Sesuo bernardinė Jurgita Bartusevičiūtė – vienu metu atradusi pašaukimą vienuolystei ir medicinai, dirbanti Santariškių ligoninėje su sunkiais ligoniais. Ligonių dienos išvakarėse su ja kalbamės apie dvasinį ligonių palydėjimą, bičiulystę, paliatyviosios terapijos svarbą. Specialiai parengtų dvasinių palydėtojų, anot J. Bartusevičiūtės, Lietuvoje nėra daug, dažnai toks tampa šeimos narys, palatos kaimynas, medikas, tas, kuris reikiamu metu eina kartu su ligoniu, kartais, kai labai to reikia, gali kartu pabūti, patylėti…
Kaip atėjote vienu metu į pašaukimą medicinai ir pašvęstajam gyvenimui?
Kai supratau, kad Jėzus mane be galo myli ir priima tokią, kokia esu, nesistengdamas manęs perdaryti ir pagražinti, supratau, jog turiu eiti ir su pagarba priimti kitus tokius, kokie jie yra. Eucharistijos slėpinio Jėzaus duonoje sutikimas buvo lemtingas, nes Kristus ilgėjosi manęs toje Eucharistinėje duonoje, o aš ilgėjausi Jo. Supratau, kad Dievą galiu atrasti sergančiuose asmenyse, kad tai yra būtent man prieinama Komunija, kurią sugebėsiu priimti.
Šis mintijimas prasidėjo tik po to, kai supratau, kad Dievas mane pasiima sau. Man tada buvo 14–15 metų. Tai buvo didžiulis šokas, iki galo net negalėjau patikėti ta laime, jog Dievas iš tiesų yra geras. Iki tol Dievas buvo geras, bet jis buvo kažkokia neliečiama šventenybė, kaip neišvaikščiotas sniegas, ant kurio, jeigu jau pėdą uždėsi, bus nebegražu. Tarsi nuo Jo reikia laikytis per atstumą dėl perdėto švarumo. Dievas atrodė perdėtai švarus, todėl geriau buvo laikytis nuo Jo toliau.
O kai suvokiau, kad nepaisant Jo neįsivaizduojamo tyrumo, Jis vis dėlto yra labai ištroškęs manęs, nusidėjėlės. Kai suvokiau, kad Jis laukia manęs, atsirado ir supratimas, jog turiu eiti į Jo glėbį, bet tas glėbys yra pacientai. Iki kol nebuvo supratimo, kad Dievas myli besąlygiškai, apie jokią paliatyvią terapiją nemąsčiau.
Dvasinis ligonio palydėjimas. Kas tai?
Įdomiausia yra tai, kad dvasinis palydėjimas yra gyvas procesas, kuris dažniausiai gimsta ten, kur yra bėda. Į dvasinį bičiuliavimąsi pirmiausia įsitraukia paties ligoniuko artimieji – šeimos nariai, draugai, bendradarbiai. Tačiau gali įsitraukti ir visai iki bėdos nesutikti, nepažinti asmenys, kurie buvo sutikti jau atsiradus ligai, prasidėjus gydymui.
Netikėtas palatos kaimynas, kuris taip pat yra pacientas, gali tapti dvasiniu palydėtoju, netgi dvasios stiprybės palaikytoju. Tai gali būti ir medikas, kuris net nemąstė remti žmogų dvasiškai, tačiau, susidūręs su sunkia liga, užeidavo pakalbinti, paaiškinti, pajuokauti ir žingsnis po žingsnio nusipelnė to paciento pasitikėjimą.
Tokį pasitikėjimą, kad jau jų pokalbio, apmąstymų, pasibuvimo ir pasėdėjimo kartu ribos seniai peržengė dokumentalių pokalbių ribas. Tai jau yra bičiulių santykiai. Žmonės jau seniai bendrauja taip: „Aš esu žmogus ir tu esi žmogus, todėl esame vienas kitam artimi.“ Todėl man ne tas pat, ką tu galvojai vakar vakare ir ką galvoji šiandien ryte. Užsimezgus dvasinei bičiulystei, nereikia bijoti, pavyzdžiui, kad medikas, šeimos narys arba kokia gera kaimynėlė perdegs, per daug lakstydami ir besirūpindami.
Manyčiau, kad tie, kurie ryžtasi duoti sergančiajam, jie iš Dievo bet kokiu atveju gauna atgal.
