratoriumi.
Apskritai kyla klausimas, ar iliustratorius reikalingas. Geram tekstui, mano supratimu, nereikia iliustracijų. Nebent vaikiškoms knygoms.
Knygos dailininkas, sutaręs su leidėju dėl formato, sudeda tekstą, iliustracijas, nuotraukas, jeigu jų yra, parenka šriftą. Knygos dailininkas organizuoja knygą. Ne visas knygas formatuoja dailininkas. Idealiu atveju, žinoma, kiekvieną knygą turėtų apipavidalinti dailininkas, bet pasaulis neidealus.
Knygų viršeliai įeina į knygos dailininko darbą?
Taip. Šiaip knygos viršelis yra reklama. Viršelis tam tikra prasme panašu į plakatą, nes knygos viršelis yra tam, kad konkuruotų su kita knyga, atkreiptų dėmesį. Bet dabar, kai nueini į knygyną, tai visi viršeliai vienodai rėkia. Kai matai tokią rėkiančių knygų masę, tai norisi sukurti ramų viršelį. Paprastas fonelis, pora raidžių ir jis išsiskirs iš masės. Anksčiau viršeliai būdavo beveik vienodi, tad neatlikdavo konkurencinės funkcijos.
Knygos viršelis turi atitikti tos knygos vidų, santykiauti su turiniu. Tai yra kompleksinis sprendimas. Dažniausiai leidykla sukuria tik viršelį, o vidų formatuoja maketuotojai. Tai jau labai bloga situacija. Nors aš ir pats griešiju – kartais maketuoju vien tik viršelius. Kai apipavidalinu kokią rimtesnę knygą, tai viršelis – pats lengviausias dalykas.
Kodėl nevadinate savęs kūrėju, dailininku?
Nėra taip, kad visai nesu kūrėjas. Šiek tiek esu. Knygos dailininkas yra darbas, kuriame yra nedaug meno. Jo daug ir neturi būti. Aš įsivaizduoju, kad knygos dailininkas negali nustelbti tos knygos autoriaus. O jei tai yra albumas – to tikrojo dailininko, kurį turi pristatyti.
Studijavau grafiką Dailės institute, o mano specialybė buvo knygos iliustratorius, bet aš neužsiimu iliustravimu. Menininkai šiais laikais yra tie, kurie turi gerai pakabintą liežuvį.
Dailininkų sąjungos puslapyje skaičiau, kad seniau kūrėte ekslibrisus.
Tokia tvarka buvo sovietmečiu – reikėdavo dalyvauti parodose, kad įstotum į Dailininkų sąjungą. Tai padariau kelis ekslibrisus. Bet mane gelbėjo tai, kad knygos viršelis prilygdavo parodai.
Nebuvo tokio vidinio poreikio kurti ir paišyti. Paskui, kai supratau, kad nebūtina kurti meno, man tapo daug lengviau ir nebekuriu ekslibrisų. Kaip sakoma: „Jeigu gali nerašyti, tai nerašyk“. Tai aš galiu nepaišyti ir tikrai nepaišysiu. Nepasiilgau tradicinės grafikos. Gražu, kai žmogus padaro taip, kad širdis virpėtų. Bet dažniausiai būna neįdomu.
Ar kompiuteriu kuriami plakatai gali būti tokie artimi autoriui kaip ranka kuriamas menas?
Plakatai kuriami galva. Kai kompiuterių nebuvo, aš darydavau montažus. Tai čia iš esmės tas pats procesas, tik kompiuteris labai smarkiai palengvino darbą.
Jeigu aš galėčiau imti ir ranka nupaišyti, tai labai džiaugčiausi, bet negaliu. Ir pavydžiu tiems, kurie įstengia nupiešti ir galvoja, kaip jiems pramokti kurti kompiuteriu. Visuomet sakau jiems, kad jie turi Dievo dovaną, tad kam jiems tas kompiuteris?
O kaip manote, kūryba ir komerciniai interesai gali sugyventi?
Manau, kad taip. Knygos dailininkas kuria pagal užsakymus, tad labai daug kas priklauso nuo užsakovo. Užsakovas turi būti protingas. Knyga – bendras užsakovo, sudarytojo ir leidėjo darbas.
Yra leidyklų, su kuriomis mėgstu dirbti, yra leidyklų, su kuriomis nelabai patinka bendradarbiauti ir yra tokių, su kuriomis jokiu būdu nedirbčiau. Nedirbu su tomis, kurių požiūris man yra neįdomus ir kurių supratimas apie dizainą prastas. Pavyzdžiui, leidykla mano, kad ji žino, ko reikia liaudžiai ir bando privesti prie banalių sprendimų. Liaudžiai, aš esu tikras, visiškai nereikia primityvių dalykų.
Viename interviu teigėte, jog Jums yra svarbu funkcionalumas. Kaip atrodo funkcionalus dizainas?
Tiek knygos mene, tiek plakatuose svarbu, kad būtų galima lengvai perskaityti, įsidėmėti tekstą ir nereikia kažkokių papuošimų. Plakatai turi rėkti, bet jie privalo būti suprantami, aiškūs, be kažkokių paslėptų minčių. Jei atsiranda žodžių žaismas, panaudoju jį plakatui. Tai yra dėkingas momentas, bet ne visada jis įmanomas. Knyga yra skaitymui, o plakatas turi vieną žodį, tad gali jį palaužyti. Nes žinai, kad žmogus tą žodį perskaitys. Plakatuose gali panaudoti nelogiškus sprendimus.
Kaip knygos mene pavyksta suderinti funkcionalumą su meniškumu?
Knygų tekstas turi būti įskaitomas, turi būti aiški struktūra. Jeigu knyga patogi skaitytojui, jei parinktas tinkamas šriftas, tai, greičiausiai, ji bus ir meniška. Maketavimas nėra skirtas tam, kad pasirodytum, koks tu fainas knygos dailininkas. Geriausiai, jei tavo braižas yra nepastebimas, neatpažįstamas. Bet reikia pagyventi, kad tai suprastumei. Anksčiau rūpėdavo, kaip įvertindavo mano darbą. Ir dabar kartais reikia stabdyti savo ranką, kai per daug išsišoku.
Jums įdomiau apipavidalinti albumus ar tekstines knygas?
Viena vertus, tekstinę knygą paprasčiau apipavidalinti, nes lyg ir nėra apie ką per daug galvoti. Bet vis tiek nekuriu automatiškai. Kita vertus, kai tų raiškos priemonių labai nedaug, tai irgi atsiranda problema. Kai rengiu albumą apie gerą menininką, man būna daug paprasčiau. Pateiki asmenybę ir knyga gerai atrodo, jeigu nesugadini jos. Bet, neduok Dieve, knygos dailininkas save ima demonstruoti. Esu matęs tokių kuriozų.
Kokią knygą norėtumėte apipavidalinti labiausiai?
Jokios nenorėčiau, nes kiekvieną naują darbą pradėti labai sunku. Bent jau man visada būdavo sunku įsivažiuoti. Aš atsimenu, buvo noras apipavidalinti Algimanto Kunčiaus fotografijų albumą. Nepraėjo net trisdešimt metų ir sumaketavau. Albumas vadinosi „Vilnius, 1960-1970: Senamiesčio kvadratai“. Labai didelį įspūdį jo nuotraukos padarė kažkada. Tad jau įgyvendinau tai, apie ką svajojau. Bet praėjo pora metų, dabar jau kitaip viską daryčiau.
Dažnai pastebite savo klaidas?
Žinoma. Jei dabar galėčiau viską perdaryti, tai daug ką pataisyčiau. Dabar rengiu Juozo Budraičio knygą „Mano kinas“. Tai sudėtinga knyga, nes yra daug teksto, daug iliustracijų, jos skirtingos. Kai pora mėnesių intensyviai dirbi, akis užsimuilinajau. Jau atspausdinta knyga kitaip atrodo nei ją ruošiant, po kiek laiko atsivertus – dar kitaip. Dabar jau nematau tos knygos, automatiškai formatuoju, nes viskas yra apgalvota. Todėl šokinėjimas nuo darbo prie darbo turi ir minusų, ir pliusų.
Apipavidalinote brolio Adomo kūrybos albumą ir sesers Aleksandros fotografijų albumą „Vilniaus veidai“. Ar lengva buvo sutarti?
Kol tu jaunas, joks menininkas nenori, kad apipavidalintum jo kūrinių albumą. Tai reikia užsitarnauti. Adomo albumas buvo vienas iš pirmųjų rimtesnių mano apipavidalintų albumų. Aš jam leidau per daug kištis. Autorius negali matyti savo kūrybos iš šalies. Tad mes metus kartu tą knygą rengėme. Daug nervų kainavo.
O kai dariau Aleksandros fotografijų albumą, aš jau buvau pasimokęs, kad negalima autorių prileisti prie maketavimo proceso. Nes jie savo darbą jau atliko ir nebegali padėti. Todėl sudarinėjau knygą taip, kaip man atrodė tinkamiausia. Šis albumas gavo gražiausio meninės ir dokumentinės fotografijos leidinio apdovanojimą.
Esate sakęs, jog Jūsų darbe yra 99 procentai griežtų taisyklių ir 1 procentas jų laužymo. Ar neatsibosta tos taisyklės?
Ne. Kaip tik labai smagu laviruoti tarp taisyklių. Tai padeda, kai yra rėmai. Visi žino, kad jei knygai panaudosi per mažą šriftą, bus sunku skaityti. Kad negalima mažųjų raidžių retinti tekste, o didžiąsias privalu. Ženklų eilutėje turi būti tam tikras kiekis. Štai tokios bendros taisyklės. Jas galima susirasti internete. Labai aiškiai surašyta, koks turi būti geras grafinis dizainas. Bet ateini į knygyną, paimi pirmą pasitaikiusią knygą ir susidaro toks įspūdis, kad tų taisyklių niekas neskaito. Nors jos labai paprastos, jų nedaug. Problema galbūt ta, kad nėra geros tipografinės mokyklos. Bet gaila, kad dauguma nežino, kas yra gražu. O gražu yra tai, kas teisinga. Tai, kas įskaitoma.
Kaip vertinate knygų meno situaciją Lietuvoje?
Normaliai. Bet viena situacija su knygomis liaudžiai, o knygos meno konkurse atsiskleidžia jau visai kitas lygis. Knygyne gali būti kokie trys procentai gerai parengtų knygų, bet nebūtinai tai yra mažai. Galbūt tai labai neblogai. Mane kartais kviečia teisėjauti Baltijos šalių knygos meno konkursuose, tad galiu palyginti lietuvių gražiausias knygas su latvių ir estų. Latviams žymiai prasčiau sekasi įvaldyti knygos meną.
Pagalvojau, jog Jums tenka perskaityti labai daug tekstų.
Ne. Nemanau, kad būtina perskaityti tą knygą, kurią apipavidalini. Be abejo, reikia žinoti, apie ką rašoma knygoje, suvokti jos stilistiką. Maketuojant, kai važiuoji per puslapius, tam tikra prasme tą knygą perskaitai. Todėl, kai ji būna išleista, skaityti jos jau nebeįmanoma. Susidaro toks įspūdis, kad tu ją jau esi perskaitęs.
Ir dar galiu baisų dalyką prisipažinti. Kai reikia sutrumpinti pastraipą, kad tekstas gražiai sutilptų į puslapį, aš pats tai padarau. Bet eseisto Rolando Rastausko teksto sutrumpinti neįmanoma. Pora kartų bandžiau ir neišėjo. Tad tai – vienas iš kriterijų, pagal kurį galima spręsti apie tos knygos turinio kokybę.
Kalbino Austėja Mikuckytė
