Prieš dešimt metų „Die Presse“ vykdė projektą „Europa 2050“. Autoritetingi specialistai buvo kviečiami pasidalinti ateities vizijomis. Viliamės, kad jos neprarado aktualumo. Siūlome šveicarų demografo svarstymus apie darbo rinkos ateitį Europoje.
Raineris Münzas (g. 1954) – Bazelyje, Šveicarijoje gimęs demografas ir sociologas, Europos gyventojų socialinės raidos ekspertas. Nuo 1992 iki 2003 metų Münzas buvo demografijos profesorius Berlyno Humbolto universitete, nuo 2003-iųjų jis yra kviestinis profesorius Hamburge įsikūrusiame Pasaulio ekonomikos archyve.
Tezė: ateityje dirbsime ilgiau ir turėsime būti profesiškai lankstesni. Visą gyvenimą trunkantis darbas pas tą patį darbdavį ir linijinė karjera bus vis retesni.
Dar prieš 200 metų Austrija buvo agrarinė valstybė. Tik nuo XIX amžiuje vykusios industrinės revoliucijos laikų darbas už nustatytą pastovų atlyginimą įgijo savo dabartinę vertę. Pradžioje dominavo sunkioji pramonės ir industrinė masinė gamyba. Vėliau išaugo samdomų paslaugų sferos darbininkų skaičius. Lygiagrečiai šiam procesui sparčiai daugėjo tarnautojų. Šalia valstybinio valdymo aparato darbuotojų, daugybė tarnautojų dirba švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose, taip pat paštuose bei geležinkeliuose.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įprastas darbas buvo fabrikuose. Svarbiausia darbo jėga turėjo privalomąjį pagrindinį mokyklinį išsilavinimą ir buvo neaukštos kvalifikacijos darbininkai. Tie, kurie buvo studijavę galėjo tikėtis padaryti karjerą. O šiandien darbas biure prie kompiuterio ekrano yra tipiškas. Maždaug pusė iš vienais metais gimusių vaikų baigia gimnazijas, trečdalis – eina studijuoti aukštosiose mokyklose. Tačiau studijų diplomas dar negarantuoja profesinio kilimo. Kadangi mes ilgiau lankome mokyklas, o daugelis dar studijuoja arba mokosi profesijos, darbo pradžios laikas nusikelia nuo 18 iki 25 metų. Taip pat daugelis išeina į pensiją anksčiau nei prieš tai buvusių kartų atstovai. Tuo būdu darbo laikas sutrumpėja ir vidutiniškai jis užima pusę mūsų gyvenimo metų.
Išnyks ankstyvi išėjimai į pensiją
Galime drąsiai prognozuoti, kad ateityje dirbsime ilgiau. Auganti gyvenimo trukmė ir mūsų visuomenės senėjimas verčia atsisakyti iki šiol pamėgto ankstyvo išėjimo į pensiją. Vėl taps normalu dirbti iki įstatymais nustatyto 65 metų pensinio amžiaus. Tikimasi, kad ši amžiaus riba tik didės. Vokietija planuoja šia ribą padidinti iki 67 metų. Didžiojoje Britanijoje vyksta diskusijos dėl 68 metų ribos.
Iki šiol vyresnioji karta buvo išties anksti ir be jokių trukdžių išleidžiama į užtarnautą poilsį. Tai buvo daroma tam, kad būtų atlaisvinta darbo rinka bei tam, kad būtų galima sutaupyti pinigų, skirtų galimai reikalingam jų perkvalifikavimui. Tačiau šiuo metu jau pasidarė sunku finansuoti su šiais procesais susijusią pensijų mokėjimo sistemą. Daugiau dirbančiųjų amžiaus grupėje tarp 55 ir 70 metų atsirado ir dėl sparčiai didėjančio vyresniojo amžiaus žmonių skaičiaus. Būdami aktyvūs klientai ir vartotojai, jie mieliau pageidauja būti aptarnaujami ir konsultuojami savo kartos atstovų nei gerokai jaunesnių asmenų.
Auga chroniškų ligų skaičius
Viena iš ilgėjančios gyvenimo trukmės priežasčių gali tapti vis veiksmingesnė kova su infarktu ir vėžiu. Tačiau kone automatiškai didėja skaičius tų, kurie baigia gyvenimą ilgą laiką chroniškai sirgę. Čia atsiranda naujas darbo laukas ir užimtumo galimybės. Vis daugiau žmonių reikia pagalbos kasdieniuose darbuose ir namų ruošoje.
Visą gyvenimą trunkantis darbas pas vieną ir tą patį darbdavį netrukus taps išimtimi. Tuo pasirūpins ne tik didėjantis aukštos kvalifikacijos specialistų profesinis mobilumas. Šiems procesams taip pat nemažą įtaką padarė buvusio valstybinio sektoriaus ar valstybės monopoliu laikytų veiklos rūšių privatizavimas: nuo energijos tiekimo telekomunikacijoms iki OMV, trijų raidžių, pradžioje reiškusių „Österreichische Mineralölverwaltung“ (valstybinė Austrijos naftos perdirbimo kompanija). Tą patį planuojama padaryti su pašto tarnyba, galvojama ir apie ÖBB (Austrijos geležinkelių bendrovė) privatizaciją. Tačiau net ir ten, kur savininke liko valstybė, darbo santykių lankstumas pastebimai auga.
Tokiu būdu vis retesnės tampa linijinės ir iš anksto suplanuotos karjeros. Jaunoji karta dažnai keis ne tik darbdavį, bet ir pačią užimtumo sritį. Tai skatina didėjantis jaunimo pasirengimas būti mobiliems erdvėje ir gyvenimo tėkmėje įgyti vis naujų profesinių kvalifikacijų.
Ne vien progresuojanti globalizacija ir Kinijos, Indijos ar Brazilijos iškilimas, bet ir Rytų Europos valstybių ekonominė plėtra didina bendrą konkurenciją. Ilgą laiką Vakarų Europa pelnėsi iš savo aukštos kvalifikacijos specialistų, bet ne mažiau ir dėl savo uždarų rinkų. Žemės ūkio produktams ir daugeliui paslaugų apribojimai vis dar galioja. Jie leidžia išlaikyti esamus didelius atlyginimus ir tuo bent iš dalies užtikrina gerovės egzistavimą.
Dabar Rytų kaimyninėse valstybėse esama kvalifikuotos darbo jėgos, kuri uždirba aiškiai mažiau, tačiau siūlo tuos pačius produktus ir paslaugas. Dar didesni yra Azijos skirtumai, iš kurios jau ilgą laiką importuojami pigūs produktai. Ateityje ten atsiras ir moksliniais tyrimais sukuriama produkcija, nešianti nemenką pelną. Norint išsilaikyti konkurencinėje kovoje, reikia skirti kur kas daugiau investicijų moksliniams tyrimams, nei kad jų buvo skiriama anksčiau.
Esama aiškių globalizacijos laimėtojų
Austrijai tai reiškia vis didėjantį atotrūkį tarp skirtingų asmenų pajamų. Matyti, jog esama tų, kuriems globalizacija teikia aiškios naudos. Jiems priklauso firmos ir asmenys, sėkmingai investavę Vidurio ir Rytų Europoje ir ten įtvirtinę dalį savo kapitalo. Toks žingsnis ir pačioje Austrijoje užtikrina gerai mokamas darbo vietas. Tačiau daugybė žmonių, dirbančių žemos kvalifikacijos darbus, negali tikėtis augančių pajamų. Nors tai anaiptol nereiškia, jog visi darbai šiame sektoriuje išnyks. Priešingai, privačių paslaugų poreikis ateityje didės.
„Die Presse“ 2006-01-21, vertė Kęstas Kirtiklis
