Pokalbis su socialiniu darbuotoju, sveikstančiu priklausomu asmeniu Deimantu Žemaičiu.

Ką reiškia sveikti, vaduotis iš priklausomybės?

Geras klausimas, paprastas ir sudėtingas. Sveikimas – tai mąstymo, jausmų, elgesio keitimas. Taip pat tai vertybių sistemos transformacija, rūpinimasis savo fizine, psichine, dvasine būkle, vidine harmonija.

Neretai klaidingai manoma, kad kvaišalų kurį laiką jau nevartojantis žmogus ir yra sveikstantis.  Koks skirtumas tarp nevartojimo ir sveikimo?  

Skirtumas didelis. Priklausomas žmogus, kai nustoja vartoti, dar netampa nei sveikas, nei harmoninga asmenybe. Jis paprasčiausiai grįžta, asmens brandumo požiūriu, į tą situaciją, kurioje buvo, prieš tapdamas priklausomas. Kai žmogus  pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir susiformuoja cheminė priklausomybė, asmenybės vystymasis praktiškai sustoja, nesvarbu, kiek laiko yra vartojimo tarpai. Jei aš pradėjau vartoti ir tapau priklausomas nuo 16 metų, tai mano sveikimo kelio pradžioje aš ir esu šešiolikmetis, nesvarbu, kas parašyta mano pase. Vartojimo laikotarpis paprasčiausiai gali būti išbrauktas iš mano, kaip asmenybės, brandos.

Pavyzdžiui, aš pirmą kartą paragavau alkoholio 16 metų, ir man patiko, buvau iškalbus, drąsus, atsipalaidavęs, ištirpo kuriam laikui kompleksai, ir mano gyvenimas pasikeitė. Jau aš toliau visą savaitę gyvensu laukdamas kito šeštadienio – tai yra kito pavartojimo. Visa tai, kas buvo tarp vartojimo, tebuvo laukimas ir manipuliacijos, kad niekas nesutrukdytų man pasiekti vienintelio norimo tikslo. Priklausomybė radikaliai keičia žmogaus motyvaciją, net jei žmonės iš šalies to ilgą laiką nepastebi. Nesvarbu, kad baigiau institutą, dirbau, tačiau, kai 39-erių metų pradėjau sveikti, aš iš esmės tebuvau tas berniukas, kurį kažkada į savo spąstus įtraukė priklausomybė. Mano mąstymas, emocijos, elgesys iš esmės tebuvo infantilūs, nors galvoje jau ir buvo žilų plaukų.

Dažnai manoma, kad sveikimas – tai pirmosios aštrios abstinencijos, neišvengiamai atsiradusios, kai nustojami vartoti kvaišalai, įveikimas. Tačiau, regis, tai tik „žiedeliai“, dar yra lėtinė abstinencija, kuri išlieka kur kas ilgiau?

Priklausomi žmonės sveikimo pradžioje mokosi naujų sąvokų, kurios nusako jų naują santykį su gyvenimu: sveikimas, priklausomas elgesys, atkryčio prevencija. Sveikimas, be kita ko, tai susipažinimo su savimi, nuo kurio per įvairias priklausomybes bėgai, pradžia, pastangos atpažinti savo jausmus, emocijas, norus, taip pat labai svarbu realistiškai vertinti ir sunkumus, kurių neišvengiamai tenka patirti kiekvienam, bandančiam sveikti. Sveikimo kelyje nuolat tenka grumtis su atkryčio galimybe. Atkrytis – tai priklausomo žmogaus savijautos pablogėjimas, kuris dažnai veda į kvaišalų vartojimą po gana ilgo abstinencijos periodo.

Noriu pabrėžti, kad atkrytis neprasideda nuo vartojimo atnaujinimo, tai veikiau atkryčio padarinys, o ne priežastis.  Atkrytis glai būti trumpesnis ir ilgesnis, jis gali kartotis net ir keletą metų nuo visiško kvaišalų vartojimo pabaigos. Kiekvienas sveikstantis priklausomas žmogus turi žinoti, kad sveikimo metu savijautos – fizinės, psichinės, dvasinės – pablogėjimai neišvengiami. Beje, kuo intensyvesnis, spartesnis sveikimas, tuo atkryčio apraiškos stipresnės.

Daugelis priklausomų žmonių, kurie pradeda sveikti, galvoja, kad jie paprasčiausiai nustos vartoti, o visa kita gyvenime liks taip pat. Tačiau tiesa ta, jei noriu iš tiesų sveikti, blaiviai ir kokybiškai gyventi, turiu iš esmės keistis. Turiu keisti mąstymą, reakcijas į emocijas, santykį su savimi ir aplinkiniais, elgesį. Kai sveiksti, pablogėjusios sveikatos būsenos tampa sunkiu išbandymu. Nes juk vienas iš priklausomybės požymių ir buvo nuolatinio kaifo siekis, bėgimas nuo bet ko, kas bent kiek sunku, ką reikia iškęsti.

Teko skaityti, kad yra ženklų, pavojų, kurie ima signalizuoti, kai esi pavojingoje zonoje, kai pasijunti prastai,  bet ignoruoji, slepi juos nuo savęs, nes jei jau sveiksti, tai turi jaustis visada gerai. 

Tai vienas  priklausomų žmonių bruožų – štai aš sveikstu, ir kas už tai man priklauso? Savotiškas lengvas šantažas, skirtas tiek kitiems žmonėms, tiek Dievui. Esą aš darau jums malonę, keičiuosi, tai prašome man už tai kuo nors atlyginti. Tarsi sveikčiau dėl kitų, o ne dėl savęs, tarsi ne save gelbėčiau, bet visam pasauliui daryčiau malonę. Dauguma, kurie tik pradėję sveikti, taip mąsto. Tik vėliau pradeda požiūris keistis. Neretai žmogui sunku pripažinti, kad jis pasirinko sveikti ne dėl to, jog to nori kažkas kitas, bet dėl to, kad tai būtina jam pačiam.

Kita iliuzija, į kurią daugelis sveikstančiųjų bando kabintis, – įsitikinimas, kad vienintelė gyvenimo problema yra vartojimas, per kurį patyriau visas negatyvias pasekmes. Jei aš nustojau vartoti, tai dabar mano gyvenimas privalo būti vien tik džiaugsmas. Tačiau taip nėra. Tenka kęsti atkryčius, matyti, kaip dūžta svajonės, dar kartą patirti savo ribas. Jau minėjau, kad paprastai sveikimo pradžioje priklausomas žmogus yra labai infantilus ir mąsto kaip mažas vaikas, kuris nori tik džiugių dalykų, o jei ko negauna, tai įvairiais pavidalais krenta ant žemės ir iš pykčio tabaluoja kojomis. Jei tavo įnoris čia ir dabar nepatenkinamas, tai gyvenimas yra neteisingas, blogas, ir tau telieka savęs gailėtis ir jaustis nuskriausta auka. Iš tokių reakcijų reikia išaugti, ir tai ilgas procesas. Dėkui Dievui, kad laikui bėgant po truputį pradeda galvelėje šviesėti ir pradedi mąstyti kitaip, pamatai, jog gyvenimas sudarytas iš įvairiausių jausmų gamos, kad būna ir liūdesio ir linksmybių, o ne vien nuolatinis džiaugsmas.

Supraskime ir tai, kad priklausomas žmogus buvo įpratęs prie euforijos, Kai pradedi sveikti, šis įprotis išlieka. Tuo labiau kad ir aplinkiniai dažnai kartoja: „Tu tik nustok vartoti, ir gyvenimas nušvis nauja šviesa, taps džiugus ir lengvas.“ Kai priklausomas žmogus girdi tokius žodžius, jam sunku suvokti, kad gražus pasaulis gali būti įvairiaspalvis, su įvairiomis emocijomis, žiedais ir spygliais. Labai norisi tapatintis tik su tuo, kas gražu, lengva, o visa tai, kas sunku, skaudina, norisi palikti už ribos. Tuo labiau kad sveikimo pradžioje visiškai nežinai, kaip reaguoti į stresą. Seniau buvo viena reakcija – kvaišalai: baras ar taboras ir viskas savo vietoje. Dabar, kai apsisprendžiau nevartoti, reikia ieškoti naujų reakcijos būdų, naujų sprendimų.

Ypač svarbu bekompromisis sąžiningumas ir gyvenimas tiesoje su savimi ir su pasauliu. Aš tvirtai žinau, kad, jei sveikdamas aš bandyčiau gyventi taip, kaip gyvenau iki sveikimo: manipuliuodamas, apsimesdamas, vaidindamas, aš ilgai netverčiau, ir priklausomybė mane vėl prarytų. Ne kartą ir iš sveikstančių priklausomų žmonių girdžiu klausimą: kodėl mes iš savęs turime reikalauti būti griežtai sąžiningi, tvirtai laikytis taisyklių, nors daugelis žmonių, kuriuos kasdien sutinkame, gyvena meluodami, manipuliuodami. Tegaliu atsakyti, kad galbūt žmonėms, kurie yra laisvi nuo priklausomybės, pavyksta lipti per kitų galvas, gyventi meluojant ir paskui nepalūžti po visu tuo brudu, kurį jie sukaupia. Galbūt jie sugeba visa tai kažkaip perdirbti, susitvarkyti su tomis emocijomis, o mes, priklausomi žmonės, tokio sugebėjimo paprasčiausiaio neturime. Mus toks gyvenimo būdas neišvengiamai tuojau nuvestų prie kvaišalų. Kiekvienas yra laisvas bandyti, rizikuoti, o gal jam pavyks, tačiau turi  nepamiršti, kad labai tikėtina, jog toks bandymas nuves į barą ar taborą.

Daugiau kalbi apie psichologines priežastis, būtų galima sakyti, kad ir kaip „gerai“ žmogus metus ar dvejus sveiktų, tie nemalonūs jausmai, pojūčiai vis tiek išlieka?

Na taip. Nagrinėjame ligą, kalbame apie tai, kad tam tikri reguliariai pasikartojantys simptomai – tai normalu. Jei aš keliolika ar keliasdešimt metų pragėriau, tai naivu tikėtis, kad, praėjus tik metams ar kiek daugiau nuo sveikimo pradžios, nebejausiu ilgalaikio vartojimo padarinių. Būna, pakyla temperatūra, kankina košmarai, laužo kaulus, skauda galvą, jauti visus pagirių simptomus, nors nė lašo į burną nebuvai paėmęs. Tai, natūralu, kelia stresą – aš  juk sveikstu, tai kodėl man visa tai yra?

Aš ir dabar po to, kai praleidžiu vakarą kompanijoje, kurioje vartojamas alkoholis, ryte jaučiu pareigas, nors nebuvau nė prisilietęs prie alkoholio. Turiu piimti tai, kaip faktą. Kita verus, bent pirmus pusantrų sveikimo metų aš griežtai vengiau bet kokio vakarėlio, linksmybių, nes žinojau, kad net nevartojant man tai bus prastos savijautos priežastis. Todėl ir per paskaitas apie atkryčio prevenciją, mes pasakojame sveikstantiems, jog yra daugelis situacijų, kurių derėtų vengti. Dėl savęs, kad būtų lengviau, kad būtų mažiau pagundų ir streso. Taip pat mokome nebijoti ir prastos savijautos simptomų, priimti juos kaip neišvengiamą gyvenimo dalį.

Teko skaityti specialistų pastebėjimų apie  atkryčio simptomus. Neretai jie gana netikėti: trumpalaikis atminties, koordinacijos praradimas, miego sutrikimai… 

Apie tai ir kalbame sveikstantiesiems ir raginame visus šiuos simptomus priimti be panikos. Jei kalbėčiau apie save, tai man labai sunku prisiminti vardus. Tarsi ilgą laiką bendrauju su žmonėmis, bet vis pagaunu save, svarstantį: o koks jo ar jos vardas? Aš žinau, kad tai mano vartojimo padarinys, ir aš stengiuosi priimti save tokį, koks dabar esu, su visomis atminties spragomis. Taip pat nepanikuoju, jei būna naktų, kai niekaip neglaiu užmigti ar kankina košmarai. Žinau, kad taip būna, o paskui praeis.

Galima visa tai priimti ir kitaip – šie simptomai neleidžia mums užmiršti, kas esame, užmiršti savo ligą. Jei mano atmintis būtų ideali, jei miegas puikus, savijauta optimali, tai lengva būtų užsisvajoti, kad jau esu visiškai sveikas. Tačiau liga man padeda įveikti tokią pagundą ir sako: „Deimantai, ne. Šiaip tu esi, savo smegenėlėse kažką pragėręs: tau sunku prisiminti, kartais naktimis nemiegi.“ Tada sakau: „O, labas, aš žinau, kas aš toks, nueisiu į grupę, dar prisiminsiu.“ Aš į visus tuos potyrius žiūriu kaip į  normalią savo gyvenimo dalį.  Sakykim, kad ir kokia kita liga būtų – diabetas, ji taip pat pasireiškia įvairiai, kažko negali, bet ir ramiai gyveni. Keisdamas savo gyvenimo būdą, dėl kurio susirgai.

Ką daryti žmogui, kai jis savęs nepagauna pirmame etape, kai jis iš lėto eina į atkrytį, kai jis jau įvaro save į kampą tos kryžkelės, kai jam atrodo tėra trys išeitys: išprotėsiu, mirsiu, pavartosiu? Kai pavartojimas atrodo pats priimtiniausias būdas, ar iš šios kryžkelės yra koks kelias vėl be kritimo į dugną? 

Save apgauti labai paprasta, vienas iš sveikimo būdų yra sąžiningumas sau, kas man iš tiesų darosi. Ne be reikalo kalbama apie savikontrolę, apie savistabą. Kalbama apie  tai, kad vienas tu negali, yra grupių, yra palaikomųjų grupių, tarpusavio pagalbos grupių, bendravimas su pačiais priklausomais žmonėmis. Tai, ko aš nepastebiu, man pasako. Kitas klausimas: ar aš tuo tikiu?  Nes kai pasąmonėje noriu vartoti ar save apgaudinėti, ką man sako kiti, aš galiu tik neigti.  Neigimas yra pirmasis signalas apie artėjantį atkrytį. Beje, tuomet žmogus linksta ne tik apie savo ligą, bet apie viską pirmiausia sakyti – ne.

Jeigu nebetikiu ktais, širdyje jau apsisprendžiau, manęs niekas nebesustabdys.Todėl labai svarbu, kad į sveikstančiojo žmogaus gyvenimą lašas po lašo grįžtų pasitikėjimas kitais žmonėmis, kurie galėtų pasakyti: „Deimantai, tu grybauji.“ Galbūt mano pirmoji reakcija bus atrėžti, kad jūs čia patys „grybaujate“, bet jei man mano blaivybė yra svarbi, tai aš vakare keletą minučių į tai atkreipsiu dėmesį ir galvosiu, o gal tai tiesa, ką jie man sako. Paprastai tai būna tiesa. Supratęs, kur „grybauju“, aš galiu pasirinkti, ar „grybauti“ toliau, ar vis dėlto daryti kažkokių veiksmų, kad toliau to išvengčiau. Pavyzdys iš mano „grybavimo“. Niekada nevažinėjau, degant raudonai šviesoforo šviesai. Buvau 3,5 metų blaivas. Vieną kartą per raudoną šviesą pravažiavau, antrą kartą, ir tai jau man signalas, kad kažką ne taip darau, o trečią kartą mane sustabdė policija, pabeldė į automobilio langą ir sako: „Laba diena, jūs pažeidėte kelių eismo taisykles, mokėkite baudą.“ Aš pykstu ir duodu kyšį. Tai man rodo, kad aš jau elgiuosi kaip priklausomas, aš jį bandau papirkti. Jis sako: „Ne neimsiu, per banką sumokėsi.“ Aš, žinoma, dar labiau pykstu, nes man tai muša per mano kišenę, bet aš vėliau šnekuosi su kitu priklausomu,  save paanalizuoju ir prieinu netikėtą išvadą – šiaip aš laimingas žmogus, policininkas pasiųstas ne be reikalo, tai ne nelaimė man, bet veikiau apsauga. Dievas pasiuntė policininką, perspėdamas mane, kad aš jau išklydau, ir laikas sustoti. Juk atkrytis ir prasideda nuo paprastų situacijų, kai kokioje nors smulkmenoje pradedi gyventi nesąžiningai, pradedi manipuliuoti ir…

Ta savistaba, savikontrolė – ji dažniausiai tėra tos kelios ar kiek daugiau minučių vakare prieš miegą, kai  permąstau savo dieną, ką padariau.

Grįžtant atgal prie žmogaus, kuris nuslydo į kryžkelę, prie minties pradėti vartoti, kaip jam bandyti padėti, ar jam  galima padėti? Ar leisti, kad visas vyktų sava tėkme, nes sakoma, jeigu  žmogus priklausomas, leisti jam suprasti, kad jis priklausomas, ką daryti, jei žmogus kažką darė, kapanojosi ir vėl atsidūrė ties nukritimo riba? 

Kyla paprastų klausimų: kokia viso to kapanojimosi motyvacija? Kiekvienas turi savo motyvaciją.  Ar jis tai sako grupei žmonių, ar sau, kiek jis sąžiningas sau? Kita vertus, kai kryžkelėje atsiduria žmogus, nelabai tikiu, kad jau gali aplinkiniai žmonės ką padėti, nebent gali padėti vienintelis Dievas. Deja, bet toks žmogus, kuris jau viduje apsisprendė vėl vartoti, nebegirdi perspėjimų iš šalies. Nebent jis vėl turi atsitrekti į dugną, kad atsitokėtų.

Kai Kalnaberžės reabilitacinėje bendruomenėje kalbėjome su psichologu, jis sakė, kad daug atkrenta žmonių, bet jei žmogus bent dieną ar dvi  sveiksta, tai niekados neprapuola. Ar sutinki su tuo?

Pati pirmoji sveikimo diena yra sunkiausia. Po ilgo vartojimo laikotarpio bandai sustoti, tai būna pragaras tiek fiziškai, tiek viskas viduje vartosi. Nepaprastai sunku tą pirmą dieną išbūti, tačiau kartu – tai jau sveikimo pradžia. Galima net sakyti, kad pirmą dieną žmogus sveiksta kokybiškiausiai – visais 100 procentų, paskui jau būna 90, paskui dar mažiau procentų sveikimo dienų. Net jei žmogus atkrenta po šiek tiek laiko, jis visada prisimena savo pirmąją sveikimo dieną kaip labai skausmingą, bet ir kaip tai, ką visgi sugebėjo iškęsti.

Aš puikiai atsimenu savo pirmą sveikimo dieną. Kai mane atvedė į detoksikacijos skyrių, manyje viskas drebėjo, net plaukai virpėjo. Temperatūra kilnojosi, viską skaudėjo, bet aš vis dėlto iš buvau blaivas, nors ir labai norėjosi mestis atgal į vartojimą, tačiau kažkaip pavyko. Sveikimo kelyje būna dienų, kai apninka pagundos: „O gal visai neblogai būtų…“ Tačiau paskui prisimenu tą savo pirmą sveikimo dieną ir pagundos aptirpsta, tada dar pradedu galvoti apie visa tai, ką gero man davė blaivybės periodas, ir viskas susidėlioja į vietas.

Priklausomybė yra labai klastinga liga, ji paverčia žmogų bepročiu. Juk mes žinome, tikrai žinome, kokios bus pasekmės, bet vis vien geriame. Tai kaip prie lygintuvo karšto ranką pridėti – nudegei, pūslės nuėjo, tada galvoji: „Na dar kartą, o jei šįkart nenudegsiu.“ Prikiši ranką, vėl nudegina, dar niekas nespėjo užgyti, dar kartą bandai, „o jeigu viskas bus gerai“, ir vis tiek nudegi.  Taip gali elgtis tik beprotis, tačiau juk taip elgiasi kiekvienas priklausomas žmogus.

Kas paprastai turėtų būti artimiesiems žinotina, gyvenant su sveikstančiu žmogumi, ir kaip jam padėti įveikti atkryčio sindromus?

Su artimaisiais sudėtinga. Tie žmonės, kurie gyvena kartu su priklausomais, jie taip pat yra priklausomi, jie susitapatina su tuo žmogumi, kuris vartoja, jie gyvena lygiai taip pat: skausme, mele ir t. t. Labai dažnai būna taip: priklausomas žmogus nustoja vartoti ir sveiksta, o artimieji gyvena  taip pat, kaip gyvenę. Daugelis priklausomų žmonių skundžiasi: „Aš sveikstu, tai mano būsena, mano jausmai keičiasi, o artimųjų lieka tie patys. Mano poreikiai keičiasi, mano norai keičiasi, tarkim, jei man geriant žmona visada plovė drabužius, o aš jai sakysiu: „Atleisk,  neskalbk man drabužių“, o ji man atsakys: „Ne, duok man daryti, ką aš ir dariau“, nes ji tai ir prieš tai darė, jai tai kaip gyvenimo įprotis. O aš: „Ne, nuo šiol dabar tai aš darysiu.“ Ji: „Tu, gyvuly, tu 100 metų to nedarei, o dabar nori.“

Šis pavyzdys – tai tik gyvenimo smulkmena, o šiaip trinčių labai daug atsiranda. Daug šeimų išsiskiria, dauguma gyvena atskirai. Kuo gali artimieji padėti? Gal veikiau turėtume klausti: kuo sveikstantis priklausomas žmogus galėtų padėti savo artimiesiems, kaip gali paskatinti juos sveikti? Tiesa, yra didelė pagunda sveikstančiam priklausomam pradėti mokyti artimuosius, kaip šie turi gyventi. Dažnai jis ar ji sako: „Aš sveikstu, todėl ir jūs privalote.“ Pala, jie nieko niekam neprivalo, jie gyvena savo gyvenimą, kuriame ir taip buvo labai daug skausmo. Sveikstantis priklausomas turi ne kažko reikalauti iš artimųjų, bet stengtis suprasti ir jų jausmus, poreikius, baimes, abejones.

Kad ir kaip paradoksalu, tačiau dažnai šeima suyra, kiek suprantu, tada, kai priklausomas žmogus pradeda sveikti? 

Taip, dažniausiai taip būna, kada žmogus sveiksta. Tie žmonės, kurie gyvena kartu, vieni taikstosi su tuo ir gyvena, po to tai tampa gyvenimo būdu. Kartais artimieji, pavyzdžiui, sūnų siunčia į reabilitaciją ne tiek tikėdamiesi kokių nors permainų, bet norėdami paprasčiausiai pailsėti nuo nesiliaujančių rūpesčių.

Yra pagalba artimiesiems – tai pagalbos grupės, į kurias eina artimieji, kurie nori gyventi su priklausomu žmogumi. Artimiesiems ir priklausomiems yra palaikomosios grupės, kad jie vienas kitą suprastų ir liktų kartu. Jei eina vienas ten, kitas ten – tai viskas ir išeina atskirai, nesupranta vienas kito.  Sakykim, mano norai, mano jausminė būklė buvo vienokia, aš grįžtu visai kitoks, kas metus aš keičiuosi ir keičiuosi.

Reabilitacijoje prabūna sveikstantis žmogus kaip šiltnamyje, pavyzdžiui, aš – „Minesotoje“, viskas duota, viskas gerai, režimas sutvarkytas, planavimas sugalvotas, nieko galvoti nereikia, sako: „Jūs tik mokykitės.“ Bernardinų socialiniame centre – taip pat. Tačiau už tokių bendruomenių sienų, kasdieniame gyvenime, mes nuolat susiduriame su stresinėmis, naujomis situacijomis. Galiu įvardyti bent tris praktiškai kiekvienam sveikstančiam priklausomam žmogui problemines sirtis: pinigai, darbas, santykiai su kitais žmonėmis.

Aš seniau visus pinigus leisdavau vien gėrimui, o dabar turiu susidėlioti, kad reikia ir duonos pirkti, ir mokesčius mokėti, ir nuomą, man sunku susidėlioti pinigus, nes šalia viso to dar noriu daiktų. Taip,  kaip norėdavau butelio, taip dabar noriu daiktų.  Kaip galiu pinigus skirti mokesčiams, juk jų negaliu pačiupinėti, o aš noriu to, ką galėčiau pavadinti savu. Aš neskaičiuoju, nes nesu to pratęs daryti,  kiek man užteks pragyventi, jei man kažkas patiko, perku. Tai turi, aišku, negatyvių pasekmių. Iš jų bandau mokytis. Su pinigais man elgtis sunku, nes dar neilgai esu blaivas, o čia reikia mokytis ir mokytis.

Kalbant apie darbą, situacija dar sudėtingesnė. Priklausomi žmonės paprastai pinigų nori, o dirbti – ne. Arba nori dirbti tik minimaliai, o gauti didelę algą.  Klausi: „Kiek nori uždirbti?“ Sako: „Apie kelis tūkstančius.“ Klausi: „O ką moki daryti?“ Atsako po pauzės: „Galiu plyteles kloti.“ Tada sakai: „Tai tu manai, kad tavo darbo įgūdžiai leidžia tau tikėtis kelių tūkstančių atlyginimo?“ Kitas dalykas, apskritai priklausomas žmogus dažnai tingi dirbti. Tai vėl svarbus streso šaltinis, nes reikia iš kažko gyventi, o gyventi norisi gerai.

Santykiuose su kitais žmonėmis  svarbiausias streso šaltinis – noras kontroliuoti. Man gyvenimas būtų labai geras, jei aplink mane visi šokinėtų. Tai būčiau pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Taip yra ir santykiuose. Už mane viskas turi būti padaryta, tik man visi viską privalo daryti, mano įnorių paisyti. Nepamirškime, kad vartojimo laikotarpiu kiekvienas priklausomas yra labai vienišas, o blaivėjimo metu atšyla ir jausmai, emocijos, atsiranda nauji santykiai. Kiekviena emocija santykiuose jau yra sureikšminama, kiekvienas palankumo gestas interpretuojamas kone kaip prisipažinimas meilę, kiekviena piktesnė reakcija – kaip tragedija. Be to, priklausomam žmogui sunku laukti, sunku priimti neapibrėžtumą. Jeigu jau turiu merginą, tai turiu nuolat su ja būti ar ją kontroliuoti. Kartais sakoma, kad priklausomų žmonių draugystėje viskas atvirkščiai: pradžioje žmonės pradeda gyventi kartu, tik paskui pradeda normaliai draugauti, kartu eiti į kiną. Tai dėl noro kontroliuoti, nes kaip galiu ramiai gyventi, jei nežinau, ką mano mylimoji veikia, o pasitikėti juk nelabai dar moku?

Dar vienas svarbus dalykas – man pačiam visada atrodė, kad su žmonėmis bendrauju normaliai, bet jau ketvirtais sveikimo metais pajutau, kad tik dabar pradedu žmones kaip žmones priimti, o ne kaip daiktus, kuriais gali manipuliuoti, siekdamas savo tikslo. Gąsdinamas atradimas, bet kartu teikiantis vilties, kad dabar jau kažkas keičiasi, sveikstu. Taip pat tai padeda suprasti, kiek man liga yra blogo padariusi. Mano bičiulis yra labai taikliai pasakęs, kai vartojome, mes buvome kenkėjai, dabar, kai sveikstame, esame tokie patys kenkėjai, tik mažesnio lygio. Galbūt tik tie, kurie jau 7 ar daugiau metų nevartoja, jau gali sakyti, kad yra jau kitokie. Todėl tie atkryčiai ir vyksta, nes vis dar likęs noras valdyti, kontroliuoti kitus, o žmones nėra daiktai, jie nepasiduoda kontrolei.

Būna ir kitas kraštutinumas, neretai priklausomas mano, kad, jei jis jau nebevartoja, tai jis jau gali ir turi būti dvasiškai tobulas ir graužiasi, jog taip nėra. Labai svarbu priimti savo trūkumus, priimti save tokį, koks esi.

Teko girdėti ne vieną sveikstantį žmogų sakant, jog jis ar ji dėkingi už ligą, nes ji padėjo labai daug ko išmokti..

Aš lyg ir suprantu, priimu, jog tai gali būti dovana man atsiųsta, bet man dar su tuo susitaikyti yra sunku. Lygiai kaip dar negaliu būti visai neutralus alkoholio atžvilgiu. Mano bičiulis, kuris sveiksta, sako, jog jam alkoholis visai nerūpi. Čia kaip man razinos – man absoliučiai tas pat, ar jų yra parduotuvės lentynoje, ar ne. Tačiau jei pasakytų, kad alkoholio pasaulyje nebliko nė lašo ir tikrai daugiau gyvenime niekada jo neparagausiu, man tokia mintis vis dar sukelia įtampą. Tikiu, jog tikrai ateis tokia akimirka, kai jos nebeliks, tada galėsiu sakyti, kad žengiau dar vieną didelį žingsnį sveikdamas.

Kalbino Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *