Siūlome ciklą tekstų, skirtų sveikstantiems priklausomiems žmonėms. Šie tekstai parengti, permąstant amerikiečių gydytojo Alleno Bergerio, kuris daug metų gydo priklausomus žmones ir pats sveiksta nuo priklausomybių ligų, įžvalgas.

Tikrasis sveikimas nuo priklausomybės ligų yra nuolankumo vaisius, kuris subręsta, augant dvasiškai ir gyvenant vis brandžiau. Svarbiausia – turime būti visiškai sąžiningi sau. Todėl labai svarbu pastebėti kvailystes, kurias darome sveikdami. Kvailystėmis šiuo atveju vadinu tai, kas griauna mūsų gyvenimus. Ypač daug kvailysčių kasdien darome pradinėje sveikimo stadijoje, t. y. per pirmuosius dvejus sveikimo metus. Tai laikotarpis, per kurį turime sutraukyti priklausomybių grandines ir sukurti dvasinį sveikimo pamatą, išmokti veiksmingų būdų, kaip tvarkytis su savo jausmais ir santykiais, taip pat su iš praeities paveldėtomis naštomis.

Jei mes sugebėsime įsisąmoninti savo klaidas, tai bus svarbus tolesnio sveikimo impulsas. Todėl siūlome publikacijų ciklą, kuriame įdėmiau pažvelgsime į tipines kvailystes, kurios labai dažnai sujaukia sveikstančio alkoholiko ar narkomano gyvenimą. Šios kvailystės susijusios su šiais klaidingais įsitikinimais:

    • Esu priklausomas tik nuo vieno kvaišalo.
    • Blaivumas išsprendžia visas gyvenimo problemas.
    • Sveikti galima ne iš visų jėgų, neįdedant į tai visos širdies.
    • Pakanka selektyvaus sąžiningumo sau.
    • Aš esu ypatingas, todėl galiu nepaisyti kitiems privalomų taisyklių.
    • Galima paprasčiausiai užmiršti praeitį ir neverta stengtis atlyginti padarytas skriaudas.
    • Sveikimo programa padarys mane tobulą.
    • Rūpinimasis savimi – tai tarnavimas savo įnoriams.
    • Man nereikia kitų žmonių pagalbos.
    • Gyvenime neturi būti sunkumų.

Verta įdėmiau pažvelgti į kiekvieną iš šių įsitikinimų atskirai, tačiau  pirmiausia dera iškelti klausimą: iš kur kyla šie įsitikinimai? Galima įvardyti bent keturis svarbius savidestruktyvaus elgesio šaltinius. Labai svarbu juos įsidėmėti ir permąstyti, kaip jie reiškiasi mano gyvenime. Tai būtų labai svarbi paskata toliau sėkmingai sveikti, išvengiant skaudžių nuopuolių.

1.    Priklausomybė – tai liga, kuri niekada neapleidžia

Yra atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtiną liūdną faktą, kad priklausomų asmenų smegenyse yra įvykę negrįžtami pokyčiai. Pavyzdžiui, viename iš tyrimų buvo sudėtingais prietaisais fiksuojama, kas vyksta žmogaus smegenyse, kai jis stebi kvaišalų vartojimą TV ekrane. Tyrimas parodė, kad žmogaus, neturintis priklausomybės nuo kvaišalų, smegenys į tokius vaizdus reaguoja ramiai, o priklausomo žmogaus, net ir ilgą laiką nevartojančio ir sveikstančio, smegenyse vyksta tikra audra. Net jei pats priklausomas žmogus to nejaučia, tačiau jis gyvena ant parako statinės.

Priklausomybė yra tarsi tigras, kuris nenuilstamai tyko aukos, t. y. mūsų, bandančių nuo jo pabėgti. Jis labai kantrus ir puikiai slapstosi po neigimu, problemos sumenkinimu, įvairiomis racionalizacijomis ir kitais psichologiniais mechanizmais. Situaciją gerokai apsunkina, kad didžiausias priklausomo žmogaus priešas – priklausomybė – puikiai pažįsta savo auką. Natūralu, nes ji iš tiesų yra sudėtinė priklausomo žmogaus gyvenimo dalis, ir todėl gali naudotis visais jo sugebėjimais.  Sveikstant nuo priklausomybių ligos, įspūdis toks, kad kovojame mirties ar gyvybės kovą su savo paties klonu. Ši liga numato kiekvieną žingsnį ir reakciją, žino visas stiprybes ir silpnybes. Tad neverta stebėtis, kad daugiau nei 80 nuošimčių sveikstančių priklausomų žmonių sugrįžta į ligos glėbį jau per pirmuosius sveikimo metus.

Vienintelis būdas ištrūkti iš ligos paradoksalus. Sveikimas prasideda nuo kapituliacijos. Priklausomybių ligos negalima nugalėti tradiciniu būdu. Pergalė gali būti pasiekta ne mūšyje, bet iškėlus baltą vėliavą. Kai mes visiškai, besąlygiškai pasiduodame, pripažįstame savo bejėgiškumą prieš ligą, tik tada pradedame kurti tvirtą sveikimo pamatą. Kai  pasiduodame, liga nustoja mus kontroliuoti. Ji neišnyksta ir neatsitraukia. Ji visuomet tyko, tačiau mes jai nebesuteikiame jėgos mus valdyti.

Liga kantriai tyko, kol mes paslysime: susierzinsime, susiginčysime, o gal būsime pagerbti darbe ir galvosime, jog tai būtina kaip nors atšvęsti. Kuo toliau nuėjome sveikimo keliu, tuo subtilesni ir klastingesni yra būdai, kuriais priklausomybė sabotuoja mūsų gyvenimą. Būkite atsargūs.

Labai dažnai žmogus bando sumenkinti netektis dėl priklausomybių ligos, dairydamasis aplinkui ir sakydamas: aš nesu visiškai praradęs kontrolę, juk dar nepraradau darbo, namų, manęs nepaliko žmona; dar nebuvau prisigėręs tiek, kad mane be jausmų reikėtų gabenti namo; dar negeriu rytais; dar neslepiu butelių… Kol žmogus tiki, kad jis dar kontroliuoja ligą, jis – ligos vergas. Kuo jis atkakliau stengiasi įrodyti sugebėjimą viską kontroliuoti, tuo liga tampa galingesnė. Įprastas ligos gundymas – tu turi išgerti taurelę, nes tau reikia atsipalaiduoti, nes tu to nusipelnei, nes šįsyk tikrai viskas bus kitaip nei kitus kartus, nes dabar tu viską geriau supranti ir kontroliuoji – „Tu juk nesi alkoholikas.“

Paskui viskas baigiasi visada vienodai, tačiau net ir tada priklausomas žmogus sugeba demonstruoti įspūdingą selektyvumą ir ignoruoti visą informaciją, kuri nepriimtina, kuri verčia pripažinti ligą. Todėl apie alkoholikus sakoma, kad jie apie savo ligą sužino paskutiniai.

Kad ir kiek laiko jau tęstųsi sveikimas, priklausomas žmogus privalo likti budrus, nes ligos žvėris iki pat paskutinio atodūsio tykos ar bandys suvilioti.

2.    Nežinojimas

Daugelis iš mūsų nežinome, kaip gyventi autentiškai, sveikai ir laimingai. Nenorime pripažinti savo ribotumo, matyti savo trūkumų, nes tuomet reikėtų kažką daryti, keistis, Jei pripažintume tai, kad nežinome, kaip elgtis, turėtume ieškoti naujos informacijos, turėtume stengtis, kreiptis pagalbos, o to labai nesinori. Labiausiai norisi visas kliūtis įveikti patiems.   Priklausomybė yra vienas kraštutinumas – jos priešingas polius – visiškas savarankiškumas, kuris yra iliuzinis. Labai norisi išlaikyti  savarankiško žmogaus įvaizdį, bet tokiam gyvenimui trūksta žinių, reikia kitų pagalbos, t. y. reikia nuolankumo prašyti pagalbos ir darbštumo keistis. Tačiau to, deja, dažnai pritrūksta.

3.    Emocinis prisirišimas ir nerealistiški lūkesčiai.

Dauguma sveikstančių alkoholikų ir narkomanų yra įsitikinę, kad yra labai jautrūs žmonės, nes jaučiasi labai pažeidžiami ir lengvai įskaudinami santykiuose. Tačiau tiesa ta, kad tikroji to priežastis ne ypatingas jautrumas, bet veikiau perdėtas emocinis prisirišimas ir nerealistiški lūkesčiai.

Sveikstantys žmonės turi polinkį emociškai prisirišti prie žmonių, kuriuos pasirinko kaip „svarbius“ ir tampa labai priklausomi nuo tų žmonių vertinimų. Viskas, ką tie žmonės daro, ką galvoja, priklausomieji priima itin jautriai.

Emocinis prisirišimas – tai leidimas kitam žmogui primesti mums savo tikrovės sampratą. Toks prisirišimas paverčia mūsų santykius labai reaktyviais. Priklausomas žmogus stengiasi įtikti kitiems, atspindėti kitų lūkesčius ir kartu kelia nerealistinius lūkesčius ir reikalavimus tų žmonių atžvilgiu. Reikalauja daugiau, nei šie gali ar nori šiuo metu duoti. Kai žmonės, nuo kurių esame priklausomi emociškai, bando nuo mūsų atsitraukti, nes juos toks ryšys pradeda slėgti, mes įjungiame visas manipuliacijos ir kontrolės technikas. Tai paprastai duoda tik trumpalaikį rezultatą ar net kaip tik didina atstumą tarp mūsų ir mums svarbių žmonių, kurie pradeda nuo mūsų gintis. Tada mes puolame į depresiją ar panikuojame.

4.    Savęs ignoravimas bei neapykanta sau

Sveikstantys priklausomi žmonės paprastai susiduria su iškreiptu santykiu su pačiais savimi. Todėl itin svarbu, kad nuo pat sveikimo pradžios daug dėmesio būtų skiriama savivertės atkūrimui. Iškreiptas santykis su savimi paprastai reiškiasi arba kaip savęs ignoravimas, arba kaip neapykanta sau.

Savęs ignoravimas – tai bandymas represuoti savo norus, siekius, atsisakymas įsiklausyti į save. Save ignoruojantis žmogus tarsi bando likti nematomas, nepastebėtas, ir tokio santykio su savimi jokiu būdu nereikėtų painioti su altruizmu ar artimo meile. Save ignoruojantis žmogus negali rimtai priimti ir kito unikalumo, vengia prasmės klausimo ir stengiasi gyventi „neišsišokdamas“, kas realiai reiškia tylų vegetavimą, paprasčiausiai vengiant tikrų santykių, baiminantis pretenzijų, priekaištų. Toks žmogus nepriima rimtai savęs ir netiki, kad jį rimtai gali priimti ir kiti. Todėl kiti jam tampa nemalonia našta, kurią reikia iškęsti.

Dar viena santykio su savimi deformacija susijusi su neapykanta realiam sau. Žmogus turi įvaizdį, koks jis turėtų būti, ir nekenčia savęs už tai, kad  realus „aš“ skiriasi nuo tokio įvaizdžio. Tada visa energija yra nukreipiama į savęs „auklėjimą“, „perdarymą“, siekiant susigalvoto tikslo ir nepriimant savęs čia ir dabar. Visos pastangos keisti save, nebandant pirmiausia savęs suprasti ir priimti, neišvengiamai baigiasi nesėkme ir sukelia dar didesnę neapykantą sau bei nevisavertiškumo kompleksą.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *