Modernusis menas troško sunaikinti kičą, bet štai ir vėl esame jo liūne, sako Rogeris Scrutonas.
Ankstyvaisiais XX a. metais mene prasidėjo revoliucijos periodas. Gana tikrovės vengimo – sakė modernistai. Menas turi rodyti modernų gyvenimą tokį, koks jis yra. Tik tokiu būdu jis gali pasiūlyti tikrą paguodą. „Ornamentai yra nusikaltimas, – pareiškė architektas Adolfas Loosas. – Ir visi tie Vienos gatvėse išsidėstę baroko fasadai su beprasmėmis apvaliomis rankenėlėmis – tai visiškai neatitinka pasaulio, kuriame gyvename. Jie kalba mums, kad grožis priklauso išnykusiai praeičiai.“ Šiais sakiniais A. Loosas skatina siekti grynesnio grožio – grožio, kuris priklauso moderniam gyvenimui ir jo nepaneigia.
A. Looso amžininkas Arnoldas Schoenbergas sukilo prieš vėlyvąją romantinę muziką, kurios meistras pats buvo. Jis sakė, kad toninė muzika tapo banali ir kūrimas senuoju būdu veda prie muzikinių klišių. A. Schoenbergas pradėjo iš naujo ieškoti muzikinės kalbos, tikėdamasis grįžti prie Mozarto ar Bacho grynumo ir tikslumo. Eliotas ir Poundas sukilo prieš Housmano ir Walterio De La Mare poeziją. Poeto užduotis, jų tvirtinimu, ne maitinti nostalgiškomis svajonėmis, bet prikelti realybei. Tikra poezija turi rodyti dalykus tokius, kokie jie yra. Kad tai būtų įmanoma, Elioto teigimu, reikia grąžinti poeto pareigas. Rezultatą nebus lengva suprasti. Tačiau, kitaip nei realybę užmiršusių Viktorijos laikų poetų darbus, tai bus verta stengtis suprasti.
Įvardijant ir užsipuolant senuosius kūrybos būdus pagrindinis tapo vienas žodis – kičas. Kartą pavartotas šis žodis užsiliko. Kad ir ką darytum, tai neturi būti kičas. Kiekvienoje terpėje tai tapo pagrindine modernaus menininko taisykle. Žymioje amerikiečių kritiko Clemento Greenbergo esė, paskelbtoje 1939-aisiais, sakoma, jog šiuo metu menininkui lieka dvi galimybės. Arba priklausyti avangardui ir mesti iššūkių figūratyvinei tapybai, arba kurti kičą. Kičo baimė yra viena privalomojo puolimo, kurio tiek daug šiuolaikiniame mene, priežasčių.
Nesvarbu, ar jūsų darbas yra nešvankus, šokiruojantis, keliantis nerimą – svarbu, kad tai nebūtų kičas. Niekas nežino, iš kur atėjo žodis „kičas“, nors XIX a. pabaigoje jis išplito Vokietijoje ir Austrijoje. Ir niekas nežino, kaip kitaip šį žodį būtų galima nusakyti. Tačiau visi atpažįstame kičą, vos su juo susidūrę. Lėlė Barbė, Walto Disney‘aus personažai, Kalėdų Senelis prekybos centre, Bing Crosby, dainuojantis „White Christmas“, pudelių su kaspinais plaukuose nuotraukos. Kalėdų laikotarpiu esame tiesiog apsupti kičo – visur susidėvėjusios klišės, kurios jau seniai prarado savo nekaltumą. Vaikai, kurie tiki Kalėdų Seneliu, savo tikras emocijas nukreipia į fikciją. Iš tiesų tai mes, kurie nustojome tikėti, galime pasiūlyti vien netikrų emocijų. Bet kartais šis apsimetimas yra malonus. Kai į jį įsitraukiame visi, jaučiamės, tarsi net nebūtume apsimetinėję.
Čekų rašytojas Milnas Kundera yra išsakęs garsią mintį. „Kičas, – jis rašė, – leidžia nutekėti porai ašarų. Pirmoji ašara sako: kaip gražu matyti bėgiojančius ant žolės vaikus! Antroji sako: kaip gera kartu su visais kitais būti paliestam to, kad vaikai taip gražiai bėgioja ant žolės.“ Kiču, kitais žodžiais tariant, daugiau kalbama ne apie objektą, bet apie jo stebėtoją. Ne dailiai aprengta lėlė savaime sujaudina žmogų, o žmogaus įsijautimas į tą dailiai aprengtą lėlę. Sentimentalumas veikia tokiu principu – emocija nuo objekto nukreipiama į subjektą, kad būtų sukurta emocijos iliuzija be tikro jos išgyvenimo. Kičinis objektas skatina jus galvoti: „Žiūrėk į mane jausdamas, koks esu gražus ir mielas.“ Tai yra priežastis, kodėl Oscaras Wilde‘as, remdamasis viena iš Dickenso mirties scenų, pasakė: „Žmogus turi turėti akmeninę širdį, kad nesijuoktų iš mažosios Nell mirties.“
Štai todėl modernistai taip bijojo kičo. Menas, jų įsitikinimu, per XIX a. prarado gebėjimą atskirti tikras ir gilias emocijas nuo migloto, savimi besimėgaujančio jų pakaitalo. Figūratyvinėje tapyboje, toninėje muzikoje, klišėmis parašytuose eilėraščiuose apie herojišką meilę ir mitinę garbę randame tą pačią ligą – menas neina į žmogaus širdies gelmes, bet sukuria savimi besipuikuojantį jos pakaitalą, kuris vėliau parduodamas.
Žinoma, senuosius stilius galima naudoti, bet negalima rimtai į tai žiūrėti. Tačiau rezultatas bet kuriuo atveju bus kičas – standartinis, tinkamas parduoti, sukurtas be pastangų ir suvartojamas be minčių. Figūratyvinė dailė siejama vien su kalėdiniais atvirukais, muzika tampa bestuburė ir sentimentali, o literatūra – klišinė. Kičas yra tuščiaviduris menas, išreiškiantis netikras emocijas, o viso to tikslas – priversti žiūrovą patikėti, kad jis jaučia kažką rimto ir gilaus, o iš tiesų nejaučia nieko.
Tačiau išvengti kičo nėra taip lengva, kaip atrodo. Gali būti nepaprastai avangardiškas, daryti ką nors, ko niekas iki tol net nebūtų palaikęs menu – galbūt mindžiojant kažkieno puoselėjamą idealą ar religinius jausmus. Tačiau tai vėlgi nuveda į netikrumą, naujos rūšies klišę, ko taip gausu šiandieniame mene. Gali priimti modernisto pozą, bet tai nebūtinai tau leis pasiekti to, ką pasiekė Eliotas, Schoenbergas ir Matisse‘as. Tai modernią širdį paliečia iki giliausių jos kertelių. Modernizmas yra sunkus. Kad galėtum atsisakyti tradicijos ir mene pasakyti kažką naujo, visų pirma turi gerai išmanyti meno tradicijas.
Tai yra viena iš priežasčių, kodėl vadinamojo visiškai naujo meno atsiradimą vadinu „prevenciniu kiču“. Būti tikru modernistu yra ir sunku, ir nepopuliaru, todėl menininkai pradėjo nebevengti kičo, o priimti jį Andy Warholo, Alleno Joneso ir Jeffo Koonso būdu. Pats baisiausias dalykas – nesąmoningai nusikalsti kuriant kičą. Daug geriau gaminti kičą sąmoningai, nes tuomet tai tampa nebe kiču, o viena iš sudėtingų parodijų. Tai vadinu „prevenciniu kiču“. Vaizduodamas tikrai kičinius objektus, menininkas padeda kabutes, kad kūriniui būtų išsaugomas „tikro meno“ vardas. Paimkite porcelianinę Michaelo Jacksono, glaudžiančio savo šimpanzę Bubbles, statulėlę, aptepliokite ją įkyriomis spalvomis ir nulakuokite. Sustatykite į eilę įvairias figūrėles nuo madonos iki vaiko, sunumeruokite skaičiukais, suteikite joms kvailokas išraiškas, šiuo vaizdeliu sukelkite žiūrovams vėmimo jausmą. Tuomet rezultatas bus toks kičinis, kad jau nebegalės net būti vadinamas kiču. Mes manome, kad Jeffas Koonsas tikriausiai turėjo galvoje kažką kita, kažką rimto ir gilaus, tačiau mes nesupratome. Galbūt tas kūrinys tikrai yra kičo reiškinio komentaras, ir taip, būdamas kuo aiškiausiu kiču pats savaime, tampa metakiču (kalbėjimu apie kičą).
Taip pat Allenas Jonesas, kurio kūriniai šiuo metu eksponuojami Karališkojoje akademijoje. Ten yra į baldus paverstos moterys, lėlės su lyties organais, persimatančiais per apatinius, vulgarios ir vaikiškai bjaurios moters vizijos, pilnos netikrų emocijų, kaip ir dažnas šiandienos išsišaipymas iš mados modelių. Ir vėl – kūriniai yra toks didelis kičas, kad nebegali būti pavadinti kiču. Menininkas turėtų mums kalbėti ką nors apie mus pačius – mūsų troškimus ir geismus – ir versti mus susidurti su faktu, kad vis dėlto mes mėgstame kičą. Tačiau vietoje to jis niekina kičą mums jį patėkšdamas.
Vietoje mūsų įsivaizduojamų idealų auksiniuose rėmuose jis pateikia tikras šiukšles, tačiau įterpia jas į kabutes.
„Prevencinis kičas“ yra tarsi pirmoji grandis grandinėje. Menininkas apsimeta, kad kūrė rimtai, kritikai apsimeta, jog tyrinėja jo kūrinį, o visa aplinka apsimeta, kad jį skatina. Ir viso šio proceso pabaigoje kažkas, kas nesugeba atskirti tikro dalyko nuo netikro, patikėjęs ima ir nusiperka. Šiame taške apsimetinėjimo grandinė pasibaigia, ir „tikroji“ meno kūrinio vertė atsiskleidžia įvardyta pinigais. Tačiau ir šiame taške apsimetinėjimo momentas yra svarbus. Pirkėjas vis dėlto turi manyti, kad tai, ką įsigijo, yra tikras menas, nes jis sumokėjo pinigus, sudarė sandorį. Kitu atveju, jei kaina atitiktų realybę, paaiškėtų, kad bet kas, netgi tas, kuris įsigijo, galėjo pagaminti tokį kūrinį. Meno simuliacijų esmė yra ta, kad jos neegzistuoja pačios savaime, o yra savęs pakaitalai. Kaip paraleliniuose veidrodžiuose matomi objektai, šie kūriniai iki begalybės atspindi save pačius, ir ties kiekvienu atspindėjimu kaina pakyla per žingsnelį. Tarkim, Jeffo Koonso balioninis šuo, kurį sugebėtų padaryti kiekvienas vaikas, parduodamas brangiau nei bet kurio kito vis dar gyvenančio menininko darbas. Nors, žinoma, tai ne vienintelis atvejis.
Iš www.catholiceducation.org vertė Vaiva Lanskoronskytė
Žurnalas Kelionė.
