Lietuvoje jau seniai siaučia pavojinga epidemija. Ji įsimetė tiek į jaunus, tiek senus, į moteris ir į vyrus, į miestus ir į kaimus. Jos pagrindinis simptomas – nepasitenkinimas dabartine situacija, lydimas tvirto įsitikinimo, kad nieko neįmanoma pakeisti. Ligos apimtas žmogus tvirtai tiki, jog jis ar ji tikrai nieko negali pakeisti, o kiti – nors ir galėtų, bet nenori jokių permainų. Vienas iš šios ligos simptomų – tvirtas įsitikinimas, kad valdžia turi sukurti mums patogų gyvenimą. Bent jau tokį, kokį sau susikuria.

Nors, kaip minėjau, liga jau yra įgijusi epidemijos mastą, tačiau visgi sunkiausia jos forma kamuoja, kad ir kaip būtų parodoksalu, būtent tuos, kuriems perduoti visi galios svertai – Lietuvos politikus.

Vengiu dalyvauti konferencijose, skirtose kuriai nors problemai nagrinėti. Nors puikiai suprantu, kad tai proga susitikti su kurios nors srities specialistais, gauti svarbios informacijos, tačiau mane atgraso vyraujanti deklaracijų nuotaika. Pavyzdžiui, opozicijai atstovaujantis politikas iš tribūnos rėžia: valstybė privalo daugiau pinigų skirti švietimo ir kultūros sričiai. Visiškai pritariu, tačiau jo garsūs pareiškimai nedžiugina. Puikiai žinau, jog, paklaustas, ką gali nuveikti, kad jo žodžiai taptų kūnu, jis atsakys, kad, deja, yra opozicijoje ir nuo jo niekas nepriklauso, tačiau, jei tik jis pateks valdžion… Seniau dar naiviai klausdavau, kodėl jis nepasirūpino socialiai teisingesniu ir išmintingesniu įvairių sričių finansavimu, kai buvo valdančiojoje koalicijoje ir net užėmė ministro postą. Dabar jau nebeklausiu, nes atmintinai žinau atsakymą: tuomet buvo visai kitokia situacija biudžete, buvo didelių ekonominių sunkumų, be to, visas pozityvias iniciatyvas blokavo nesukalbami koalicijos partneriai. Man dažnai atrodo, kad Lietuvos partijos, kurias rinkėjai labiausiai paremia per rinkimus, sąmoningai pasirenka partneriais tuos, kurie tik trukdo. Tokiu būdu yra kam suversti visa atsakomybę už neįgyvendintus pažadus.

Ypač keista stebėti, kai iš konferencijos tribūnos prabyla valdančiajai koalicijai priklausantis politikas. Labai dažnai jis (ar ji) įtaigiai dėsto, ką reikėtų daryti. Paskui, numanydamas klausimą – tai kodėl nedarote?, gudriai paaiškina, kad, deja, net jo partijoje ne visi jam pritaria. Supraskime, jis tai geras, tik nieko negali.

Tiesa, panašu, kad jau antrą kadenciją turime viską galinčią prezidentę. Bėda ta, kad jos aktyvumas virto tuo, kad šiuo metu niekas nieko negali be prezidentės pritarimo. Na, o jei prezidentė iš tiesų tokia galinga, tai klausimas – kodėl nė viena rimta valstybės problema nėra išsprendžiama? Kiek suprantu, pagrindinis paaiškinimas – niekada nesnaudžiantys klastingi priešai. Paradoksas, kuo veiksmingiau su jais kovojama, tuo priešų, panašu, tik daugėja.

Kita problema, visagalei prezidentei tenka valdyti neįgalia besijaučiančią visuomenę. Tiesa, pilietiškai neįgalių žmonių skaičius Lietuvoje visgi mažėja. Ne, jie netampa aktyviais piliečiais, jie emigruoja. Na, o didžioji dauguma likusiųjų suirzę sėdi prieš televizorių ekranus ir gūžčioja pečiais, dūsaudami, jog nebežinia, kur ritasi pasaulis.

Aišku, dar yra šimtai organizacijų, kurie už įvairių fondų pinigus demonstruoja aktyvumą, kuria įvairias iniciatyvas. Jų svarbiausias tikslas – įsisavinti skirtas lėšas, tvarkingai sutvarkyti buhalterinius projektus ir rašyti naujus projektus.

Jei manome, kad bejėgiškumo sindromas būdingas tik kitiems, įdėmiau pažiūrėkime į veidrodį. Kiekvienas iš mūsų mėgsta piktintis, jog politika purvina, žiniasklaida subulvarėjusi, valstybės institucijose klesti korupcija. Išlieję pasipiktinimą, skubame save ir kitus patikinti, jog mes tai nieko negalime pakeisti ir toliau pataikaujame tiems politikams, nuo kurių stalo trupinių tikimės, žiūrime ir aptarinėjame tas pačias  bulvarines laidas ir prireikus problemas sprendžiame kyšiais. Taip, mums visa tai nepatinka. Tačiau mes juk bejėgiai ką nors pakeisti. Ar ne?

Rašau visa tai ne tam, kad dar kartą ironiškai vyptelčiau: štai kokie mes esame, ir nieko nebepadarysi. Man svarbiau jums ir sau priminti, kad pilietinis neįgalumas yra pirmiausia pasirinkimas, o ne galutinis verdiktas.  Šiandien svarbiausia ne analizuoti, kaip įvyko, jog susiklostė tokia situacija, kas dėl to kalčiausias, bet klausti – kaip aš galiu pasaulį padaryti bent kiek teisingesnį, kiek geresne vieta gyventi?

Motina Teresė kartojo: jei šiandien negali išgelbėti visų, kuriems reikia pagalbos, padėk bent vienam, kuriam tikrai gali padėti. Kiekvienas galime kur kas daugiau, nei manome. Nėra situacijų be išeities, tik išeitys neretai reikalauja labai daug pastangų ir nėra malonios.

Ir dar – vienintelė galimybė keisti pasaulį yra tai daryti čia ir dabar.

Fragmentas iš Andrius Navicko knygos Padorios politikos principai.

Comments are closed.