Laimė – ne tai, kas savaime su mumis atsitinka, tai ir menas, ir mokslas, tai reikalaujantis jėgų, išmanymo dalykas. Psichologai sako, kad laimės būsena išgyvenama, kai mūsų psichinė energija (dėmesys) yra nukreipta į konkrečios realistinės priežasties sprendimą ir kai mūsų gebėjimai atitinka poreikius, kurie reikalingi šiai užduočiai atlikti. Paprastai ši būsena optimaliai atitinka vidinę motyvaciją, kai žmogus visiškai įsitraukęs į tai, ką jis daro. Ir tai apima įvairias gyvenimo sritis, įskaitant ir darbą.
Kaip darbas veikia gyvenimo kokybę? Į ką panaši šiuolaikinio statistinio darbuotojo veikla? Tyrimai rodo, kad viena vertus, žmonių santykyje su darbu visada egzistuoja konfliktas. Kita vertus, jais patvirtinama, kad nemažai teigiamų išgyvenimų yra susiję būtent su darbu. Atrodytų, kad natūraliai seka išvada, jog žmonės nori dirbti ir turi aukštą motyvaciją. Bet tiesą sakant, net ir tie žmonės, kurie darbe dažniau išgyvendavo pasitenkinimo būseną, sakydavo, kad jau mieliau nedirbtų, kad jų motyvacija itin žema.
Toks pats prieštaravimas egzistuoja ir santykyje su laisvalaikiu: tuo metu, kai žmonės turėtų mėgautis užtarnautu poilsiu ir laisvalaikiu, jie daug dažniau išgyvena neigiamą nuotaiką, nepasitenkinimą, nuobodulį, bet vis tiek nori dar daugiau laisvo laiko poilsiui.
Laisvalaikis ar darbas. Kas svarbiau laimei?
Vieno tyrimo metu, kurį plačiau aptarsime šiame straipsnyje, buvo stengtasi rasti atsakymą į klausimą, kada žmonės dažniau išgyvena tėkmės būseną (angl. „flow“ būsena, tai vengrų mokslininko M. Csikszentmihalyi pasiūlytas terminas, kuris reiškia tokią protinę būseną, kada žmogus yra visiškai įsitraukęs į tai, ką tuo metu daro. Kad taip atsitiktų, pirmiausia, kaip sako autorius, užduotis, kurią atliekame, turi būti mums iššūkis, kitaip mums bus nuobodu. Tam, kad atliktume šį iššūkį, mums reikalingi čia ir dabar besivystantys įgūdžiai, kitaip mums bus neramu dėl savo gebėjimų) – darbe ar ilsėdamiesi? Tiriamųjų grupę sudarė daugiau kaip šimtas skirtingų profesijų žmonių, dirbančių visą darbo dieną. Visą savaitę jie turėjo su savimi nešiotis elektroninį pranešimų gaviklį, aštuonis kartu per dieną atsitiktiniu metu skleidžiantį garsinį signalą. Sulaukę signalo, respondentai turėjo užpildyti specialias anketas, kuriose turėjo nurodyti, ką jie šiuo metu veikia ir kaip jaučiasi.
Taip pat jų buvo prašoma dešimties balų skalėje įvertinti, kiek įdomios yra šiuo metu jų atliekamos užduotys ir kiek gebėjimų joms atlikti yra panaudojama.
Buvo manoma, kad žmogus tėkmės būseną išgyvena visada, kai registruojamas užduočių ir gebėjimų lygis viršija savaitės vidurkį. Tyrimo metu buvo gauta daugiau kaip 4800 užpildytų anketų, vadinasi vidutiniškai po 44 per savaitę nuo vieno žmogaus.
Iš jų 33 proc. anketų atitiko tėkmės būseną pagal duotą kriterijų.
Taigi, kaip ir tikėtasi, kuo dažniau žmogus atsiduria tėkmės būsenoje (jai apibūdinti, svarbūs tokie rodikliai, kaip: kol dirbame, laikas praeina akimirksniu; jaučiame, kad tai, ką darome – labai svarbu; dalykai, kuriuos patiriame šiame momente, yra didingi, apdovanojantys), tuo didesniu balu įvertina savo gyvenimo kokybę apskritai. Tokie žmonės gerokai dažniau save vadina „stipriais“, „aktyviais“, „kūrybingais“, „įsigilinusiais“, „motyvuotais“. Netikėta šiame tyrime buvo tai, kad paaiškėjo, jog respondentai daug dažniau teigiamų įspūdžių patiria darbe nei laisvalaikiu.
Darbe
Jei žmonės gaudavo signalą tuo metu, kai jie išties profesionaliai dirbo (kaip pasirodė, taip buvo tik 3/4 to laiko, kurį žmonės praleidžia darbe, o likusį 1/4 darbo laiko žmonės dažniausiai „skraidžiojo padebesiais“, plepėjo ar užsiėmė asmeniniais reikalais), tai tėkmės būsena buvo pažymėta 54 proc. atvejų, t.y. daugiau nei pusę laiko respondentai jautė, kad jie turi reikalą su sunkesne nei vidutinė užduotis, ir dėl to žymiai labiau nei vidutiniškai panaudojo savo gebėjimus.
Laisvalaikiu
Laisvu laiku, kuris dažniausiai būdavo skiriamas skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui, bendravimui su draugais ar lankymuisi kavinėse, tik 18 proc. anketų buvo aprašoma tėkmės būsena. Paprastai tuo metu savo būseną respondentai aprašydavo kaip apatišką: jie išgyveno kritusio užduoties ir panaudojamų gebėjimų lygmens būseną, t.y. jie jautėsi pasyvūs, vangūs, nuobodžiaujantys ir nepasitenkinę.
Darbo metu tik 16 proc. anketų buvo pažymėta apatija — laisvalaikyje šių anketų buvo 52 proc.
Pasitvirtino, kad vadovai skirtingu lygmeniu išgyvena tėkmės būseną žymiai dažniau (64 proc.) nei tarnautojai (51 proc.) ar gamybos sektoriuje dirbantys žmonės (47 proc.). Bet pastariesiems geriau sekėsi organizuoti savo poilsį (20 proc.) nei įstaigų tarnautojams (16 proc.) ar vadybininkams (15 proc.). Bet net gamyklose dirbantieji išgyvena tėkmės būseną du kartus dažniau nei poilsiaudami (47 ir 20 proc.).
Taigi, kai žmonės (darbe ar poilsiaudami) išgyvena tėkmės būseną, jie aprašo savo išgyvenimus kaip labiau pozityvius, negu ne. Spręsdami gana sudėtingas užduotis ir naudodamiesi savo gebėjimais, žmonės jautėsi daug laimingesni, aktyvesni, budrūs ir susikaupę, o ir kūrybingi bei pasitenkinę. Esant subjektyvioms situacijoms šie skirtumai buvo vienodai reikšmingi beveik visų kategorijų darbuotojams.
Šioje bendroje tendencijoje buvo tik viena išimtis.
Motyvacija
Viename iš anketos punktų respondentų buvo prašoma dešimties balų skalėje įvertinti savo norą tuo metu užsiimti kažkuo kitu. Paaiškėjo, kad būdami darbe, jie žymiai dažniau norėjo pakeisti veiklą, nepriklausomai nuo to, ar išgyveno tėkmės būseną tuo metu, ar ne.
Kitaip tariant, darbe motyvacija buvo žema netgi tuo atveju, kai darbas teikė teigiamų išgyvenimų, o laisvalaikiu — aukšta, nepaisant žemo subjektyvaus šios būsenos įvertinimo.
Susidūrėme su paradoksalia situacija.
Darbas žmonėms iškelia užduotis, reikalaujančias aktualizuoti jų įgūdžius ir gebėjimus — dėl to jie jaučiasi žymiai laimingesni, stipresni, kūrybingesni ir pasitenkinę.
Laisvalaikiu jiems dažniausiai nereikia atlikti jokių užduočių, kurioms reikėtų pasitelkti gebėjimų, ir dėl to žmonės nuobodžiauja ir jaučiasi nusivylę, silpni, nepasitenkinę.
Ir šalia viso to žmonės svajoja pakeisti darbą ir kuo daugiau poilsiauti
Kultūrinis stereotipas: darbas varžo laisvę
Kuo paaiškinti šį prieštaravimą? Į šį klausimą egzistuoja keletas atsakymų, bet viena išvada neišvengiama: kai kalbama apie darbą, žmonės nustoja pasitikėti savo jausmais.
Jie nebekreipia dėmesio į savo išgyvenimus, ir vietoj to orientuojasi į įsišaknijusį kultūrinį stereotipą, kuriuo remiantis, dabar neturi būti malonus. Apie darbą įprasta galvoti kaip apie priverstinį dalyką, kuris apriboja žmogaus laisves, kurio visomis jėgomis reikia siekti atsikratyti.
Viena vertus, gali pasirodyti, kad nepaisant viso džiaugsmo, kurį gauna dirbdamas, žmogus nesugeba tolydžiai, nepertraukiamai, visą laiką spręsti sudėtingas užduotis. Jam reikalingas laikas, kad pailsėtų, pagulėtų ant sofos, net jei tai ir neteikia tikro džiaugsmo.
Tačiau tyrimas paneigia ir šį tvirtinimą. Tarkim, ūkininkai, kurie palyginti dirba daugiau ir sunkiau nei eiliniai tarnautojai, ir atlieka užduotis, kurioms reikia žymiai daugiau koncentracijos ir įsitraukimo, darbo metu nesvajoja, kad kuo greičiau užsiimtų kažkuo kitu, o užuot pailsėję, laisvalaikį skiria aktyviam poilsiui.
Kaip rodo šis pavyzdys, apatiją, kurią šiuolaikinėje visuomenėje išgyvena žmonės, sukelia ne fizinis ar psichologinis nuovargis, o požiūris į savo darbą ir tai, kaip darbo fone jie įgyvendina savo tikslus.
Tikslai gyvenime ir tikslai darbe. Mokomės derinti
Jei žmogus skiria savo dėmesį tam tikrai užduočiai prieš savo valią, jis jaučia, kad jo psichologinė energija eikvojama veltui. Užuot siekę asmeninių tikslų, mes padedame kažkam kitam atlikti užduotis, neturinčias nieko bendra su mūsų norais. Tam paskirtas laikas mūsų gyvenimuose laikomas kaip išbrauktas iš gyvenimo.
Dauguma žmonių laikosi požiūrio į savo darbą kaip į priverstinį užsiėmimą, kaip į slegiančią kuprą, trukdančią mėgautis gyvenimu. Net jei darbas dabartiniu momentu teikia pasitenkinimo, žmonės tai ignoruoja, nes tai niekaip nesusiję su jų ilgalaikiais gyvenimo planais.
Reikia pasakyti, kad „nepasitenkinimas“ – santykinis suvokimas. Tarkim, per kelerius metus Amerikoje vykdytą tyrimą tik 3 proc. amerikiečių pareiškė, kad jaučia nepasitenkinimą savo darbu, bet kartu 52 proc. buvo visiškai patenkinti šiuo aspektu savo gyvenime.
Bet juk galima mėgti savo darbą ir kartu būti nepatenkintam tam tikromis jo pusėmis ir stengtis kažką pagerinti. Straipsnio pradžioje minėtame tyrime buvo aptikta, kad trys svarbiausios nepasitenkinimo darbu priežastys buvo susijusios su išgyvenimų kokybe profesinės veiklos procese – nors bendri išgyvenimai darbe dažniau pozityvūs nei laisvu laiku. Priešingai paplitusiai nuomonei, užmokesčio dydis ir kiti materialūs veiksniai nefigūravo tarp svarbiausiųjų.
Kaip pakeisti požiūrį į darbą
Pirma ir, matyt, svarbiausia nepasitenkinimo priežastimi buvo užduočių ir reikalavimų vienodumas, monotoniškumas. Ši problema buvo vienodai svarbi labai skirtingiems darbuotojams, nors ypač svarbi ji buvo tiems, kurių profesinė veikla susijusi su kasdienėmis, tomis pačiomis operacijomis.
Antroje vietoje buvo konfliktai su kolegomis ir ypač su vadovybe.
Trečioji nepasitenkinimo priežastis buvo įvardyta kaip per didelė apkrova, sukelianti emocinį perdegimą: pernelyg didelis spaudimas, per didelis stresas, kad spėtum susitvarkyti su mintimis, mažai laiko pabūti su šeima. Pastarasis veiksnys ypač aktualus vadovams.
Nepasitenkinimo darbu priežastys visiškai realios, nes susijusios su objektyviomis aplinkybėmis, bet kovoti su jomis reikia sąmoningai. Tarkim, įvairialypės užduotys ir skirtingos galimybės joms atlikti, viena vertus, yra darbo savybė, bet kita vertus, – priklauso nuo to, kaip žmogus į tai žvelgia. Realu nusiteikti ir pamatyti įdomias užduotis tokioje veikloje, kuri daug kam gali pasirodyti nuobodi ir beprasmė.
Tas pat galioja ir kitoms nepasitenkinimo priežastims. Gerai sutarti su kolegomis ir valdžia nelengva, bet šią problemą galima spręsti, reikia tik pasistengti. Kai kurie žmonės taip bijo išsiskirti, kad bendraudami iš anksto užsiima beveidę gynybinę poziciją. Neretai būtent tai ir sukelia konfliktų darbe. Žmonės stengiasi atlikti nustatytą vaidmenį ir laukia, kad aplinkiniai jį priims būtent taip; tuo tarpu kolegos stengiasi realizuoti savo lūkesčius. Gali būti, kad tinkamiausias būdas išvengti šios aklavietės — išsikelti tikslą įgyvendinti savo tikslus, padedant vadovybei ir kolegoms siekti to, ko jie nori. Tai gali būti nelengva, tai reikalauja daugiau jėgų ir laiko, negu bandymas savo pasiekti tiesiogiai, ignoruojant kitų interesus, bet ilgalaikėje perspektyvoje būtent šis kelias yra palankiausias, laimintis.
Jei kalbėtume apie didelę apkrovą ir stresus, tai ši problema yra viena iš subjektyviausių, todėl ją lengviausia spręsti pasitelkiant sąmoningą korektūrą. Stresas randasi tada, kai mes jį išgyvename; tam, kad jis būtų sukeltas tiesiogiai, reikalingos išties ekstremalios sąlygos. Tai, kas vienam yra per dideli reikalavimai, kito gali būti suprasta kaip įdomi ir patraukli užduotis.
Egzistuoja daugybė būdų, kaip sumažinti darbinį stresą:
vieni susiję su geresniu darbo organizavimu;
kiti teikia pirmenybę deleguoti atsakomybes, gerinti komunikaciją su kolegomis ir vadovybe,
treti susiję su išoriniais darbo veiksniais, tokiais kaip šeimyninio gyvenimo organizavimas, derinimas, laisvalaikio praleidimo būdai, dvasinio gyvenimo kokybės gerinimas ir pan.
Kad įgyvendintumėte šias ir kitas užduotis, privalote mokytis mobilizuoti savo dėmesį ir laikytis išsikeltų tikslų, nors neigiamų, atmetamų momentų neišvengsime.
Pagal www.7ya.ru parengė Jurga Lūžaitė.
