Ar tik šis nesibaigiantis besąlygiškas laimės vaikymasis tiesiog nenuskurdina mūsų? Mes – tai tie amerikiečiai, kurie pasakę daugybę deklaratyvių viešų pareiškimų geriame kavą iš juokingų puodelių, padabintų absurdiškais motyvuojančiais šūkiais („Siek savo svajonės!”) ir viso to išmokstame iš tūkstančių tomų knygų apie tai, kaip akimirksniu praturtėti pasitelkus pozityvaus mąstymo galią.

Žurnalo „Psichologija šiandien” (angl.– Psychology Today) duomenimis, per praėjusius metus Amerikoje buvo išleista 4 tūkst. knygų apie laimę ir tai, kaip tapti laimingam. Tuo tarpu dar 2000-aisiais tokių knygų pasirodė vos 50. Dar nuo Normano Vincento Peale’o 1952 metais parašytos knygos „Pozityvaus mąstymo galia“ iki Rhondos Byrne knygos „Paslaptis, išleistos 2007-aisiais, visa Oprah Winfrey pokalbių šou Amerika šaukė, dūsavo bei vaizdavo be galo laimingus ir nepaliovė kartoti, kad amerikiečiai yra gražūs, turtingi, jiems viskas sekasi.

Išties visomis jėgomis stengiamės tokie būti net ir tada, kai iš tiesų taip nesijaučiame. Akivaizdu, jog daugelis iš mūsų jau kuris laikas vis labiau skurdome – ir tai buvo dar prieš ekonominei krizei įsisiūbuojant. Paradoksalus, tačiau drauge ir juokingiausias dalykas yra tas, kad kuo labiau stengiamės viešai demonstruoti išmoktas šypsenas ir žarstomės pozityvaus mąstymo perlais, tuo mažiau laimingi iš tiesų esame. O visa tai mus tik dar labiau trikdo ir siutina.

Remiantis Bendrąja socialine apklausa, kurią atliko ekonomistai Betsey Stevenson ir Justinas Wolfersas iš Pensilvanijos Whartono universiteto, nors pastaruosius tris dešimtmečius Amerikos ekonomika ir augo, žmonės dėl to visai netapo laimingesni. Tačiau šis įdomus faktas tiesiog pasimetė šurmulyje, kurį sukėlė kitas šios apklausos „atradimas“, t. y., kai paaiškėjo, jog 1972-aisiais moterys teigė esančios laimingesnės nei vyrai, o dabar to paties pasakyti jau nebegalima. Konservatyvūs apžvalgininkai dėl tokios situacijos skubiai apkaltino tuo metu įsisiūbavusį judėjimą už moterų teises, nurodydami, kad greičiausiai feminizmas tebuvo neteisingas kelias, kuriuo pasinaudojusios nepatrauklios moterys galėjo tapti labiau matomos ir girdimos. Sakyčiau, tiesiog stulbinama logika. Gal reikėtų kelerius metus vėl panaikinti balsavimo teisę moterims ir tada pažiūrėti: ar jos tikrai ims labiau puoštis ir gražintis?

Bet tai tik viena visų dėmesį prikausčiusi detalė. Platesnis apklausos kontekstas byloja, kad kol europiečiai, ypač italai, sakosi esą vis laimingesni, amerikiečiai to pasakyti negali. Išties labai įdomu, kai tokia tendencija pastebima šalyje, kurioje pastaraisiais dešimtmečiais vyko tikras pačių įvairiausių „pozityvaus mąstymo“ teorijų bumas. Nepaisant to, dabar Amerika bene labiausiai nuliūdusi ir rūškana šalis.

Savo naujoje knygoje Barbara Ehrenreich besąlygišką pozityvų mąstymą pavadina masine iliuzija. Ji teigia, kad nesiliaujantis ir besąlygiškas mėginimas išmokyti mūsų smegenis nematyti problemų, o tik potencialias galimybes, ir dėl kiekvienos nesėkmės kaltinti tik save, kaip esą nesugebėjusį pakankamai pozityviai mąstyti, apakino mus taip, kad nebesugebame pamatyti nelygybės, nekompetencijos ir net kvailumo.

Pozityvaus mąstymo filosofija, teigia knygos autorė, išsiplėtojo tiek kaip reakcija į kalvinizmo teigiamą perdėtą negatyvumą, tiek ir kaip nusiraminimas sergantiems bei susirūpinusiems. Tačiau laikui bėgant tai virto į savotišką aklą optimizmą. Pozityvaus mąstymo šerdis – tikėjimas, jog gali įvykti viskas, ko noriu ir trokštu: pagyti nuo sunkios ligos, gauti paaukštinimą, tapti turtuoliu ir pan. Dažnai teigiama, kad kuo situacija sudėtingesnė ar problemiškesnė, tuo karščiau ir aistringiau žmonės turi trokšti savo tikslų ir mėginti būti optimistais. Taigi, kuo daugiau kompanijų praėjusio amžiaus pastaraisiais dešimtmečiais Amerikoje mažino etatus ir persitvarkė, tuo populiaresni darėsi įvairūs konsultantai, padedantys tiek kompanijoms, tiek ir pavieniams žmonėms prisitaikyti prie pokyčių ir palaikyti „kovinę dvasią“. Ir nepaisant to, kai šalis dabar susidūrė su sunkiomis ekonominėmis problemomis, mes vis dar turime tiek turtuolių, tiek ir vargšų, o atotrūkis tarp jų regis kuo toliau, tuo labiau didėja.

Ehrenreich teigia, kad pozityvios mintys paradoksaliai pavertė amerikiečius kurčius tiems, kuriems tiktai grėsė rimtas pavojus, ar pranešimams apie tai, kokioje situacijoje atsidūrė visa šalis. Besąlygiškai pozityvios mintys paprasčiausiai nebeleidžia adekvačiai įvertinti susidariusios situacijos, jos pavojingai atitraukia mūsų dėmesį nuo realių pavojų.

Būtent todėl autorė savo knygą dedikuoja visiems bambekliams, ragindama juos bambėti dar garsiau nei iki šiolei. Ne tam, kad visiems įgristų, bet kad optimizmo apakintieji išgirstų svarbių, nors ir ne tokių optimistinių dalykų. Žinoma, svarbiausia nepamiršti, kad tikrai egzistuoja vidurio kelias tarp aklo ir besąlygiško optimizmo ir nuolatinių niūrių pranašysčių. Būtina dėti pastangas, jog jaustumėmės laimingi, bet kartu negalime pamiršti, kad matydami neteisybę ne tik galime, bet ir turime supykti.

Turime būti apdairūs, kad „neįšoktume“ į pozityviosios psichologijos roges prieš tai, kol nesame tikri, jog pateikiame teisingų klausimų. Tarkime, naujausi atradimai, teigia, kad turtas jūsų laimę padidins, o štai vaikai – tikrai ne… Padaroma paprasta išvada, kuri paverčiama universaliu laimės receptu: laimingas tas, kuris turi daug pinigų ir neturi vaikų.

Ar tai ir yra kaina, kurią mes turime mokėti už savo sukauptą išmintį? Juk labiausiai įkvepia ir žavi tie žmonės, kurie yra mažiausiai ko nors apsėsti. Taip pat ir siekio bet kokia kaina jaustis laimingiems. Traukia ir domina tie, kurie ryžtingais žingsniais žengia per pasaulį tam, kad kurtų, keistų ir išpeštų šį tą iš gyvenimo, o ne tiesiog aklai besivaikantys laimės. Eleonora Roosvelt sakė, kad laimė „yra ne tikslas, bet šalutinis produktas“. Manau, ji tikrai galėjo būti teisi.

Pagal „Newsweek“ inf. parengė Lina Valantiejūtė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *