Einu Jums vietos paruošti… SUGRĮŠIU… Jus pas save pasiimsiu.

Šeštinių šventė, kad ir koks nekantrus gyvenime būčiau, byloja, jog laukimas – vienas iš skiriamųjų krikščionių bruožų. Esame įpratę keturias savaites prieš Kalėdas skirti adventui – Viešpaties laukimui, bet Kristaus dangun žengimas kviečia kasdieniam adventui, nes neišvengiamo susitikimo nei dienos, nei valandos nežinome…

Šiandienos žmogus mielai imasi įvairiausių iniciatyvų, darbų, veiksmų. Ieškant Dievo malonės važinėjama po įvairiausias vietas, varstomos greitą pagalbą siūlančiųjų durys, nes laukimo skausmas klaidingai tapatinamas su savigaila atmieštu bejėgiškumu.

Bet laukimas, tik nebesitikint, kad laukiamasis ateis, tampa liūdesiu, o tikint – laukimas virsta gyvybingu jauduliu, įgalinančiu matyti visas pasaulio spalvas. Tikint laukimas pražysta nuosekliomis pastangomis pasiruošti Susitikimui – Dangui.

Dažnai skrupulingai ruošiamasi verslo susitikimams, o susitikimui su Dievu sutinkant tėvą, motiną, sesę, brolį, neįgalųjį ar bet kurį iš mažutėlių nebelieka (?) laiko, nes laikas tapęs pinigais įsigyti žemei, bet ne dangui…

Sugrįšiu – pažada Viešpats – einu Jums vietos paruošti…

Pasigailėk manęs, Viešpatie,

kad gebėčiau girdėti Tavojo atėjimo žingsnius kasdieninėse situacijose;

kad gyvenimą įprasminančių tikslų paieškoje atplėščiau akis nuo žemės;

kad virš karsto dangčio užsiveriant žemei, – atsivertų Dangus.

Comments are closed.