Natalija Volkova gimė Alma-Atoje (Kazachstanas). 1997-aisiais Long Ailendo universitete (JAV) gavo psichoterapijos magistro laipsnį. Šiuo metu gyvena JAV, dirba psichoterapeute ir yra praktikuojanti ortodoksė (stačiatikė).

Klaidingas jausmas?

Žmogus turi daugelio amžių kaltės patirtį. Dar rojuje Adomas apkaltino Ievą, kad ši jį sugundė, o Ieva suvertė kaltę žalčiui. Nuo pat pirmosios nuodėmės nusidėjėliai stengiasi suversti savo kaltę kitam. Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip patiriame šį kankinamą jausmą: padarėme tai, ko neturėjome padaryti, peržengėme tam tikrą įstatymą, kurį žinojo mūsų sąžinė. Per savo darbo metus pastebėjau keistą fenomeną: kada psichologai sutrinka, pajutę kaltę dėl nepagydomų sunkiausių patologijų ir sutrikimų. Kad ir kokių teorijų ar metodikų būtų sukurta, kad ir kokių mokslo darbų būtų parašyta, kaltės jausmas kaip ir anksčiau tebekankina žmogaus protą ir psichiką. Mano nuomone, klasikinė Froido psichoanalizė vargu ar įveikė užduotį, pasiūliusi abejotiną „vaistą nuo kaltės jausmo“ – pasiteisinimą, jog taip elgėsi kiti žmonės, o pirmiausia – tėvai. Šiuolaikinė poppsichologija, ypač Vakarų, platina teoriją ir praktiką, siekdama visais įmanomais būdais pakelti žmogaus savivertę.

Pats žmogus nepajėgus išsilaisvinti iš nuodėmės. Todėl dažnai net nuoširdžiausi apgailestavimai ir sąžinės kančios, ištveriamos vienumoje, be Dievo, yra bevaisės.

Manoma, kad žmonės turi nustoti teisti save ir vertinti savo reikšmingumą, nepriklausomai nei nuo poelgių, nei nuo aplinkybių. Net tikima, jog žmogui skirta patenkinti savo reikmes. „Aš užsitarnavau, nes egzistuoju”, todėl jokios kaltės negali būti. Kai kurie eina dar toliau, sakydami, kad kaltė – klaidinga emocija, ir siūlo paprasčiausiai sunaikinti „kaltės zoną“ kaip beprasmišką patirtį, kaip gėdingą ir neigiamą. Žmonės, kurie patys bandė „išgydyti“ arba „anuliuoti“ kaltę, susirgo chroniška depresija, jautė patologišką baimę, neurozę, psichozę, norą nusižudyti. Daugėja ir tokių, kurie bando skandinti kaltę vyne arba bėgti nuo jos vartodami narkotikus. Jie lankosi pas psichoterapeutus, norėdami atsikratyti kankinamo jausmo ir neretai trokšdami atsikratyti savo moralinio nuosmukio, nori išgirsti, kad visada yra kas nors – vyras, žmona, vaikai, sunki vaikystė, visuomenė, pinigų trūkumas ir t. t., kas privertė juos padaryti kvailą poelgį, pažeisti moralinį įstatymą. Žodžiu, kaltė dėl padarytos nuodėmės krenta ne ant jų, vadinasi, ir nėra jokios atsakomybės. Tačiau psichoterapeuto kabinete išteisinimas turi tik trumpalaikį efektą, ir tai ne visada. Nesuvokta ir nepripažinta kaltė kaip slapta votis tęsia savo griaunamą darbą žmoguje.

Atraskite spintoje skeletą

Štai keletas mano praktikos pavyzdžių. Pacientas Michailas K., 45 metų, du kartus bandė nusižudyti, pakeitė keletą psichoterapeutų, daugelį metų kenčia nuo depresijos, nekontroliuojamos baimės, nemigos, su žmonėmis elgiasi agresyviai, nekenčia moterų. Trumpą laiką buvo vedęs, draugų neturi, jokiame darbe neišbūna ilgiau kaip pusmetį. Po kelių savaičių psichoterapijos seansų išaiškėjo jo problemų priežastis – giliai paslėptas kaltės jausmas motinai. Būdamas paauglys, susiginčijęs Michailas ją pastūmė. Motina parkrito ir po to ilgai sirgo. Sūnus, negalėdamas ištverti, išėjo iš namų. Grįžo po trejų metų, kai motinos nebebuvo.

Kitas pacientas – Borisas A., 64–erių metų, praeityje – talentingas verslininkas, didelės firmos vadovas, išsiskyręs, jaučiasi prislėgtas, susierzinęs, nuotaika nuolat keičiasi. Jau per pirmąjį seansą prisipažino jaučiąs nekontroliuojamą mirties baimę. Vienintelis sūnus gyvena kitame mieste, su juo nesimatė ir nebendrauja jau daugiau kaip dvidešimt metų. Po kelių mėnesių terapijos suvokė savo svarbiausią problemą – užslėptą kaltės jausmą sūnui, kurį visą laiką terorizavo ir žemino už tai, kad pastarasis nepateisino tėvo vilčių, nesimokė, netapo svarbiu žmogumi ir užtraukė negarbę jo vardui, pasirinkęs paprastą plytelių klojėjo profesiją. Dar vienas pavyzdys. Dina S., 40 metų, serga sunkia depresijos forma, jaučia chronišką nerimą, baimę, nuolatos girdi vaikų balsus. Gyvena viena, sunkiai bendrauja su žmonėmis (pasak jos, bėga nuo jų tarsi bijodama, kad ją demaskuos – paranojos požymis). Baisi savigriovos jėga ir totalinis vidinis teroras ją valdė didžiąją gyvenimo dalį. Prireikė pusės metų intensyvaus gydymo, kol ji galėjo papasakoti apie tai, kad būdama 18 metų paliko metukų vaiką žmogui, su kuriuo tuo metu gyveno, ir pabėgo su kitu. Pasakodama tą tragišką istoriją, kuri išsiveržė iš jos kaip užsistovėjęs vanduo tvenkinyje, ji prisipažino: „Ilgai bandžiau pateisinti save, juk tada buvau dar visai vaikas. Bet dabar suvokiau, kad vaikas buvo mano duktė, o aš buvau motina.“ Visus tuos likimus, o ir daugelį panašių kitų jungia viena – kaltės jausmas, paslėptas giliai viduje. Dažnai rūpindamiesi išore, mes net neįtariame, kokią baisią griaunamąją jėgą turi užslopinta kaltė mūsų sieloje. Man, kaip stačiatikių psichologei, išryškėja dar vienas šių likimų bruožas – visiškas meilės nebuvimas. Negana to – nepaaiškinama viso to pasireiškimo baimė. Kiekvienas iš jų reaguotų neadekvačiai į mano paprastą klausimą: ar yra žmonių, kuriuos jie galėtų iš tikrųjų mylėti?

Ar būna kaltų be kaltės?

Dangaus karalystė yra aukščiausia meilė, o neapgailėta klaida – kliūtis. Nedaugelis iš mūsų turi talentą mylėti taip, kaip sakė Viešpats. Tą sugebėjimą reikia ilgai ir atkakliai ugdyti. Deja, mokyklų, kuriose mokytų meilės artimui, nėra. Bet yra Dievo Bažnyčia, yra gamta, yra vaikai. Jėzus Kristus sakė: „Jeigu neatsiversite ir netapsite kaip vaikai, jums neatsivers Dievo karalystė.“ Neseniai man teko laimė susitikti su nuostabiu šešerių metų berniuku. Jis su savo bendraamžiais žaidė bumerangą. Atėjo jo eilė mesti – jis metė, ir bumerangas gražiai nulėkė į viršų. Viena mergaitė, sužavėta skrydžio, nubėgo jo įkandin. Staiga pakilęs vėjas apsuko bumerangą ir sudavė mergaitei. Ji pravirko, o suaugusieji ėmė ją raminti. Berniukas pasitraukė į pašalį ir atsisėdo ant suoliuko. Aš prisėdau šalia. Berniuko veide atsispindėjo didžiulis skausmas: „Aš juk netyčia… Aš nenorėjau… Ji nubėgo, ir bumerangas ją užgavo. – Ir paskui, šiek tiek patylėjęs, pridūrė: – Aš vis tiek kaltas, nes jai skaudėjo…“ Nuoširdus momentinis kaltės prisipažinimas, net ir nenumatyto poelgio, ir toks nuoširdus gailestis. Kaip ir kada mes praradome tą vaikišką sugebėjimą iš karto nusiskaistinti? Kodėl mums taip sunku prisipažinti sau ir kitiems, o pirmiausia – Dievui: „Aš kaltas todėl, kad jam, jai, jiems buvo skaudu.“

Nikolajaus Nosovo apsakyme „Agurkai“ nuostabiai atskleistos žmogaus kaltės jausmo stadijos ir išsilaisvinimas iš jos. Berniuko mama nuoširdžiai aiškina sūnui, kad agurkus jis ne „paprasčiausiai paėmė“, o pavogė, ir sargai gali nubausti bei išvyti berniuką iš namų su visais agurkais. Berniukas nori išmesti agurkus į šiukšliadėžę ir sumeluoti, kad juos grąžino, bet negali: atgaila padeda jam įveikti tamsios gatvės ir sargo pykčio baimę.

Kostia ištraukė agurkus ir padėjo juos ant ežios. „Na ką, ar jau viskas?“ – paklausė senukas. – „Ne… vieno trūksta“, – atsakė Kostia ir vėl pravirko.  „Kodėl trūksta, kurgi jis?“ – „Seneli, aš vieną suvalgiau. Kas dabar bus? – „Na, kas dabar bus? Nieko nebus. Suvalgei, na ir į sveikatą.“ – „O ar jums, seneli, nieko nebus už tai, kad dingo agurkas?“ – „Matai, koks reikalas! – nusišaipė senelis. – Ne, dėl vieno agurko nieko nebus. Bet jei nebūtum atnešęs kitų… Tada – taip.“

Staiga berniukas sušuko: „Seneli, seneli!“ – „Na, ko dar?“ – „O tas agurkas, kurį suvalgiau, ar laikomas, kad jį pavogiau, ar ne?“ – „Hmm! – pasakė senelis. – Štai dar kokia užduotis! Na, tarkim, nepavogei.“ – „O kaipgi?“ – „Na, sakykim, kad aš tau padovanojau.“ – „Ačiū, seneli! Aš jau eisiu.“ – „Eik, eik, sūneli.“ Коstia iš visų jėgų pasileido per lauką, per tiltelį, per upelį ir jau neskubėdamas nužingsniavo namo. Jo sieloje buvo šviesu.

Ką slepia savęs išteisinimo pleistras

Mūsų moralės idealas yra ne kas kita kaip mūsų sąžinė, sauganti Dievo įsakymą apie gėrį ir blogį, apie tai, kas gera ir bloga. Mes visada turime pasirinkimą – pasiteisinti arba atverti savo dvasios žaizdas, patikėję, kad jos užgis. Žinoma, patogiau pasirinkti pirmą atvejį. Netgi jei mūsų sąžinė, kankinama nuodėmės, priešinasi ir reikalauja nusiplauti purvą, antras, trečias ir kiti bandymai nutildyti sąžinę – tie bandymai tampa lengvesni. Atšąla širdis, protas tampa ciniškesnis, o siela vis mažiau rodo gyvybės ženklų. Tada visai netoli iki qalutinės žūties – žudančios išeities – dvasinio asmenybės žlugimo ir dvasinės mirties. Už šitą neatskleistą dvasios žaizdą daugelis mano pacientų sumokėjo didelę kainą: metų metus nusivylimo ir ligos. Dirbdama su nelaimingais ir nerandančiais sau vietos žmonėmis, aš nuolat pastebiu tą siaurą ribą, už kurios žmogaus gyvenimas gali įklimpti į neperregimą tamsą, jei jis nemato tikėjimo šviesos. Kaltė ir atleidimas – dažnos mano pokalbių temos su žmonėmis per psichoterapijos seansus. Ir tiems, kurie neatmeta tikėjimo, o stengiasi jį rasti, visada lengviau suvokti svarbią tiesą, nes kai pažeidžiame įstatymą, įrašytą į mūsų sąžinę, mes esame kalti, nepriklausomai nuo to, ar jaučiame savo kaltę, ar ne. Kai nuoširdžiai atgailaujame, mums atleidžiama, net jei nejaučiame, kad mums atleista. Kaltė, kaltės jausmas ir konfliktas, kilęs dėl to jausmo, – dvasinis praradimas. Todėl jį išspręsti gali padėti žmogaus dvasinis gyvenimas, jo tikėjimas. Kaip krikščionė psichologė visą gydymo laiką stengiuosi remtis tikėjimu. Kai žmonės suvokia savo atsakomybę už tai, kas padaryta, jie patys ieško, kaip nuskaistinti sielą per atgailą ir didį nusižeminimą. Ir tiktai tada – per skausmą ir džiaugsmą – į žmogaus sielą ateina ramybė, tiktai tada jis pagyja.

Viena mano buvusi pacientė, kadaise jaunystėje pasidariusi septynis abortus ir likusi be vaikų ir be šeimos, kentė didžiules dvasines kančias. Ji be perstojo meldėsi už savo nepagimdytų vaikų sielas, o tikėjimas Dievo gailestingumu jai suteikė naujo gyvenimo viltį. Kaip sakė šventasis Dmitrijus Rostovskis, atgaila atgaivina puolusią sielą, iš susvetimėjusios padaro ją draugišką Dievui; atgaila gydo sužalotą sielą, stiprina abejojančiuosius, gydo tai, kas sugriauta, padaro sveiką sužeistą savimeilę.

Nemokama dovana

Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltime ir bausmėje“ Sonia Marmeladova prašo Raskolnikovo atgailauti dėl žmogžudystės: „Stokis!.. Eik dabar, šią minutę. Stok kryžkelėje, nusilenk, pabučiuok žemę, kurią išniekinai, o paskui nusilenk visam pasauliui ir garsiai pasakyk: aš nužudžiau. Ir tada Dievas tau atsiųs gyvenimo… Šitokią kančią kentėti!..“ – „Priprasiu“, – tarė jis rūsčiai… Raskolnikovas nepriprato. Ir po daugelio metų vargo bei dvasios kančių jau kalėjime surado tikėjimą. Kad ir kokių teorijų ar mechanizmų žmogus sugalvotų kovodamas su kalte, anksčiau ar vėliau jie nustoja veikti. Ir kai pagaliau nuslops vidinis triukšmas ir panika, kuria bandome užslopinti sąžinės balsą, tada gilioje tyloje išgirsime karčią tiesą: „Aš peržengiau… Aš nepaklausiau Dievo.“ Atgaila neįmanoma be susitaikymo ir ramybės. Suvokimas to, kad aš, kaip žmogus, esu silpnas ir negaliu panaikinti savo kaltės, šiuolaikiniam žmogui sunkiai pavyksta: trukdo begalinis išdidumas. Įveikti jį – didelė pergalė. Senovės išminčiai sakė: iš dviejų žmonių – pirmas, kuris nugalėjo kare, o antras – save, nugalėtojas buvo antras. Dievas žino mūsų kaltę, bet jis tiki, kad sugebame apsivalyti. Apsivalymas nepriklauso nuo intelekto lygio, bet vyksta širdyje. Mes dvasios traumas dažnai giliai slepiame kaip baisią paslaptį, kurios negalime atskleisti net artimiesiems, bijodami prarasti jų meilę ar pagarbą („jei jie sužinos „tai“, jie nustos mane mylėti“).

Esu įsitikinusi, kad tik tikėjimas gali įveikti šią pavojingą koncepciją, sukeliančią susvetimėjimą. Tikra meilė besąlygiška. Jos prarasti neįmanoma. Apgailėta kaltė atkuria mūsų vienybę su Dievu. Atgaila – Dievo dovana, duota kiekvienam iš mūsų negrąžinamai ir nemokamai. Kaip mes pasinaudosime šia dovana: atiduosim užmarščiai ar atsargiai nešiosimės visą gyvenimą – mums patiems spręsti. Psichoterapija gali būti naudinga pirmame etape pažadinant asmenybę, kai žmogus mokosi atskirti savo teisingus ir melagingus jausmus, poelgių motyvaciją, konfliktų priežastis, įveikti nepasitikėjimą ir baimę, suvokti ir pripažinti kaltę. Tikrasis apsivalymas vyksta gerokai aukštesnėse dvasinėse sferose, ir aš visada patariu pacientams jo ieškoti Bažnyčioje. Dievo namų durys visada atidarytos. Tai mūsų pasirinkimas – praeiti pro šalį, raminant savo sąžinę, ar įeiti vidun ir stoti su savo kalte prieš Dievą, Vienintelį, kuris iš tikrųjų gali numaldyti mano skausmą. Vienas karys paklausė išminčiaus: „Ar Dievas priims mano atgailą?“ Išminčius atsakė: „Jei dabar suplyš tavo apsiaustas, ar jį išmesi?“ Karys sako: „Ne! Aš jį susiūsiu“. – „Jei tu taip gaili savo drabužio, tai argi Dievas nepagailės savo kūrinio?“

 Žurnalas Kelionė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *