Fragmentas iš  G. K. Chestertono knygos „Pranciškus iš Asyžiaus“.

Pasak vieno iš pasakojimų, net jei jis nėra istoriškai pagrįstas, tačiau gana tipiškas, kalbant apie šį šventąjį, pats Pranciškaus vardas buvo pravardė. Tokiam neišpuikusiam žmogui labai tinka atsiliepti į pravardę, kaip mokinukas atsiliepia į pravardę „prancūziukas“. Pasak šio pasakojimo, jo vardas buvo ne Pranciškus, bet Jonas, tačiau jo bičiuliai vadino jį Pranciškumi, „mažuoju prancūziuku“ dėl jo aistros prancūziškai trubadūrų poezijai.

Labiau tikėtinas pasakojimas, kad mama pavadino jį Jonu be tėvo žinios, nes šis kurį laiką buvo išvykęs į Prancūziją. Kelionė buvo komerciškai sėkminga, ir tai tik padidino susižavėjimą viskuo, kas prancūziška. Todėl ir savo sūnui tėvas norėjo duoti „sėkmingą“ vardą. Bet kuriuo atveju vardas tikrai buvo susijęs su Prancūzija, romantiška trubadūrų žeme.

Jo tėvas – Pietro Bernardone – buvo klestintis Asyžiaus miesto pilietis, priklausantis audinių pirklių gildijai. Sunku perteikti, ką tai reiškė, nepaaiškinus, kas anuomet buvo gildija bei Asyžiaus miestas. Kapitalizmo sistemoje sunku atrasti anuometinio pirklio atitikmenį, ir dabartinė verslininko profesija turi nedaug panašumų. Bernardone galėjo samdytis talkininkų, tačiau jis nebuvo darbdavys, bent jau tikrai nepriklausė darbdavių klasei, kurią būtų galima atskirti nuo darbininkų klasės. Mes tikrai žinome, jog jis turėjo mažiausiai vieną talkininką – sūnų Pranciškų. Drįstu spėti, kad,vadovaujantis šiuolaikine darbdavio logika, tai būtų buvęs mažiausiai tinkamas pasirinkimas. Pietro buvo turtingas, kiek gali būti turtingas pirklys, kuris remiasi tik savo šeimos darbu. Veikiausiai jis neįsivaizdavo, kad šeimoje kas nors galėtų užsiimti kuo nors kitu nei prekyba audiniais. Bernardone buvo gerbiamas pilietis, bet ano meto socialinė tvarka nustatė aiškias ribas, kurių nederėjo peržengti, ir turtai čia nelabai ką galėjo pakeisti. Mūsų laikais turtingų žmonių sūnūs gali išvengti juodo darbo, elgtis kaip lordai ir naudotis kitų darbo vaisiais, o Bernardone‘s sūnui buvo skirtas vienintelis kelias – tapti audinių pirkliu. Išimtys tik patvirtindavo taisyklę.

Pranciškus buvo lengvai bendrą kalbą su kitais atrandantis, mėgstamas jaunuolis. Jo susižavėjimas trubadūrais, prancūziškos manieros teikė dar daugiau žavesio, ir jis buvo miesto jaunimo lyderis. Vaikinas buvo dosnus ir švaistė pinigus taip lengvai, kaip žmogus, kuris per visą gyvenimą nebuvo priverstas susimąstyti, kas yra tie pinigai. Tai varė jo mamą į neviltį ir kartu leido su pasididžiavimu sakyti kažkurio pirklio žmonai: „Jis elgiasi veikiau kaip princas, o ne mūsų sūnus.“

Vienas pirmųjų mums žinomų Pranciškaus aplinkinius trikdančių blyksnių įvyko turguje, prie prekystalio, ir nežinia, ar jo mama jį taip pat priskyrė į princą panašiam charakteriui. Ši scena ir jaunuolio Pranciškaus gyvenime labai simboliška, ją galima vadinti trumpiausiu ir tiksliausiu jo charakterio, dar neperkeisto transcendentinio tikėjimo, apibendrinimu.

Pranciškus pardavinėjo brangius audinius vienam žymiam pirkėjui, kai prie prekystalio priėjo elgeta ir paprašė išmaldos, regis, nelabai mandagiai. Toje paprastoje ir šiurkščioje visuomenėje badaujantis žmogus nebuvo baudžiamas už tai, jog prašo maisto, kaip kad įprasta daugelyje vėlesnių humanistinių visuomenių. Nebuvo ir organizuotos policijos, kuri neleistų tokiam įžūliam valkatai trukdyti turtingiesiems, nebijant sankcijų. Tačiau tikėtina, kad egzistavo gildijos palaikomos taisyklės, pagal kurias niekas negalėjo trikdyti vykstančio sandėrio, ir dėl to elgeta pakliuvo į ypač kvailą situaciją. Pranciškus visą gyvenimą jautė simpatiją žmonėms, atsidūrusiems beviltiškoje padėtyje. Tąsyk jis tarsi susidvejino tarp turtuolio ir elgetos, atsakinėjo abejingai ar net irzliai. Jis jautėsi ypač nemaloniai, nes iš prigimties buvo mandagus. Visi sutinka, kad iš jo sklido malonumas tarsi iš Italijos fontano karštoje turgaus aikštėje.

Niekam nekilo abejonių, kad Pranciškus Bernardone turi drąsią, net karingą širdį, ir netrukus atėjo laikas, kai visi pripažino, jog jis pripildytas šventumo ir Dievo malonės. Tačiau jei buvo bent vienas dalykas, dėl kurio jis buvo skrupulingas, tai dėl paties skrupulingumo. Šis nuolankus žmogus labai vertino geras manieras. Tačiau už šio įgimto nepriekaištingo kultūringumo slypėjo nuostabus gaivališkumas, kuris bene pirmą kartą pasireiškė būtent šioje scenoje.

Pranciškui teko kone susidvejinti, tačiau netrukus jis sutvarkė reikalus su pirkėju ir pradėjo dairytis elgetos. Šis jau buvo dingęs. Tada Pranciškus puolė lauk iš už prekystalio, palikdamas be priežiūros brangius audeklus ir tarsi strėlė, paleista iš lanko, skubėjo per turgų, ieškodamas elgetos. Jis blaškėsi siaurų, raitytų gatvių labirintu ir pagaliau vėl sutiko elgetą ir, šio nuostabai, dosniai davė pinigų. Paskui Pranciškus tyliai save subarė ir prisiekė Dievo akivaizdoje, kad niekada neatsakys pagalbos vargšui. Tas impulsyvus paprastumas, kurį šioje scenoje regime, buvo vienas būdingiausių Pranciškaus bruožų. Veikiausiai niekada nebuvo kito tokio žmogaus, kuris taip drąsiai darytų įžadus. Jo visas gyvenimas – tai impulsyvūs įžadai, kuriuos visus jis vykdė.

Pirmieji Pranciškaus biografai, natūraliai gyvenę tos didžios religinės revoliucijos spinduliuose, atkakliai bandė jau jo gyvenimo pradžioje surasti vėliau vykusio didžiulio dvasinio žemės drebėjimo ženklų. Man tenka rašyti iš didesnės distancijos, ir tai, kad nerandu jokių mistinių, išorinių ženklų, kurie leistų teigti religinį jaunojo Pranciškaus išskirtinumą, nerodo, jog šio šventojo įtaka yra sumažėjusi, veikiau priešingai.

Pranciškus nuo mažų dienų neturėjo savo pašaukimo pajautos, kuri būdinga nemažai daliai šventųjų. Jis svajojo išgarsėti prancūziškomis eilėmis ar žygdarbiais mūšio lauke. Iš prigimties jis buvo geras ir drąsus, tačiau šie bruožai turėjo panašių ribų, kaip ir bendraamžių. Pavyzdžiui, kaip ir visi, jis labai bijojo raupų, ir ši baimė nėra gėdinga. Jis mėgo ryškias ir džiugias spalvas, kurios įprastos viduramžių heraldikoje, ir, regis, mėgo rengtis puošniai bei spalvingai. Jei Pranciškus nebūtų nuspalvinęs gyvenimo raudona meilės spalva, veikiausiai būtų mėginęs jam suteikti visus vaivorykštės atspalvius kaip viduramžiškoje graviūroje. Tačiau kai ryškiais rūbais pasipuošęs jaunuolis bėgo paskui apskurusį elgetą, išryškėjo ir kiti jo būdo bruožai, kurie svarbūs kalbant apie visus Pranciškaus gyvenimo tarpsnius.

Pavyzdžiui, jis bėgdavo greitai. Galima teigti, kad nuo to laiko, kai pasileido paskui elgetą, daugiau jis nebesustojo. Visas jo gyvenimas buvo sklidinas gailestingumo darbų. Daug rašoma apie jo švelnumą, ir tai tikra tiesa, tačiau svarbu pastarąjį suprasti teisingai. Pranciškus visada kažkur skubėjo. Veikiausiai jį vienintelį iš visų šventųjų būtų galima pavaizduoti, kaip kartais piešiami angelai – su sparnais ant kojų arba net vietoj kojų, primenant, kad angelas yra ir vėjas, ir pasiuntinys, ir ugnies liepsna. Jo drąsa buvo beatodairiškas bėgimas. Nors buvo gerai išauklėtas ir mandagus, jam prasiverždavo ir tam tikras nekantrumas. Jei mes įsisąmoninsime šią psichologinę tiesą, suvoksime, kaip šiandien iškreiptai vartojama „praktiškumo“ sąvoka. Paprastai šiandien praktiškais vadiname tuos, kurie renkasi lengviausius sprendimus, tai, kas jiems atrodo naudingiausia. Šiuo atžvilgiu šv. Pranciškus buvo labai nepraktiškas, jo didžiausi siekiai buvo susiję ne su šiuo pasauliu. Tačiau jei praktišku mes vadintume žmogų, kuris veikia iš karto, neatidėliodamas, tai Pranciškus buvo labai praktiškas. Galbūt kai kuriems jis panašus į beprotį, tačiau į svajoklį, nematantį tikrovės, jis tikrai nepanašus. Veikiausiai niekas nesiryš jį pavadinti versliu, tačiau jis, be abejonės, buvo veiksmo žmogus, jaunystėje – net pernelyg. Jis puldavo veikti pernelyg greitai ir buvo pernelyg praktiškas, kad būtų išmintingas. Kiekviename įstabaus gyvenimo kelio posūkyje Pranciškus beatodairiškai skubėjo pirmyn, nepaisydamas kelyje pasitaikančių aštrių kampų, netikėtų vingių, kaip anuomet, kai bėgo paskui elgetą siauromis Asyžiaus gatvėmis.

Scena turgavietėje atskleidžia ir kitą Pranciškaus bruožą, kuris instinktyviai tarpo jo širdyje dar iki tol, kol tapo mistiniu idealu. Veikiausiai šis bruožas niekada neišnyko mažose Italijos viduramžių respublikose. Daugelį jis trikdė, pietiečiai paprastai jį suvokia geriau nei šiauriečiai, katalikai geriau nei protestantai. Turiu galvoje įsitikinimą, kad visi žmonės lygūs. Neturėtume šio įsitikinimo painioti su pranciškoniška artimo meile, nes lygybės jausmas neretai vesdavo į dvikovas. Spėju, kad džentelmenas niekada negali būti tikras lygybės principo šalininkas, kol jis rimtai nesusiginčija su tarnu.

Šis lygybės jausmas buvo vienas iš pranciškonų brolijos kertinių akmenų, ir minėtoje turgaus scenoje jis taip pat pasireiškia. Manau, kad Pranciškus iš tiesų nežinojo, kieno klausytis ir, išsprendęs reikalus su turtingu pirkėju, nusprendė, jog dera išklausyti ir elgetą, nes abu jie jam buvo pirmiausia žmonės. Tokius dalykus sudėtinga aiškinti visuomenėje, kuriai jie svetimi, tačiau tai buvo svarbus Pranciškaus veiklos pagrindas, ir nemaža dalimi paaiškina, kodėl tokio pobūdžio judėjimas atsirado būtent tokioje vietoje ir tarp tokių žmonių. Pranciškaus didžiadvasiškumas tarsi bokštas stiebėsi iki žvaigždžių ir pasiekė tokias aukštybes, kuriose svaigsta galva ir drumsčiasi protas, tačiau šį bokštą jis statė ant aukšto lygybės kalnagūbrio.

Pateikiau tik vieną iš šimtų pasakojimų apie šventojo Pranciškaus jaunystę ir ilgiau prie jo apsistojau, nes, kol mes neįžvelgsime esmės, visi pasakojimai išliks sentimentaliai tuščiaviduriai. Šventajam Pranciškui netinka didaktiškas „įdomių“ istorijų tonas. Jų daug, tačiau pernelyg dažnai juose įžvelgiama sentimentalių viduramžių nuosėdų, nesuvokiant, kad šventasis – tai pirmiausia iššūkis savajai epochai.

Žmogiškoji Pranciškaus branda turi būti vertinama rimtai. Tad kita istorija mums atskleidžia visai kitokius jo gyvenimo blyksnius. Tačiau ir ši istorija atveria jo sąmonės ar net pasąmonės gelmes. Pranciškus vis dar atrodė įprastas jaunuolis, tačiau, jei į jį žvelgsime būtent kaip į į įprastą jaunuolį, mums atsiskleis, koks išskirtinis jis buvo.

Įsiliepsnojo Asyžiaus ir Perudžos karas. Dabar mėgstama ironizuoti, kad karai tarp anuometinių miestų-respublikų ne tiek įsiliepsnodavo, kiek nuolat rusendavo. Galiu tik atsakyti, net jei jie būtų užsitęsę šimtmečius, juose tikrai nebūtų žuvę tiek žmonių, kiek per metus nužudoma šiuolaikiniame didžiai moksliškame kare tarp civilizuotų pramoninių imperijų. Suprantama, viduramžių respublikų piliečiai vis dar – koks atsilikimas ar ne – mirdavo už tai, ką mylėjo: už savo namus, kur gyveno, už šventyklas, kurias gerbė, už gerai pažįstamus valdovus ir jų atstovus. Jie negalėjo kaip mes progresyviai mirti dėl naujausių gandų apie tolimas kolonijas, kuriuos perteikė anoniminiuose laikraščiuose. Jei, remdamiesi savo patirtimi, nuspręsime, kad karai paralyžiavo civilizaciją, pripažinkime bent tai, kad kariaujantys miestai padovanojo mums daug iškilių „paralitikų“: Dantę ir Mikelandželą, Ariostą ir Ticianą, Leonardą da Vinči ir Kristupą Kolumbą, nekalbant jau apie Kotryną Sienietę ir šios knygos herojų.

Jei patriotiniai jausmai savo miestui yra tamsiųjų amžių atgyvena, kaip paaiškinti, kodėl trys ketvirtadaliai iškiliausių istorijos asmenybių užaugo būtent tuose besivaidijančiuose miestuose ir dalyvavo jų mažuose karuose? Dar pamatysime, kas išaugs mūsų didžiuliuose miestuose, tačiau nuo to laiko, kol jie išsiplėtė, apie tikrai iškilias asmenybes negirdėti. Man neduoda ramybės įsivaizdavimas, kad galbūt tokių asmenybių ir nebus tol, kol Klephemas nebus apjuostas gynybine siena, o Vimbldono gyventojų nepakvies prie ginklų pavojaus varpų skambesys.

Bet kuriuo atveju Asyžiuje pavojaus varpai buvo išgirsti, ir piliečiai griebėsi ginklų. Tarp jų buvo ir pirklio sūnus Pranciškus. Jis leidosi į žygį kartu su kitais ir viename iš susirėmimų ar pasalų pateko į nelaisvę. Labiausiai man tikėtina, kad būta išdavystės ar kovos draugus pražudžiusio bailumo, taip leidžia spėti faktas, kad su vienu iš kartu kalintų jaunuolių kiti atsisakė turėti bet kokių reikalų, o toks elgesys panašiose situacijoje paprastai reiškia ne ką kita kaip kaltinimą. Kad ir kaip būtų, kažkas yra atkreipęs dėmesį į svarbų dalyką, nors ir nereikšmingą, bet įdomų, kuris gali atrodyti veikiau negatyvus nei pozityvus. Pranciškus, kaip pasakojama, kalėjime atskleidė visą širdingumą, jis stengėsi būti nerūpestingas ir džiugus, norėdamas pakelti savo ir kitų dvasią. Taip pat ir su tuo paslaptingu atstumtuoju jis bendravo lygiai taip pat, kaip ir su kitais, be šaltuko ar išskirtinės užuojautos, draugiškai ir maloniai.

Jei kartu su jais kalėjime būtų žmogus, gebantis giliau perprasti dvasinę esmę, jis būtų supratęs, kad prieš jį kažkas naujo ir visiškai anarchistinio, gilus šaltinis, besiveržiantis į neregėtą meilės jūrą. Pranciškus iš tiesų turėjo trūkumą, tiksliau, jis neturėjo vienos daugumai žmonių būdingos savybės, turėjo keisto pobūdžio aklumą, kuris jam kartu leido matyti pasaulį gražesnį ir geresnį nei kiti jį matė. Visos gero elgesio ir bičiulystės taisyklės, socialinio gyvenimo apribojimai, dalinantys pasaulį į tai, kas leistina ir kas ne, visi tarpusavio santykių skrupulai, sąlygotumai, socialinės konvencijos, kurie buvo natūralūs tiek aukštuomenės nariui, tiek paprastam žmogui, kurie buvo svarbūs socialiniai klijai, į visumą sujungiantys visuomenes, niekada nebuvo reikšmingi Pranciškui. Jis mylėjo savaip. Veikiausiai jis mylėjo visus, tačiau labiausiai mylėjo tuos, dėl kurių meilės susilaukdavo priekaištų.

Kažkas didingo ir universalaus švytėjo ankštame ir tamsiame kalėjime, ir įžvalgus žmogus kalėjimo tamsoje būtų įžvelgęs raudoną caritas caritatus nimbą, kuris išskyrė šį šventąjį iš kitų žmonių ar net šventųjų. Jis būtų išgirdęs tylų šnabždesį to gaivališko palaiminimo, kurį vėliau bandyta pateikti kaip šventvagystę: „Jis klausosi tų, kurių net pats Dievas nesiklauso.“

Įžvalgus žmogus būtų tai išvydęs, bet vargu ar tai matė pats Pranciškus. Jis elgėsi vadovaudamasis neįsisąmonintu širdies dosnumu, kurį viduramžiai vadino platumu, ir tai būtų galima vadinti netvarka, jei ji nebūtų paklususi aukščiausiam Dievo įstatymui. Tačiau aš ir vėl abejoju, ar Pranciškus anuomet suprato, kieno tai įstatymas.

Akivaizdu, jog jis negalvojo palikti kariuomenės ir nesvajojo apie vienuolyną. Kad ir ką kalbėtų pacifistai bei kiti gudragalviai, galima mylėti žmones ir vis vien su jais kautis, jei kauniesi garbingai ir dėl teisingų priežasčių. Tačiau, man regis, čia buvo daugiau nei tai, panašu, kad jaunasis Pranciškus apskritai buvo linkęs į karingą riterišką pasaulėjautą. Ir štai jis patyrė pirmąją nesėkmę, susirgo ta liga, kuri ne kartą tapo kliuviniu jo tolesniame kelyje. Liga padarė jį rimtesnį, tačiau kartu jis dar rimčiau pasiryžo būti kariūnu. Kol sveiko, prieš jį atsivėrė dar platesnis nuotykių ir šlovės kelias. Toks Gotje de Brijenas pateikė pretenzijas į Sicilijos karaliaus sostą, tai buvo labai įprasta tais laikais, o popiežius pakvietė žmones šiam pretendentui padėti. Šis raginimas sukėlė entuziazmą Asyžiaus jaunuomenės širdyse. Taip pat ir Pranciškus apsisprendė vykti į Apulėją ir padėti pretendentui, galbūt reikšmės turėjo ir prancūziškas pastarojo vardas. Nepamirškime, kad nors, viena vertus, ano meto pasaulis buvo mažų dalykų pasaulis, šie maži dalykai buvo susiję su dideliais. Mažytėse respublikose buvo daugiau internacionalizmo dvasios nei didžiulėse, homogeniškose nacionaliniuose dariniuose šiandien. Asyžiaus valdytojų valdžia vargu ar driekėsi toliau nuo miesto sienų nei per lanko šūvį, tačiau jų širdys galėjo būti tiek su normanais Sicilijoje, tiek su trubadūrais Tulūzoje, tiek su imperatorium vokiškose giriose, su popiežiumi, mirštančiu Salerno tremtyje. Kai pasaulis gyvena religiniais siekiais, jis išlieka universalus ir visuotinis. Niekas nėra labiau visuotinis už visatą. Apie religiją yra keletas svarbių tiesų, kurių dabartinėje situacijoje šiuolaikiniai žmonės nesugeba suvokti.

Pavyzdžiui, dabarties žmonės apie tiek seniai gyvenusiuosius natūraliai galvoja kaip apie naivius ir nesubrendusius. Kai skaitome apie šv. Pranciškų, dažnai atrodo, kad visa tai buvo krikščionybės aušroje. Tačiau nepamirškime, kad Bažnyčia jau buvo gerokai peržengusi pirmojo tūkstantmečio slenkstį. Ji buvo vyresnė nei dabartinė Prancūzija ir gerokai vyresnė nei mūsų laikų Anglija. Ji atrodė sena, tokia pat sena kaip dabar, o gal dar senesnė. Ji buvo panaši į žilabarzdį, dviejų šimtų metų sulaukusį Karolį Didįjį, kurį po šimtų mūšių prieš pagonis, kaip pasakojama vienoje legendoje, angelas ragino dar kartą imti į rankas kardą ir kovoti. Bažnyčia buvo kovojusi jau daugiau nei tūkstantmetį. Ji perėjo per tamsiuosius laikus, kai jai teliko drąsiai kovoti su barbarais ir atkakliai kartoti Tikėjimo išpažinimą. Jį ir toliau kartodavo po pergalės ar išsilaisvinimo, tačiau galima spėti, kad kartojimas tapo monotoniškas.

Bažnyčia, kaip ir dabar, atrodė sena, ir, kaip ir dabar, kai kam atrodė, kad ji miršta. Tačiau iš tiesų tikėjimas nemerdėjo, galbūt tapo nuobodesnis, bent jau daliai žmonių jis atrodė nuobodus. Trubadūrai ir Provanso judėjimas jau suko rytietiškų fantazijų ir pesimizmo paradoksų link, kurių banga europiečius užgriūdavo kaip gaivi naujovė, kai tik pačių europiečių sveikas protas pradėdavo drumstis. Po daugybės amžių beviltiškų kovų su išorės priešais ir niūrios askezės, kovojant su vidaus priešu, tikėtina, kad ortodoksija pradėjo atrodyti kiek surūgusi. Ankstyvos krikščionybės laisvė ir gaiva anuomet, kaip ir dabar, atrodė, beviltiškai prarastas Aukso amžius.

Roma vis dar buvo racionalesnė nei kiti miestai, Bažnyčia buvo išmintingesnė nei pasaulis, tačiau galėjo pasirodyti, jog ir pavargusi ji kur kas labiau. Veikiausiai beprotiškoje Rytų metafizikoje buvo kažkas kerinčio ir provokuojančio. Tamsūs pesimizmo debesys kaupėsi virš Viduržemio jūros kaip tarpusavio rietenų ir skilimų pranašas. Tik aplink Romą dar švietė šviesa, tačiau ji buvo blyški, o žemė plokščia, nejudantis oras ir tyla gaubė šventą miestą.

Aukštai tamsiame name, Asyžiuje, Pranciškus Bernardone miegojo ir sapnavo kovas. Tamsoje jis išvydo žėrinčią viziją: kardai, šarvai, skydai – viskas su kryžiaus ženklu. Atsibudęs jis pamanė, kad sapnas – tai raginimas kovai, puolė prie žirgo ir ginklų. Pranciškus mėgo riteriškus užsiėmimus – nei kovoje, nei turnyre – jis nenusileido kitiems riteriams. Neabejotina, kad jis krikščioniškai suvokė riterystę, tačiau anomis dienomis jis labiausiai troško šlovės, nors jam ji niekuo nesiskyrė nuo garbės. Jo neapleido svajonė apie laurus, kurie buvo pažadėti visiems lotynams. Kai jis iškeliavo iš namų į karą, jodamas pro plačius Asyžiaus miesto vartus, jis išdidžiai pažadėjo: „Grįšiu kaip didis vadas.“

Tačiau jau greitai kelyje sugrįžo liga ir jį sustabdė. Labiausiai tikėtina, kad dėl savo nerimastingumo jis pakilo iš patalo dar iki galo neišgijęs. Ir vėl jam teko panirti į tamsą, tirštesnę nei anksčiau, vėl regėjo sapną ir girdėjo balsą: „Tu nesupratai ankstesnio sapno, grįžk į Asyžių.“ Ir sergantis Pranciškus grįžo namo. Jis buvo nusivylęs, sugniuždytas ir galbūt net išjuoktas, jam teliko viena: laukti, kas bus.

Tai buvo pirmas kartas, kai jam teko nusileisti į tamsią gyvenimo duobę, kuri vadinama pažeminimu. Ši duobė jam atrodė nemaloni ir atstumianti, nors vėliau net joje jis atrado daug gėlių.

Ne tik nusivylimas ir gėda kankino – jis nieko nebesuprato ir buvo sutrikęs. Pranciškus tvirtai tikėjo, kad jo sapnai prasmingi, tačiau nesuprato, ką jie jam sako, Kai jis klajojo po Asyžiaus gatves ir apylinkes, nutiko keistas dalykas. Galbūt jis ne iš karto susiejo šį nutikimą su sapnais, tačiau man akivaizdu, kad tai jų kulminacija. Jis jojo –veikiausiai lauku – ir pamatė kažką besiartinant ir nustėro supratęs, jog tai – raupsuotasis. Jis iš karto pripažino, kad siunčiamas išbandymas – ne toks išbandymas, kurį mums siunčia pasaulis, bet išbandymas to, kuris puikiai pažįsta žmogaus širdį. Ne Perudžos vėliavos ir ietys žygiavo į jį – nuo jų jis niekada nebūtų bėgęs, nes kariuomenė, kovoja už Sicilijos karūną – į šiurkštų, paprastą pavojų jis reagavo kaip bet kuris drąsus žmogus. Pranciškaus Bernardone‘s slapta baimė ėjo į jį keliu, ta baimė, kuri atkeliauja ne iš išorės, nors šįsyk ji ir stovėjo balta bei gąsdinanti saulės šviesoje. Vienintelį kartą per ilgą, pavojingą gyvenimą širdis jo apmirė. Tada jis nušoko nuo žirgo, puolė prie nelaimėlio ir jį apkabino. Taip prasidėjo jo tarnystė raupsuotiesiems, o ji buvo tikrai ilga. Šiam pirmajam jis atidavė visus pinigus, užšoko ant arklio ir nujojo toliau. Nežinome, ar toli jis nušuoliavo, apie ką galvojo, tačiau pasakojama, kai jis atsigręžė dar kartą pažvelgti į raupsuotąjį, kelias buvo tuščias.

Vertė Andrius Navickas

9786099567822_sventasis_pranciskus_is_asyziaus_virselis

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *