Siūlome ciklą tekstų, skirtų sveikstantiems priklausomiems žmonėms. Šie tekstai parengti, permąstant amerikiečių gydytojo Alan Berger, kuris daug metų gydo priklausomus žmones ir pats sveiksta nuo priklausomybių ligų įžvalgas.

Gerai žinoma, kiek energijos ir išradingumo pademonstruoja priklausomas žmogus, ieškodamas, kur ir kaip gauti kvaišalo. Galima ilgai pasakoti istorijas apie tai, kiek kilometrų neretai nueinama, kokios neįtikėtinos, bet kartu įtikinamos istorijos sukuriamos, siekiant vienintelio tikslo – vartojimo. Bėda ta, kad, apsisprendęs keistis ir sveikti priklausomas žmogus kažkur ikšvaisto tą didžiulį energijos užtaisą. Tai, kad dauguma priklausomų žmonių  sveiksta kur kas su menkesniu įkarščiu nei serga, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl labai daug sveikstančiųjų neišsilaiko grįžimo į gyvenimą kelyje ir nupuola atgal į aktyvų vartojimą.

Deja, bet tiek patys priklausomi žmonės, tiek jų artimieji  yra linkę menkinti priklausomybių ligos rimtumą ir pavojingumą. Esą pakanka kartą “praregėti”, apsispręsti, jog taip gyventi toliau nenoriu, ir  toliau ramiai galima kilti sveikimo eskalatoriumi į viršų.

Toks vaizdinys – pavojinga iliuzija. Pirmiausia, dėl to, jog tikro sveikimo prielaida yra savo bejėgiškumo pripažinimas ir  kapituliacija prieš ligą. Ši kapituliacija jokiu būdu nereiškia nenoro sveikti – priešingai, sveikimas įmanomas tik tada, jei priklausomas žmogus nustos neigti  tikrovę ir tai, kad jis iš tiesų niekaip negali kontroliuoti savo gyvnimo, kad yra tapes priklausomybių vergu.

Daug metų priklausomus  žmones gydantis ir pats sveikstantis alkoholikas gydytojas Alanas Bergas siūlo priklausomų žmonių artimiesiems prisiminti tuos gyvenimo epizodus, kai teko kęsti nuo sunkios diarėjos (viduriavimo). Būtent diarėjos kamuojamas žmogus turi daugiausia panašumų su sergančiu priklausomybe.  Kai pilvas skauda ir mūsų viduje siaučia uraganas, apie tai, jog mes galime kontroliuoti savo gyvenimus, negali būti nė kalbos. Mums tenka apsigyventi netoli išvietės ir  padėti gali nebent vaistai, o ne pastangos sutelkti valią.  Joks diarėjos kamuojamas žmogus negali kontroliuoti  noro tuštintis. Lygiai kaip priklausomas žmogus negali kontroliuoti savo priklausomybės.

Tačiau niekas nemėgsta jaustis bejėgiu. Gyvename pasaulyje, kur silpnumas suvokiamas kaip  didelė yda. Tai labai apsunkima vadavimosi iš priklausomybių ligos gniaužtų pradžią. Net jei  priklausomas žmogus “praregi”, kad taip toliau gyventi negalima, jis neretai pradeda derėtis su liga.

Viena iš populieriausių derybos strategijų –  savojo išskirtinumo teigimas. Galbūt kitiems  iš tiesų reikia  pradiniame sveikimo etape kasdien vaikščioti į savipagalbos grupės susitikimus, tačiau man to tikrai nereikia. Kodėl turėčiau klusniai vykdyti visas sveikimo instrukcijas, kurias man pateikia gydytojas ar socialinis darbuotojas? Juk kiekvienas žmogus unikalus ir gali būti, kad tai, kas tinka kitiems, man netinka, todėl aš pats turiu atsirinkti, kas man gerai, o kas – ne.

Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra unikalus, tačiau iš šio fakto neturėtume daryti klaidingas išvadas, kai kalbame apie vadavimąsi iš priklausomybių gniaužtų. Priklausomybė visus vergus daro panašiai vienas į kitą.  Labiausiai tai išryškėja, kai klausomės  sveikstančių žmonių liudijimų apie tai, kaip jie pradėjo vartoti, kaip gyveno vartodami.  Praktiškai kiekvienas priklausomas žmogus kito priklausomo žmgoaus istorijoje nesunkiai atpažįsta save: “Pala, juk jis pasakoja ir apie mane.”

Sveikimas – tai kartu ir  prarasto savojo unikalumo atgavimas. Tačiau, ypač sveikimo pradžioje, mes vis dar esame tipinė priklausoma asmenybė, kuri susigalvoja daugybę būdų, kaip sabotuoti sveikimą, ir labai svarbu, kad mes nuolankiai ir kantriai vykdytume instrukcijos, kurių veiksmingumą jau yra išbandę daugybė kitų priklausomų asmenybių.

Nėra universalaus  veiksmingo sveikimo metodo, bet veikiau įvairūs keliai, turintys savo specifinius akcentus. Tačiau sveikimo kelių išsišakojimai prasideda tikrai ne pradiniame etape, o pradžioje visi turime žengti tuos pačius būtinus žingsnius, nuolankiai pripažindami, kad negalime kontroliuoti ne tik savo ligos, bet ir sveikimo, todėl mums reikalinga pagalba ir  privalome ją  nuolankiai priimti.

Chirurgai dažnai sako, jog jų svajonė, kad visi pacientai, kuriems daromos operacijos, būtų tipiniai, nes  taip būtų išvengta komplikacijų, kurios dažniausiai kyla būtent dėl pacientų specifinių savybių. Tipiniai pacientai paprastai sėkmingai sveiksta, o ypatingieji  patiria komplikacijas. Tai tinka, kalbant ir apie priklausomybių ligos gydymą – daugiausia komplikacijų kyla dėl paciento puikybės ir įsitikinimo, kad jam reikia kažko ypatingo.

Kiekviena diena, žengiant sveikimo keliu, yra unikali. Taip pat ir sveikstantis priklausomas žmogus kasdien jaučiasi vis gyvenis ir laisvesnis nuo tų automatinių reakcijos būdų, kurie buvo įaugę į jo gyvenimą. Tačiau laisvės vėjas nepradės gaivinti priklausomo žmogaus gyvenimo, kol  nebus sutirpdyta puikybė ir šis neišmoks prašyti pagalbos, įsiklausyti į kitus ir  vykdyti net ir tas sveikimo instrukcijas (aišku, labai svarbu, kad jų autoriai būtų profesionalūs medikai ar žmonės, turintys autentišką darbo su priklausomais žmonėmis patirtį), kurios nėra patogios ar  šiuo metu suprantamos.

Sveikimas – tai sudėtinga, varginanti, rizikinga kelionė ir čia ypač svarbus motyvacijos vaidmuo.  Kaip reaguos sveikstantis žmogus, susiduręs su sunkumais? Labai dažnai sveikstantis priklausomas žmogus piktinasi, kad artimieji, kaimynai jo pastangų sveikti nepalaiko plojimais ir susižavėjimo šūkiais.

Praktiškai visais atvejais priklausomas žmogus yra pridaręs labai daug kiaulysčių aplinkiniams, daugybę kartų piktnaudžiavo jų pasitikėjimų ir meile. Todėl nieko keisto, kad, pradėjus sveikti, aplinkinių nepasitikėjimas ir skepticizmas stipresnis už jų viltį, kad šįsyk viskas bus kitaip.  Tai vienas iš didžiausių išbandymų sveikimo kelyje, kuris verčia dar kartą pasitiktinti sveikimo motyvaciją. Jei priklausomas žmogus apsisprendžia sveikti, nes tikisi pagerinti savo įvaizdį kitų žmonių akyse, nes mano, jog taip pamalonins kitus, tai sunku tikėtis, kad tokia motyvacija padės įveikti iškylančius sunkumus.

Pamatinė tiesa, kurią turi priimti priklausomas žmogus – ji sveikimas reikalingas jam pačiam, o ne kam nors kitam. Jis sveiksta dėl savęs ir  viena iš būtų sėkmingo sveikimo prielaidų – mokymasis pačiam prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir gyvenimą, vadavimąsis iš įpročio priklausyti nuo kitų žmonių vertinimų vergovės.

Jei priklausomas žmogus pripažįsta savo bejėgiškumą ir vergavimą ligai ir kartu turi  atsispirti pagundai sveikti dėl kitų, permesti atsakomybę už savo gyvenimą artimiesiems, draugams,  kaip jam  atrasti drąsos eiti nepatogiu ir rizikingu sveikimo keliu?

Tikrai sudėtingas klausimas, į kurį sunku atrasti  kategorišką atsakymą. Kartais padeda baimė nupulti į tą skausmo ir nevilties pragarą, kuriame jau žmogus buvo. Tiesa, dažniausiai  vien šios baimės nepakanka, sveikstančiam priklausomam žmogui taip pat reikia vilties. Ją dažniausiai suteikia kitų sveikstančių žmonių liudijimai. Žmonių, kurie patyrė panašias kančias, gundymus, išbandymus, kurie, nepaisant visų sunkumų, kantriai eina sveikimo keliu. Jei gali jie, galbūt galiu ir aš. Sveikimo kelias rizikingas, tačiau jame galima atrasti pėdas tų, kurie jau yra gerokai pažengę ir būtent jos daugeliui tampa atrama, padedančia išlikti sveikimo kelyje.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *