Tęsiame pažintį su 2006 m. vykdytu „Die Presse“ projektu „Europa 2050“. Šįkart – Ismailas Serageldinas (g. 1944) – egiptiečių kilmės visuomenės veikėjas. Studijavo Kaire ir Harvarde. Buvo pasaulio banko viceprezidentas ilgalaikės plėtros klausimais, tarptautinės Žemės ūkio tyrimų grupės prie Jungtinių Tautų pirmininkas. Pasaulinės vandens komisijos pirmininkas, pasaulinės vandens partnerystės kūrėjas, dar 1995-aisiais pranašavęs, jog XXI amžiaus karai vyks dėl vandens. Nuo 2001-ųjų – Aleksandrijos bibliotekos direktorius.
Tezė: Europa gali suvaidinti vadovaujantį vaidmenį kuriant skaitmenines bibliotekas ir rengiant naują įstatymų bazę, reglamentuojančią intelektinės nuosavybės apsaugą. Tuomet žinios taptų prieinamos visiems, kartu apginant autorius ir puoselėjant viešąsias gėrybes.
Mes esame bombarduojami vis didesnio kasdien sukuriamo duomenų kiekio. Veikiausiai niekas negali net įsivaizduoti, kokiu duomenų kiekiu mes disponuosime 2050-aisiais. Iškyla iššūkis šiuos duomenis organizuoti taip, kad jie taptų informacija, juos jungti ir interpretuoti taip, kad iš jų kiltų pažinimas, kad jie per patyrimą, įžvalgas ir refleksijas vestų išminties link. Toji išmintis padėtų sukurti geresnį ir mums visiems mielesnį pasaulį. Taigi užduotis yra iš informacijos visuomenės sukurti žinių visuomenę.
Internete materialumas yra efemeriškas. Vidutiniškas interneto puslapio gyvavimo laikas – 100 dienų. Todėl turime struktūruoti nuolat didėjantį kolektyvinį žinojimo korpusą, išsaugoti turimą geriausių žinių bagažą. Šis bagažas yra mūsų mąstymo išeities taškas ir mūsų kūrybingumo šaltinis. Žinių kalnai taps tokie dideli, kad bus sunku juos saugoti, organizuoti, išlaikyti ir naudoti. Tuomet, jei pavyks, teks turimą medžiagą organizuoti į tam tikrus rinkinius.
Vengti mokslinio apartheido
Skaitmeninės ateities bibliotekos gali suteikti sąlygas nuolat naudotis šiais žinių rinkiniais. Šiuo metu besivystančių šalių mokslininkai ir technikai turi gana ribotą priėjimą prie tyrimų rezultatų (dažniausiai laikraščiuose), referuojamų duomenų (dažniausiai toli nuo jų esančiose bibliotekose) ir duomenų bazių. Esama pavojaus, jog atsiranda mokslinis apartheidas. Skaitmeninės ateities bibliotekos reikalingos tam, kad žinios būtų prieinamas visiems žmonėms bet kuriuo laiku ir prisidėtų prie to, kad 80 procentų žmonijos, gyvenančios besivystančiose šalyse, taptų žinojimo gamintojais, o ne liktų vien technologijų vartotojais.
Skaitmeninės bibliotekos gali sukurti priėjimą prie koherentiškų žinijos duomenų. Neįtikėtinais galingos paieškos sistemos, greiti interneto ryšiai, kontaktavimas akimirksniu su visomis mūsų planetos vietomis, jau nekalbant apie semantinius tinklus ir susietą paiešką, – visa tai rodo, kaip naujosios technologijos veikia mūsų pajėgumą kontaktuoti su žinojimu, jį organizuoti ir padaryti prieinamą, o kartu išplėsti proto, mokymosi ir dialogo sferas. Stiprus Europos angažavimasis kurti viešąsias gėrybes ir atvirumas kultūriniams skirtumams gali vaidinti pagrindinį vaidmenį ateities pasaulyje.
Ši ateities vizija turės stipriai pakoreguoti teisinių susitarimų, įstatymų, reglamentuojančių intelektinę nuosavybę, sferą. Įstatyminiai apribojimai turėtų ginti viešo priėjimo prie informacijos interesą, taip pat skatinti inovacijas. Lobistinis JAV autorinių teisių įstatymas beprotiškai išplečia leidyklų monopolį. Europoje fundamentaliu autorinių teisių pagrindu laikomos paties autoriaus teisės. Dėl to aš savąsias viltis dėl ateities įstatymų dedu į Europą.
Galima įsivaizduoti ir naują sistemą, pagal kurią autoriai ir leidėjai pasirašytų sutartis, pavyzdžiui, dvejiems metams arba dviem tūkstančiams egzempliorių. Be to, jie turėtų teisę iš naujo peržiūrėti sąlygas ir taip gauti atlygį už savo kūrybingumą. Tai turėtų galioti autoriui esant gyvam bei 15 metų po jo mirties. Tokia sistema labiau skatintų kūrybingus genijus, o ne jų paveldėtojus ar įgaliotinius.
Taip pat ir menininkai turėtų gauti tam tikrą procentą tuomet, kai parduodami jų paveikslai. Juk augant paveikslo kainai, auga ir darbo vertė. Kodėl aukcionų Sotheby ar Christie prekybos agentai gauna savo dalį, o menininkai, jei jie dar gyvi, negauna nieko?
Skaitmeninė Europos biblioteka?
Ar gali Europa sukurti naują skaitmeninę biblioteką? Ar ji gali vaidinti pagrindinį vaidmenį, kuriant naują protinę nuosavybę reglamentuojančią įstatymų bazę, tiek saugančią autorius ir pradininkus, tiek garantuojančią priėjimą visiems? Kol kas tai yra klausimai, peržengiantys mūsų suvokimo ribas. Kas gali numatyti ateitį po 50 metų, kai praeitis rodo, kaip viską buvo galima paprasčiau padaryti, jei būtume galėję numatyti ateitį. Kas 1980-aisiais galėjo pasakyti, jog po dvidešimties metų internetas taip stipriai paveiks pasaulį, o turtingiausi pasaulio žmonės bus susikrovę turtus iš prekybos kompiuterių programine įranga? Tačiau nepaisydami to neturėtume nusiminti.
Po Antrojo pasaulinio karo katastrofos kai kur žmonės svajojo apie Europą be sienų, kurioje gyvenantiems jauniems prancūzams ir vokiečiams būtų neįsivaizduojama eiti kariauti vieniems prieš kitus. Turime taip pat nepamiršti, jog kai kurios pranašystės daro įtaką politinei valiai. Tos svajonės beveik išsipildė. Pasiryžkime būti drąsūs ir svajoti apie ateitį, kurioje žinios bus prieinamos visiems, o įstatymai saugos autorių teises ir pripažins viešąsias gėrybes. Svajokime, nes be svajonių mes vis dar gyventume urvuose.
„Die Presse“, 2006-03-22, vertė Kęstas Kirtiklis
