Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“

Informacijos jūroje

Neabejoju, kad kur nors skubate, spėju, jog yra bent keli, o gal net keliolika darbų, kuriuos vėluojate atlikti. Tokia būsena jau yra tapusi įprasta šiuolaikiniam žmogui. Gyvename neregėto pertekliaus (daiktų, vaizdų, informacijos, pagaliau, galimybių) sąlygomis. Slystame pasauliu, užsidėję naujųjų technologijų pačiūžas. Greitis įspūdingas, tačiau, kai nėra aiškaus tikslo, neapleidžia jausmas, jog visuomet esame šiek tiek pasiklydę.

Viena vertus, galime didžiuotis, jog viename, net ne didžiausiame, interneto portale, per kelias dienas pateikiama daugiau informacijos, nei mūsų protėviai sužinodavo per visą gyvenimą. Kita vertus, esame sutrikę, nežinodami, ką su šia gausa veikti, kaip nepaskęsti šėlstančioje informacijos jūroje, nenuskandinti joje to, ką iš tiesų dera žinoti. Prieš kelis šimtus metų, tik prasidėjus spartesnei komunikacijos priemonių plėtrai, gimė žurnalisto profesija. Kadangi mes turime kitų darbų, nei aiškintis, kas iš tiesų vyksta pasaulyje, į talką pasisiūlė tarpininkai, kurie žadėjo nešališkai įsiklausyti į ginčus, įsižiūrėti į svarbiausius įvykius ir paskui jau perpasakoti mums tai, kas svarbiausia.

Pavyzdžiui, rašytojas Džonatanas Sviftas (Jonathan Swift), rizikuodamas gyvybe, keliavo apžiūrėti potvynio apimtų vietų ir paskui tai, ką išvydo, perpasakojo kitiems. Dabar tai būtų vadinama žurnalistiniu reportažu.

Ilgainiui informacija mus aprūpinančių žurnalistų vaidmuo tik didėjo. Jei trumpam susimąstytume apie tai, ką manome žinantys apie pasaulį ir iš kur tai žinome. Net ir smalsiausias keliautojas turėtų pripažinti, kad labai nedidelį nuošimtį jo žinių apie pasaulį sudaro tai, ką jis pats regėjo. Didžioji dalis mūsų žinių remiasi tuo, ką mums papasakojo kiti (perskaitytos knygos, tėvai, mokytojai, televizija, radijas, interneto svetainės ir kt.). Tai, be kita ko, reiškia, jog ypač svarbu, kad perpasakotojai būtų sąžiningi.

Tuo labiau kad mes, informacinio cunamio ištikti, tampame vis mažiau išrankūs ir lipame į bet kurį laivelį, jei tik mums žadamas saugumas ir aiškūs atsakymai.

Bėda ta, kad mūsų nuodėminga prigimtis, tiesos alkį bandanti pasotinti galios pusfabrikačiais, sugeba deformuoti net ir prasmingas bei svarbias veiklas. Tad ir žurnalistai iš bendrakeleivių tiesos paieškos kelionėje labai dažnai virsta iliuzijų prekeiviais, kurie stengiasi įpiršti kitiems tai, kas naudinga „muzikos užsakovams“. Kartu žiniasklaida virsta propaganda.

„Propagandos“ sąvokos atsiradimas ir įsitvirtinimas

Nors žmonės naudojo tai, ką šiandien esame įpratę vadinti propagandos technikomis, nuo seniausių laikų, pati sąvoka „propaganda“ palyginti nesena. Ji susijusi su 1622 metais įkurta Katalikų Bažnyčios organizacija – Congregatio de propaganda fidei (Tikėjimo skleidimo kongregacija). Jos tikslas buvo kovoti su tikėjimo tiesų iškraipymais ir propaguoti tai, kas atitinka autentišką Bažnyčios mokymą.

Kodėl tokios kongregacijos nereikėjo anksčiau? Spausdinto žodžio plitimas atvėrė daug platesnių galimybių skleisti savas krikščioniškų dogmų interpretacijas. Knygų pradėjo daugėti geometrine progresija, vyko arši katalikų ir protestantų polemika, ir šioje situacijoje eiliniam tikinčiajam buvo sudėtinga susigaudyti, kas atitinka Bažnyčios mokymą, yra paremta Bažnyčios autoritetu, o kas tėra atskiro mąstytojo nuomonė.

Tikėjimo skleidimo kongregacijai teko tarsi Don Kichotui galynėtis su vis didėjančio informacijos srauto malūnais, ir to pasaulėžiūrinio stabilumo, kuris egzistavo ikimoderniame pasaulyje, atkurti jau nebuvo įmanoma. Tuo labiau kad netrukus „propagandos“ sąvoka išplito, įgavusi niekinamą atspalvį, ir prie to labiausiai prisidėjo protestantų bendruomenės, kurioms Bažnyčios pastangos institucinėmis priemonėmis ginti tiesą atrodė kaip akivaizdus nuslydimas į galios santykius.

XVII amžiuje „propagandos“ sąvoka vis dar turėjo gynimosi nuo klaidingų interpretacijų prasmę, o XX amžiuje ši sąvoka pradėjo reikšti siekį, pasinaudojant masinės komunikacijos priemonėmis ir psichologų rekomendacijomis, įteigti visuomenės daugumai norimas nuostatas. Galima teigti, kad tą prasmę, kuria paprastai „propagandos“ sąvoka vartojama mūsų laikais, ji įgavo Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, ir nuo to laiko komunikacijos priemonių techninė pažanga tik didino propagandininkų svarbą.

 Tiesa, melas ir dalinė tiesa

Melaginga informacija nėra privalomas propagandos bruožas. Neteisingą, netikslią nuomonę apie vieną ar kitą dalyką padeda sudaryti ir teisingos, bet ne visos informacijos pateikimas: pavyzdžiui, pranešus, kad susirėmimuose tarp policijos ir demonstrantų žuvo 10 demonstrantų, gali susidaryti įspūdis, jog policija elgėsi labai žiauriai, tačiau gali būti nutylėta, kad žuvo keliolika policininkų, jog pastarieji gynėsi, o ne puolė. Labiau užmaskuota propagandos forma – tai specifinės, vertinančios formuluotės, vartojamos masinės komunikacijos priemonėse.

Pavyzdžių šiandien toli nereikia ieškoti. Pakanka pažvelgti kaip Rusijos žiniasklaidos priemonėse vadinami Kremliaus kurstomi sukilėliai Rytų Ukrainoje. Dauguma rusų žurnalistų bando įteigti, kad jie yra partizanai, kovojantys už savo namus ir artimuosius. Ukrainos žiniasklaidoje šie „partizanai“ vadinami „separatistais“, o kartais – „teroristais“. Kiekvienas įvardijimas nėra tik faktų aprašymas, bet kartu mums bando įteigti, kaip turėtume vertinti šiuos faktus.

Dar vienas išplitęs šiuolaikinės propagandos pavyzdys – įstabi sąvokų transformacija, kurią patyrė sąvoka „abortas“. Pradžioje abortų šalininkai kovojo prieš abortų draudimus, vėliau jie pradėjo kovoti už moters teisę pačiai nuspręsti, kaip elgtis su savo kūnu, o dabar tvirtinama, kad jie kovoja dėl reprodukcinių teisių suvaržymo. Sąvoka „reprodukcija“ visiškai užmaskuoja tai, kad kalbama ne apie subjektyvaus skonio apraiškas, bet apie gyvybę, esančią moters įsčiose.

Prieš kurį laiką arši JAV feministė padavė į teismą krikščionę moterį, kuri teigė, jog nevalia žudyti negimusios gyvybės. Argumentas teismui, kad tokiu būdu krikščionė kelia moralinę paniką ir esą primeta savo vertinimą, pasirodė pakankamas pradėti nagrinėti bylą.

Dabartinio informacijos pertekliaus situacijoje kova dėl apibrėžimų, sąvokų tampa vis svarbesnė. Deja, šiandien daugeliui žmonių trūksta elementaraus informacinio raštingumo, kuris stiprintų imunitetą prieš manipuliacijas ir propagandą. Tik keliose Lietuvos mokyklose galima atrasti informacinio raštingumo kursą. Nieko nuostabaus, nes mokytojai taip pat negali pasigirti gebėjimu lengvai atskirti pelus nuo grūdų viešojoje erdvėje. Nors deklaruojama, kad mokykla turi ugdyti kritišką ir kūrybingą mąstymą, praktiškai beveik visas pamokų laikas skiriamas perteikti naują informaciją, menkai rūpinantis mokinių gebėjimu orientuotis informacijos srautuose.

Pastaraisiais metais į mūsų kalbą įaugo keistas žodelis guglinti, kuris reiškia pasitelkti specialią informacijos paieškos interneto platybėse programą. Galima pajuokauti, kad šiandien dauguma krikščionių labiau pasitiki Google galiomis nei Dievo visagalybe ir gailestingumu. Tačiau tas informacijos atrankos ir pasiūlymo mums metodas, kurį taiko Google, taip pat nėra jau toks „nekaltas“. Mes tikrai nebūtinai gauname patikimiausią ir nešališką informaciją. Plinta ir kitas reiškinys – mūsų santykis su informacija įgauna copy-paste, o ne „įsigilink – suprask – perteik kitiems“ pavidalą.

Propagandinio pranešimo bruožai

Kituose ciklo tekstuose ketinu atkreipti dėmesį į įvairias propagandos technikas, kurios buvo tapusios galingu ginklu politikų rankose. Neabejoju, kad jų aprašymas paskatins susimąstyti, ar tikrai jos jau yra tapusios istorija? O dabar noriu trumpai atkreipti dėmesį į svarbiausius propagandinių pranešimų bruožus.

  • Problema, kurios sprendimas esą siūlomas, yra labai sureikšminama ir dramatizuojama bandant viską perteikti tik dviem spalvomis: balta arba juoda.
  • Nepateikiamos alternatyvios nuomonės, alternatyvūs problemos sprendimai.
  • Pateikiami ne visi duomenys apie esamą situaciją.
  • Apie oponento, kuris paverčiamas „atpirkimo ožiu“ dėl problemos egzistavimo, poziciją pateikiami vien neigiami duomenys.
  • Vietoje duomenų, dėl kurių diskutuojama, pateikiami duomenys, diskredituojantys oponentą.
  • Siūlant sprendimus nepateikiama sąžininga jų pasekmių analizė.
  • Viena visuomenės grupė priešpriešinama kitai grupei.
  • Propaganda paprastai vadovaujasi įsitikinimu, kad tikslas pateisina priemones.

Vienas iš svarbiausių klausimų, kai kalbame apie propagandą – kuo ji skiriasi nuo elementaraus ugdymo ar savos pozicijos skleidimo? Kodėl aš esu įsitikinęs, kad šis mano tekstas nėra propagandinis?

Skiriamasis propagandos bruožas yra tas, kad ji siekia tą, kuriam teikiama informacija, daryti kuo labiau priklausomą nuo to, kas informaciją teikia.

Autentiško ugdymo tikslas – auginti ugdomojo asmenybę ir sugebėjimą prisiimti atsakomybę už save. Propaganda, priešingai, siekia, kad tie, į kuriuos apeliuojama, būtų kuo infantiliškesni ir net nenorėtų būti savarankiški bei kritiškai mąstantys.

Beje, labai svarbu skirti kritinį mąstymą nuo paprasčiausio negatyvizmo. Kritiškai mąstantis žmogus nėra nihilistas ar cinikas. Jis tik stengiasi, kad jo pasaulėžiūra būtų užgrūdinta mąstymo žaizdre. Kritiškas žmogus įsiklauso, pamąsto ir pats daro išvadas. Negatyvizmu persismelkęs mąstytojas yra ne kritiškas, bet dogmatiškas. Jis pasiryžęs viską neigti, nesivargindamas įsižiūrėti į atspalvius, nebandydamas kritiškai apmąstyti informacijos.

Beje, vienas iš psichoterapijos klasikų – Fritzas Perlsas – sakydavo, kad svarbu prisiminti, jog du kart du yra keturi, nepaisant to, kad taip teigia mama, prieš kurią labai norisi maištauti. Tai tiesa, kurią šiandien esame linkę pamiršti, nes labai norisi sakyti „ne“. Deja, kaip rodo istorija, protestuojantis žmogus net dažniau nei bet kuris kitas tampa propagandinių manipuliacijų marionete.

Šis tekstas yra dalis projekto UGDYMAS KAIP PRIEŠNUODIS PROPAGANDAI, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *