Autorius – poetas, Vilniaus Senamiesčio klajoklis, jau iškeliavęs pas Viešpatį.

Netuščiažodžiauk – nuo vaikystės girdėjau tai iš vienų, tai iš kitų. „Netuščiažodžiauk“ man visuomet reiškė – nešvaistyk laiko… Ir iš tiesų niekuomet nebuvau galvojęs apie laiką. Regėjos – jo dar tiek daug prieš akis. Jaunas žmogus man sako: „Šiandien nieko nedarysiu“. Jaunas žmogus sako: „Suspėsiu dar viską. Vėliau“. Ir aš negaliu, nemoku paaiškinti, kaip jis klysta… „Kvaili suaugusiojo moralai“, – atsakys…

Ir tik dabar suvokiu, kad aš jau gyvenu savo gyvenimą „IKI“, o jaunas žmogus dar – „NUO“. Tad ir greitos laiko tėkmės jis dar nejunta. Tik aš, kvailys, kai pamačiau, kiek jo veltui iššvaisčiau… Galima jaunam neskaityti knygų. Juk suspės dar, kai pasens… Galima jaunam nežinoti meno, religijos, muzikos istorijų. Kam tai, kol ir taip gali muziką „vartoti“. Tai kas, kad primityvią. Tai kas, kad žodžiai nesuprantami. Galima, nes viskas dar „NUO“ ir priešaky. Regis, dar tiek laiko…

Aš gyvenau „NUO…“. Ir tik dabar supratau tuščių žaidimų beprasmybę. Suvokiau, kaip žiauriai, be gailesčio „užmušinėjau“ laiką. Ir tik dabar, kai iš nevilties meldžiu: „Duokit man dar laiko, kad galėčiau padaryti tą ar aną, sužinoti vieną ar kitą…“, aš išgirstu: „Tuomet tu turėjai jo pakankamai. Tuščiai jį žarstei“. Ir visa savo siela suvokiu, kaip kadaise „užmuštas“ laikas man keršija dabar. Kaip skaudžiai jis baudžia savo nebuvimu.

Gal padalyčiau viską po lygiai. Bet jaunatviškas maksimalizmas ir į laiką žvelgė lyg į neribotą, maksimalią erdvę. Kuri dabar man jau ir ribas turi. Tegu ir ne griežtas. Ir savo kažkokį skaičių, matyt, turi. Viena žinau, „užmuštas“ laikas baudžia. Skausmingai. Savo trūkumu. Ar nebuvimu.

Nesakau jaunam žmogui: „Sėdėk be perstojo prie knygų. Mokykis. Konstruok. Kurk. Nesustok. Kalbėk. Susipažink. Atrask“. Bet sakau: „Jokiu būdu neleisk sau neveikti nieko. NIEKO“. Nes tas niekas skaudžiai grįš tuštuma pačiu netikėčiausiu tau metu ir tada, kai jau bus vėlu.

Mergaitė isocialiniuose tinkluose„užmušinėja“ laiką. Siuntinėja draugėms, draugams šypsenėles, širdeles, gėlytes. Pusvalandžius laukia atsakymų…

Berniukas interneto puslapio, komentaruose, iš kryžiukų ir iksų dėlioja dideles širdeles. Iš savęs – per ekraną – kitam.

Greta tiksi laikrodukas. Verkia – tiksi – verkia sekundė po sekundės. Nes nesusitikus įsimylima, susidraugaujama, išsiskiriama. Nes graži nuotrauka internete jau reiškia ir gražų žmogų. Nemačius. Laukiant pusvalandžius. Tol, kol laikas vis dar „NUO“…

O dėdės, kurie gyvendami „NUO“ (gal ir ne dėdės, gal kūrybingi, šiuolaikiški jauni) išnaudojo tą laiką prasmingai. Šaunuoliai. Ir dabar žeria iš sustingusių prieš ekranus ir užmušinėjančių laiką jauniklių litus sau į kišenes už įdėtas nuotraukas, už kitas One paslaugas. Jaunikliai žudo laiką. Jaunikliai gyvena be jo. Nes simpatija nuotraukai – jau ir meilė. Nes nuotraukos dingimas – jau ir meilės tragedija ar draugo žūtis. Valandos žūsta, valandos… Valandos be knygų. Valandos be išmokto žodžio kita kalba. Tad nieko keisto, kad klausosi, tarkim, rusų kalba atliekamo mėgstamo „bumčiko“, linguodami į ritmą ir absoliučiai nesuprasdami tekstų, kurie dažniausiai visiškai tušti, o dažnai – gašlūs ir vulgarūs.

Ir tik kada nors, kai gatvėje sutiks gražų žvilgsnį, nudelbs žemyn akis, pritrūks žodžių. Nes iš iksų ir kryžiukų širdelės jau neišeis sudėlioti… Ir tik kada nors užstalėj pritrūks kalbos, nes apie pirkinius, madas ir kas su kuo draugauja užteks tik kelių sakinių. Ir tik vėliau gal sutriks, pažiūrėję „Meistrą ir Margaritą“ ir paklausę: „O kas tas Bulkakavas?“. Sutriks, kai išgirs juoką aplinkui…

Kokį save lipdai, kokį kuri per tą laiką „NUO“, tarp tokių žmonių ir būsi, kai laikas tiksės „IKI“… Ir taip norisi, kad laikrodukai ne verktų, o tiksėtų, kas dieną matydami, kad sieloj išlieka naujas žodis, perskaitytas puslapis ar naujų, o ne nuolat tų pačių dainų repertuaras. Galų gale – kad nors dienoraštyje (ir kad nors dienoraštis tas būtų) užsipildytų dar keli puslapiai, kurie prasidėtų: „Šiandieną aš atradau…“.

Nes neieškant, sustojus, sunku ką nors rasti ar kur nors nueiti. Kol dar „One“. Kol vienas. Kol dar nesakai: „O-ne… „Ir kaipgi tą laiką atgal atsukti…“

O pasieny tegu šypsosi perskaitytos knygos. Ir skamba įvairiausia muzika kambaryje…. Įvairiausia. O ne „one“…

„Užrišo vaikas laiką maišelyje. Pasidėjo kambario kampe ir pamiršo. Žaidė. Išdykavo. Augo. Ėmė viską iš gyvenimo džiaugsmų. Mažai davė. Ir jau buvo beužmirštąs tą maišelį… gražiai apsirengęs, sotus, daiktais apsistatęs. Jau ne vaikas. Žmogus.

Tik kartą pasigirdo beldimas į duris. Atidarė žmogus duris, o ten stovi pasaulis. Žiūri į jį didžiulėmis plačiomis liūdnomis akimis ir klausia:

– Na, kas gi tu toks? Parodyk, ką sukūrei, kas tavo? Ką man papasakosi gražaus ir gilaus? Aš išnyksiu, jei tu nepapasakosi man nieko…

Apžvelgė žmogus savo kambarį. Daiktai. Daiktai…

– Skaičiuoju nuo trijų iki vieno ir viskas baigsis, aš išnyksiu… – tarė didžiaakis pasaulis.

Žmogus puolė ten, puolė čia. Ten – daiktas. Čia – blizgutis. Net muzika gražesnė mintyse neskamba… Net iš knygų nėra ką papasakoti, neskaityta…

O pasaulis pradėjo skaičiuoti. Keista, ne lietuviškai:

– Three, two…

„Ką gi šitie žodžiai reiškia?“ – blaškėsi mintys žmogaus galvoje, nes nebuvo net ir jų išmokęs gyvendamas „NUO“.

Ir tik kai pasaulis ištarė:

– One, – žmogus lyg ir kažką suprato…

– Kažkur girdėta… Kažkada… – pasigirdo tylus balsiukas iš užrišto ir užmiršto kamputy maišiuko…

Vienas. Viena muzika. Viena mintis. Vienas ir tas pats vienas. Pasaulis nyksta… Vienas…“

Et, graži istorija… O gal sapnas… O gal bus, gal, kai jau laikrodukas tiksės „IKI“…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *