Bažnyčia gali pakeisti visuomenę – tereikia praktikuoti tai, kas pamokslaujama apie santuoką.
Laikantis Šiaurės Amerikoje paplitusio požiūrio į santuoką ir seksą, tos pačios lyties asmenų santuoka atrodo savaime suprantamas dalykas. Praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams po kontraceptinių tablečių atsiradimo, vargu ar kas nors dar pamena tuos laikus, kai malonumas, draugystė, aistra, gyvybės pratęsimas ir tėvystė vijosi vienas šalia kito į intymiai suregztą ryšulėlį, vadinamą santuoka. Be šių ryšių santuoka tapo erdve, kurioje paprasčiausiai tenkinami mūsų seksualiniai poreikiai. Kaip pavyzdys gali būti Ontario teisme (Kanada) įteisintas leidimas tuoktis tos pačios lyties asmenims – šiuo atveju santuoka tebuvo žodis, reiškiantis meilę ir įsipareigojimą. Jei santuoka yra tik tai, kodėl iš tiesų homoseksualioms poroms nesuteikti tokių pačių teisių?
Tačiau Biblija, žmonijos istorija, tradicijos ir gamta atskleidžia kitokį požiūrį. Tiems, kurie remiasi būtent šiuo požiūriu, homoseksuali santuoka yra tas pat, kas „grietinėlė be riebalų“ – šiuolaikinės technologijų atbukintos vaizduotės triumfas.
Šių dienų protas dažniausiai yra atsidavęs siekiui su technologijų pagalba įveikti gamtą. Tikra palaima, kad šios pastangos padėjo susidoroti su grėsmę gyvybei keliančiomis ligomis. Deja, taip pat buvo sukurta daugybė pakaitalų tikriems dalykams: nuo kalorijų neturinčių saldiklių iki genetiškai abi lytis turinčių embrionų.
Ta pati mūsų išradimų griaunamoji jėga buvo nukreipta ir normalizuojant tos pačios lyties santuokas Šiaurės Amerikoje. Telieka palinkėti stiprybės tiems, kurie stengiasi pasipriešinti.
Santuokos laboratorija
Kad ir kaip būtų, vietinė Bažnyčia gali atlikti pagrindinį vaidmenį siekiant atkurti biblinį santuokos supratimą mūsų visuomenėje.
Pirmiausia turime pripažinti, kad šiuo metu Bažnyčios indėlis menkas. Skyrybų statistika Bažnyčioje yra beveik tokia pati, kaip ir už jos ribų.
Antra, turime atgailauti, jog šiai laiko dvasiai, kurioje taip stipriai reiškiasi individualizmas, leidome paveikti bažnyčiose egzistuojantį požiūrį į santuoką, skyrybas ir pakartotines vedybas.
Trečia, turime atkurti bendrą visuomenės požiūrį į santuoką. Susituokusi pora yra daugiau nei tik atskirų jos dalių suma. Tai gyvybiškai svarbi gija visuomenės organizacijoje. Bendruomenės susideda iš vienas kitam ištikimų žmonių, kurie dirba ir aukojasi visų labui. Stipriai išreikštas individualizmas kliudo tolesniam visuomenės vystymuisi. Santuoka ir šeima mums turi būti lyg tam tikra mokykla, kurioje išmokstame kurti ištikimybe ir atsidavimu grįstus santykius.
Ketvirta, turime grąžinti supratimą apie žmogaus ribotumą, kuris neatskiriamas nuo santuokos ir šeimyninio gyvenimo. Šiuo atveju reikėtų įsivaizduoti tobulą biblinį vaizdą: du vienas kitą papildantys skirtingų lyčių asmenys, kurie puoselėja ir tyrinėja gamtą, o ne stengiasi ją užkariauti ar pakeisti.
Šiuolaikinės pažiūros nukreiptos į gamtos užkariavimą, tačiau santuoka reiškia gyvenimą išvien su gamta. Ligos ir blogi įpročiai, ekonominiai nuosmukiai ir nepaklusnūs vaikai – visa tai mūsų gyvenimo, kuriame jaučiame savo ribotumą, pamokos. Puikus pavyzdys galėtų būti Pensilvanijoje (JAV) gimusi rašytoja Margaret Kim Peterson, aprašanti savo patirtį, kai santuoka kuriama asmeninių ribotumų akivaizdoje. Nuo pat santykių pradžios žinojusi, kad vyras serga mirtina liga, moteris suprato, jog santuoka – tai ne ateities pasirinkimas; tai – partnerio, su kuriuo pasitinki ateitį, pasirinkimas. Rašytojos patirtis parodė, kad vienas kitam tinkantiems pagalbininkams visuomet tenka susidurti su didesniais ar mažesniais apribojimais.
Penkta, bažnyčios turi padėti žmonėms iš naujo atrasti ryšį tarp santuokos ir gyvybės pratęsimo. Praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje evangelinė subkultūra, pasitelkdama populiariąją literatūrą, sėkmingai skleidė žinią apie santuokinio sekso teikiamą džiaugsmą. Deja, vėliau net ir Bažnyčią supančiojo ekonominis spaudimas, pakitę kultūriniai idealai ir spartus technologijų vystymasis. Visgi Bažnyčia turi skelbti apie kiekvienai santuokai būdingą ir būtiną prokreacijos matmenį.
Šešta, Bažnyčios turi ir toliau šviesti žmones ir ugdyti jų praktinius įgūdžius, susijusius su santuokiniu gyvenimu. Tokios informacijos šaltinių tikrai netrūksta: leidžiami specialūs leidiniai, švietėjiška veikla užsiima šeimos instituciją palaikančios organizacijos, skaitomos įvairios paskaitos, rengiami praktiniai seminarai. Svarbu tik sutelkti dėmesį ir stengtis, kad krikščioniškos santuokos atkūrimas taptų vienu svarbiausių parapijos tikslų.
Kai XX amžiaus antrojoje pusėje JAV buvo neapgalvotai išleisti įstatymai, leidžiantys skirtis nenurodant jokios konkrečios priežasties, buvo padaryta didelė žala moterų bei vaikų ekonominei ir psichologinei gerovei. Homoseksualios santuokos legalizavimas taip pat gali negrįžtamai paveikti visos kultūros ir atskiro žmogaus gyvenimą.
Visa tiesa apie santuoką slypi gamtoje, ir gamta turi būdų, kaip dar kartą priminti savo diktuojamas taisykles. Visiems gerai žinomas posakis „įvertiname tai, ką turime, tik tada, kai netenkame“ šiuo atveju visiems gali tapti realia gyvenimo pamoka. Bažnyčia turi ryžtingai imtis iššūkio sugrąžinti pasauliui tokią santuoką, kokia ji turi būti. Tie, kurių santuokos supratimas yra skurdus, tai supras tik tuomet, kai išvys tikrąją tiesą.
Laikas pradėti revoliuciją.
Pagal Christianity Today parengė Urtė Navardauskaitė