Tačiau jei kalbėtume apie slaugymą, ypač kai serga šeimos narys, tikrai būna atvejų, kad slaugantieji perdega, pervargsta.
Kai serga artimas asmuo, vaikas ar tėvas, serga visa šeima. Taip yra manoma paliatyviojoje terapijoje. Todėl pati šeima negali būti izoliuota nuo parapijos, nuo kaimynų, nuo to mikrorajono seniūnijos, nuo darbdavio, nes šeimai reikalinga visokeriopa parama. Ne tik socialinė, bet ir bendražmogiška, dvasinė, moralinė, psichologinė parama. Tai turėtų daryti ne kokie „spec. specialistai“ psichologai.
Išskirtiniais atvejais tikrai reikia psichologo, bet kad jo neprireiktų arba prireiktų kur kas vėliau, turėtų įsitraukti bendruomenė. Tačiau Lietuvoje bendruomenė yra baili, bijanti atsakyti paslauga arba geru žodžiu. Ne dėl to, kad negalėtų, bet dėl to, jog baiminasi, arba mano, kad jei žmonės kelis kartus patvirtino, jog susitvarkys patys, tai „nereikia lįsti“.
Iš vienos pusės, mes esame užkrėsti stoicizmo virusu: „Kentėk, Zose, nes tau taip skirta.“ Žmogus mąsto, kad tai yra jo problema, jis turi ją vienas ir ištverti, kaip ąžuolas. Neva „negalima karti savo skausmų ir liūdesių kitiems“.
Stoicizmas yra virusas?
Taip. Stoicizmas yra užkratas. Ši idėja labai prigijo sovietmečiu. Kiekvienas individas, šeima savo problemas vidines, ar tai būtų liga, ar tai būtų socialinė, psichologinė krizė, turi įveikti pati. Tai yra visiška nesąmonė, kadangi nė vienas žmogus negimė pasaulyje pats. Tam padėjo tėvai, medikai, na, galų gale, pribuvėjos, visuomenė.
Lygiai taip pat gyventi negalime patys vieni, atkirsti nuo aplinkos, o dar kvailiau būtų sirgti atkirstam nuo aplinkos. Arba manytis, kad tie du šeimos nariai, tarkim, tėvas ir motina, kurie pasikeisdami slaugo savo kūdikį, sugebės visas problemas išsiaiškinti ir įveikti patys, o sergančio kūdikio motina yra pakankamai stipri paguosti sergančio kūdikio tėvą. Tai yra nesąmonė, nes visa šeima yra šoko būsenos. Šoko būsena juos visiškai nuginkluoja, ir jie nebegali vienas kitam padėti, net jeigu ir labai norėtų, nes visi yra toje pačioje krizėje. Iš kitos, ramios aplinkos turi ateiti pagalba. Ir ta rami aplinka, pirmiausia, mano manymu, turėtų būti visuomenė, kaimynai, ir antras dalykas – Bažnyčia.
Kaip atrodo dvasinė ligonio ir jo palydėtojo bičiulystė?
Geriausias dvasinis bičiulis bet kuriame gyvenimo etape yra tas asmuo, kuris visiškai nesavanaudiškai atsistoja greta ligonio ir padeda jam įveikti tam tikrą gyvenimo etapą. Būti dvasios palydėtoju nereiškia bėgti priekyje ligonio, kad jis vytųsi iš paskos. Turiu omenyje dvasinį gyvenimą.
Taip pat nereikia būti ligonio šleifu, tai yra padaryti iš ligonio dievuką ir vien jo klausyti, vien į jo emocijas ir lūkesčius gilintis, nepasakant nieko savo. Tai yra visiškai lygių asmenybių bendravimas. Iš tikrųjų liga yra, sakykime, geras metas bendravimui užmegzti, jeigu į sergantįjį žiūriu su didele pagarba, nekabindamas jam jokių išankstinių etikečių.
Šarlota Brontė romane „Džeinė Eir“ veikėjos lūpomis pasako nuostabią frazę: „Aš dabar užmiršau, kad mes esame skirtingi, aš užmiršau, kad jūs esate turtingas žemvaldys, o aš tik paprasta tarnaitė. Aš dabar kalbu taip tarsi mes abu būtume mirę ir stovėtų mūsų sielos visiškai lygios, kaip lygus su lygiu.“
Iš tikrųjų šitas nuostabus nuotykis bendrauti ir būti su kita nuostabia siela, su kitu nuostabiu pasauliu, kaip lygus su lygiu. Drąsiai pasakant savo nuomonę ir su pastikėjimu priimant kito žmogaus nuomonę ir išgyvenimus. Iš tikrųjų tai yra tikrosios bičiulystės sąlyga bet kur ir bet kada, ypač norint būti ligonio bendrakeleiviu. Tai yra didžiulė galimybė gauti, ir aišku, didžiulė galimybė duoti, tačiau manyčiau, kad yra ir didžiulė rizika sudegti.
Tačiau tai neįvyks, jei į šitą susitikimą bus pakviestas Neaprėpiamasis. Jis turi čia turėti savo balsą. Mūsų visiškai nesavanaudiškas troškimas suprasti kitą ir įveda Dievą į šitą dialogą. Iš tikrųjų tada ir vyksta tas Emauso susitikimas, kur du vienodai prislėgtieji keliauja nežinoma kryptimi vien tam, kad eitų kartu ir nebematytų šiurpaus vaizdo, kurį ką tik matė Jeruzalėje. Nieko naujo išmąstyti apie savo situaciją jau nebegali, bet vis tiek eina kartu. Ir to ėjimo momentu prisijungia Trečias Bendrakeleivis.
Iš savo asmeninės patirties liudiju, kad niekada gyvenime nesu mačiusi nė vieno žmogaus – ar jis būtų ateistas, ar musulmonas, ar krikščionis – kuris, jeigu ryžtasi padėti kitam asmeniui visiškai nesuinteresuotai, kad Dievas iš šito bendravimo nepadarytų nepaprastai gilaus ir tikro džiaugsmo. Džiaugsmas gimsta iš mūsų dalijimosi, iš mūsų bendravimo. Bendravimo metu Dievas spindi labiausiai žmonėse. Tas džiaugsmas, kurį patirdavo šeimos, kurios ryžosi būti nuolankios ir įsileisti šalia savo ligonėlių dar ir tuos, kuriuos ligonėlis mėgsta, myli – ar tai būtų kaimynai, ar parapijos nariai, ar bendradarbiai, ar choro, kuriame jis kažkada dainavo atstovai.
Šeima turi suvokti, kad šis žmogus yra viso pasaulio turtas. Nė vienas asmuo šitam žmogui nėra kaip nors svetimas arba kliudantis. Pats pacientas čia yra visiškas arbitras, jis pats pasirenka, kam ir kiek atviraus. Palaimintas tu, jei tapai tuo keleiviu, kuriam atiteko tas gražiausias atsiskleidimas.
Kartais reikia ne vieną mėnesį nužingsniuoti sunkiu ligonio diagnozės keliu, kad pasiektum tą momentą, tą vakarą, tą parytį, kada įvyktų gilusis pasišnekėjimas. Iš tikrųjų kartais be žodžių pasikalbama geriau nei su jais. Kartais rankos paspaudimas reiškia daugiau nei penki mėnesiai iki tol buvusių pastangų.
Dvasia yra visada jauna, ji visada gyvybinga ir trokštanti sužinoti, ji visada veržiasi gyvenimo link, ji visada trokšta gyventi. Iš tikrųjų visi mes, kurie vienaip ar kitaip įsijungiame į šitą troškimą gyventi ir turėti viltį, esame privilegijuoti.
O gal būna ligonių, kurie palaužti nevilties užsidaro patys? Gal jiems sunkiau prisileisti palydėjimą, pagalbą?
Viskas yra tiesa, tačiau kiekvienoje situacijoje turime daryti tai, ką galime. Nereikia galvoti, kad tai, ko nepadariau ir nepasakiau šiandien, suspėsiu pasakyti arba padaryti rytoj. Ypač onkologinės ligos atveju atidėjimas rytojui gali būti fatalus. Tu gali niekada nebesuspėti padaryti arba pasakyti.
Taip pat tiek visuomenei, tiek Bažnyčiai, tiek mums, medikams, turėtų būti labai svarbūs tie asmenys, kurie nesišaukia pagalbos ir neafišuoja savo skausmo, kurie dažniausiai slepiasi, iš visų jėgų patys tempia savo naštą. Iš tikrųjų norinčių kažką kurti žmonių ir Lietuvoje, ir pasaulyje yra pilna, tačiau nenormalus mūsų susivaržymas, manymas, kad kitas sutriks arba nenori mūsų bendrystės. Jei nenori, tai jis tiesiai ir pasakys arba parodys gestu, tuomet niekada nekenkia pasakyti – atsiprašau ir sudie. Tačiau pabandyti prieiti prie asmens, kuriam iš tikrųjų reikia to ranktūrio, yra būtina. Taip pat ir ligonis gali būti tas, kuris atneš šviesą mums ir nustebins.
Labai dažnai būna taip, kad dvasine plotme pacientas būna daugiau vilties sukaupęs asmuo nei gydytojas, šeimos narys ar kapelionas. Tie atsivėrimai yra dar džiugesni ir nuostabesni, nes čia iš tikrųjų veikia Dievo pirštas. Kai matome, kad kūnas, kuris be galo daug išvargęs ir praktiškai yra neįgalus, sugebėjo išlakyti savo dvasią tokią gyvą, veržlią, pilną planų, pilną gerų norų ir gerų linkėjimų aplinkai. Manau, kad teisus mūsų kapelionas kunigas Algirdas Šimkus, kuris sako, kad pirmas darbas yra ligonį išklausyti. Iš čia ir prasideda visų lūkesčių, visų poreikių išsiaiškinimas. Bet nedaryti to žingsnio, nenueiti išklausyti jau yra apsileidimo nuodėmė.
Kaip prieiti prie tokio žmogaus, kad jis prisileistų?
Manau, švietėjiškas darbas yra būtinas, nes asmenys nėra tokie savižudžiai, nėra tokie savęs nemylintys, kad neišdrįstų kreiptis pagalbos. Tiesiog žinojimas, jog pavyzdžiui, paliatyvioji terapija visoje Respublikoje yra nemokama, kad į šios terapijos komandą įeina ne vien gydytojai, nors pirmiausia gydytojai ir slaugytojai, bet ir dvasininkai, socialiniai darbuotojai, savanoriai, daugeliu atvejų padėtų. Tai yra visas tinklas asmenų, kurie iš įvairių pusių galėtų suremti pečius ir padėti sergančiajam.
Manau, kad, žinodami, jog kiekvienas turi teisę į nemokamą paliatyviąją pagalbą, jeigu žmogus ar jo šeimos narys turi onkologinę ligą, šiuo metu pablogėjusi sveikata arba yra didelių socialinių bėdų, daugelis kreiptųsi. Išskirtinis atvejis yra žmonės, kurie jau pateko į neviltį, nes nevilties apimtas žmogus nemato jokios prasmės kur nors kreiptis.
Manau, kad Ligonių diena visam krikščioniškam pasauliui turi priminti pareigą melstis už viso pasaulio sergančiuosius, kad vilties kibirkštėlė ateitų pas juos dieviškais keliais. Ypač kai užsibarikaduojama nuo visuomenės arba artimųjų pagalbos, arba depresijos liga užkerta kelią suprasti ir priimti čia pat ištiestą pagalbos ranką.
Iš savo patirties, kiek mačiau, labai nusiminę, labai depresuoti asmenys, vis dėlto atsiverdavo po ilgesnio laiko pasitikėjimo jais. Kai asmuo nebepasitiki medikais, parapijos kunigu arba geriausia drauge, kuri iki tos dienos buvo nuostabi ir jai buvo išpasakojamos visos paslaptys, o dabar tie pokalbiai tapo bereikšmiai ir beprasmiai, tokiu atveju labai svarbu žmogui rodyti, kad jį gerbi, supranti, nesiruoši jo apleisti, vien dėl to, kad jis šiuo metu nebemato prasmės su tavimi bendrauti. Manau, čia reikia didelės išminties. Netapti per daug landūs, bet ir nepasidaryti nejautrūs. Manyti, kad žmogus, kuris pasakė: „ačiū, aš pats, viso gero“ – iš tikrųjų ir pasidarys viską pats, ir nebenori, kad po dviejų dienų jam vėl paskambintum ir perklaustum.
Be abejo, tie, kurie yra profesionalai – dvasininkai, medikai, o kartais ir didelio profesionalumo nereikia, kad pamatytum, jog žmogus yra neviltyje. Ypač tokį žmogų reikėtų remti. Net nesistebint, kad jis gali šiurkščiai atsakyti, įžeisti artimą arba geradarį, nes tuo metu jis nemato prasmės tęsti bendravimą. Tačiau tai nereiškia, kad jis to bendravimo nepasiges po kelių dienų ir nepanorės atnaujinti ryšio. Didžioji dalis tokių žmonių labai apsidžiaugdavo, kad pats savanoris, pats gydytojas po kelių dienų paskambindavo arba užeidavo į palatą.
Kitas dalykas, jeigu bandome daryti gera dėl Jėzaus, turime būti labai delikatūs ir daugiau būti klausytojais nei kalbėtojais. Tas, kuris neišklauso žmogaus, nesuvokia jo situacijos. Pamokslauti arba dalinti patarimus yra be galo lengva, bet tai dažniausiai gali labai įžeisti sergantįjį, nes sveikojo amplua labai jį nuvilia. Mes taip tampame tarsi laipteliu aukščiau atsistoje patriarchai su diplomais, kurie savinamės teisę, kartais net Dievo teisę, patarti ar paguosti tokioje situacijoje, kai žmogaus neįmanoma paguosti žodžiais, ir net nereikia to bandyti daryti, bet reikia su žmogumi būti. Reikia neišbėgti iš kambario, kuriame verkiama arba keikiamasi iš nevilties. Reikia būti.
Vis dėlto būti. Net jeigu gali atrodyti, kad žmogus tuo metu labiau norėtų pabūti vienas?
Vienatvė yra nuostabus dalykas. Tai yra deguonis, kuriuo kvėpuoja kiekviena siela. Reikia didžiulio lankstumo, supratimo, kada turiu palikti žmogų vieną ir kada turiu tą vienatvę nutraukti. Dirbantys ir sveiki žmonės dažnai stokoja vienatvės. Dirbančius, užsiėmusius, pavargusius nuo bendravimo drąsiai galima palikti vienus, nes jie nėra vieniši, būdami vieni.
Tuo tarpu ligoniai, net ir būdami minioje, sakykime, stovėdami eilėje arba važiuodami autobusu, yra be galo vieni, nes vieniši. Su savo liga jie tarsi kokio nematomo skafandro yra atskirti nuo aplinkos. Iš tikrųjų 90 nuošimčių neapsiriksime paskatindami sergantįjį bendrauti arba užėję pas jį dar sykį, nes greičiausiai, kad ta porcija vienatvės, kurią žmogus natūraliai turi dėl ligos, jam jau yra kartais per didelė, tik jis nemoka iš karto viso to įvardyti. Iš tikrųjų reikia gerbti ligonio vienatvę, bet reikia vienu metu suprasti, kad į viltį neinama po vieną.
Gal galėtumėte plačiau paaiškinti, kas yra paliatyvioji terapija?
Paliatyvioji terapija – tai medicinos sritis, kuri apima bet kuria lėtine liga sergančio paciento slaugą, rūpybą ir yra skirta jo savijautai pagerinti visais įmanomais būdais ir žinomais žmonijai medicininiais, nemedicininiais, dvasiniais ginklais. Paliatyviojoje terapijoje taikomi ir visi klasikinės medicinos pasiekimai – nuskausminimas, vaistai nuo vėmimo, tačiau būtinai įeina ir psichologinė, dvasinė, socialinė pagalba.
Paliatyvioji terapija tarsi apgaubia visą asmenį – ir jo medicinines bėdas, ir psichologines problemas, ir jo dvasinius skausmus ir lūkesčius. Dėl to paliatyvioji terapija medicinoje yra viena iš universaliausių šakų. Žinoma, paliatyvi terapija nereikalinga ištikus ūmiai traumai, kai užtenka chirurgo ir reabilitologo pagalbos. Paliatyvioji terapija šiek tiek primena reabilitaciją, tik šiuo atveju tai yra medicina ir reabilitacija, suprantama kaip bendros pastangos išlikti laimingu žmogumi, sergančiame kūne.
Dirbama tik su ligoniais, sergančiais ligomis, nuo kurių nelabai yra vilties pasveikti?
Taip, kai nėra vilties pasveikti arba labai nežymi viltis. Dažniausia viltis yra ligos remisija (užmigimas, laikinas sustojimas). Pirmauja onkologinės ligos paliatyviosios terapijos akiratyje, tačiau prie jų dar yra sudėtingos ligos kaip ŽIV, sunkios endokrinologinės, neurologinės ligos, cerebraliniai vaikų paralyžiai. Tai yra ligos, kurios išlieka visą gyvenimą. Paliatyvi pagalba reikalinga kiekvienam, kuris susiduria su ilgalaike ir greičiausiai nebepaliksiančia liga.
Kalbino Vaiva Lanskoronskytė
