Dabar nebėra jokių sumautų mokykliniame suole iki gyvo kaulo įsiėdusių klausimų: kas? ko? kam? ką? kuo? Dabar tėra Vienintelis Šventas ir Vertingas klausimas – UŽ KIEK? Parsiduoti. Jūs, matyt, kaip dori vakarietiškosios civilizacijos atstovai kaipmat klausiate: o kodėl? Šis klausimas yra pats kvailiausias iš visų klausimų. Kodėl aš gyvenu? Kodėl yra žemė ir dangus? Kodėl žmonės miršta? Kodėl vyksta karai? Kodėl žemėje tiek daug pykčio? Kodėl, kodėl??? Tik kodėl. Per visą šį gyvenimą tik ir girdžiu KODĖL? O nors bent kiek apgailėtino atsakymo į šį klausimą nesu išgirdęs. Vienintelis teisingas atsakymas yra – BŪ. Koks klausimas, toks ir atsakymas.

Kur kas vertingiau šį beprasmišką KODĖL perversti ir tuomet klausimas jau gali skambėti kaip atsakymas – o kodėl gi ne? Kodėl gi neimti ir neparsiduoti? Kadangi esate apstulbinti mano minčių skvarbumo ir taiklumo ir negalite pateikti nė vieno neginčytino „prieš“, tai aš Jums pasakysiu visus „už“.

Parsiduoti verta: 1. Dėl materialinės gerovės; 2. Dėl nervų išsaugojimo; 3. Dėl geresnės vietos po saule: 4. Dėl tobulėjimo ribų praplėtimo; 5. Dėl azarto (grynai sportiškais sumetimais); 6. Dėl geresnės vaikų ateities; 7. Dėl moterų, vyno ir automobilio; 8. Dėl pasaulėžiūros praplėtimo ir dar daug dėl ko (tiesiog tingu vardinti ir nesinori gaišti Jūsų brangaus laiko).

Manau, pateikiau užtektinai argumentų Jūsų sutrikimui išblaškyti. Jūs dabar irgi pripažįstate, gal dar tik savo širdžių giliausiuose užkampiuose, gal dar tik tylut tylutėliai, bet parsiduoti VERTA. Tik štai kur klausimas – UŽ KIEK? A? Neramu?

Šis klausimas vertas viso gyvenimo.

Maža to, uždavus šį klausimą kaipmat pasileidžiama atsakymo link. Maža to – šis atsakymas TIKRAS. Jis apčiuopiamas. Kartą savęs paklausęs – UŽ KIEK? – paprastai, kaipmat gauni galimybę parsiduoti. Gyvenimas duoda galimybę atsakyti į šį klausimą. Net su kaupu. Tai nebeprasmiškas – kodėl? Jau šitiek amžių žmogus klausia kodėl?, o vis tiek miršta paliegęs, drebulio krečiamas, taip ir likęs tuščiomis. O štai – UŽ KIEK? suteikia galimybę ne tik kad mirti ne tuščiomis (nėra ko stebėtis, miršta visi alei vieno, kad ir kokį klausimą užduotų), bet dar ir šį tą nuveikti ir kitiems pasitarnauti.

Negana to, kartą parsidavęs, negali sustoti. Tai yra, kitą kartą trūks plyš mėginsi parsiduoti kur kas brangiau. Pajutęs savo vertę (o šio išganingo klausimo uždavimas kaip mat apeliuoja į tavo paties vertę – už kiek save parduosi?) suvoksi, kad esi vienintelis ir nepakartojamas ir nuo to, tavo vertė tavo paties akyse ima nesustabdomai kilti.

Štai kur neribotų galimybių atsivėrimas. Čia nuvalkiota frazė – „Tobulėjimui nėra ribų“ įgauna visiškai naują, tiek kokybiškai, tiek ir kiekybiškai svarią reikšmę. Parsiduoti nėra jau taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo klaidingo žvilgsnio.

Taip, taip, jau girdžiu Jūsų, skeptikų, nedrąsius balsus. Klausiate: o sąžinė? Atsakau – su ja visada galima susitarti. Ji paslanki. Beje, gerai pagalvoję, savo gyvenime rasite tokių gėdingų susitarimų su ja, kad net plaukai ima ant galvos šiauštis. Parsidavimas, maža to, kad negėdingas, tai jis net naudingas (pamiršusiuosius kviečiu atkreipti dėmesį į šio teksto pradžioje išvardytus aštuonis punktus). Sąžinė gali labai, labai daug ištverti. Klausiate – o principai? Kaip rašė poetas Josifas Brodskis pasinaudodamas, bene kažkokio rytiečio ištara: „Aš neturiu principų, tik nervus“. O štai su nervais – tai, mielieji, kiek gi galima tverti, kiek galima lakstyti nuo vienos kultūrinės spaudos redakcijos ligi kitos, laukti ir nesulaukti pažadėtų honorarų, vėl laukti, skolintis iš bičiulių pinigų vakarienei – batonui be sviesto ir sūrio, įkyrėti jiems savo nuolatiniu nepritekliumi, žadėti grąžinti skolą ir vėl, eilinį kartą, netesėti pažado. Kiek gi galima?

Manote, jei galiu parašyti tekstą į kažkokius kultūrinius puslapius ar kult. savaitraštį, tai nebūtinai galėsiu parašyti į kokį populiarų žurnaliūkštį, kurį daug kas skaito ir kur daug moka? Laisvai. Be jokių dvasinių kančių ir nervų. Kad ir apie šiuolaikinę sužibusią estrados žvaigždę, apie jo/jos meilužius, mėgstamus patiekalus, kvepalus, apie intymaus gyvenimo paslaptis ir slapčiausias svajones. Galėčiau ant dūšios užminti, svarbu, kad daug už tai sumokėtų. Viskas labai paprasta. O kas man. Aš irgi gal nusipelniau gyventi geriau. Nusipelniau sumauto buto Senamiesty su vaizdu į bažnyčių bokštus ar net visą Vilnių. Nusipelniau trobos Aukštaitijos nacionaliniame parke ar kažkur prie Ūlos. Nusipelniau nuosavo automobilio, nuosavo namų kino, nuosavo nešiojamo CD grotuvo. Nusipelniau atostogų kur nors Egipte, Ispanijoje ar saloje, kur bikini ir merginos, kur saulė 365 dienas per metus. Ir tai jau ne taip nerealu. Vsio prosto. Tik žinoti – UŽ KIEK parsiduoti.

Iš visokių undergraund‘ų ir autsaiderių pozicijų išaugama. Jos tik pasirenkamos tam tikru paauglystės metu, kaip maišto ir idealistiškumo hormonų proveržis. Vėliau tai ima rodytis kvaila ir juokinga – visokiausi auskarai, suplyšę džinsai, akį rėžianti šukuosena ir netramdomas elgesys, garsi muzika ir savęs žalojimai kokiom tik nori priemonėm. Tai pabosta ir tiesiog norisi TURĖTI. Juk tai nieko blogo. Turėti yra gera. Turėti, kur grįžti, kur išeiti, kur nuvažiuoti, ką valgyti, ką išleisti, kad ir niekams, turėti ką mylėti – kad ir šunį ar moterį (be kita ko, tiek vienas, tiek kitas daug kainuoja, todėl negali tavo kišenėje švilpauti vėjai). Už meilę reikia mokėti. Juk tai normalu. O kad turėtum, reikia parsiduoti. Jei bijai dėl savo bičiulių, kaip jie žiūrės į tave parsidavusį, tai skubu nuraminti – jie irgi parsiduos, tik sulauks tinkamos akimirkos ir kainos.

Beje, parsiduoti irgi reikia su protu. Jokiu būdu negalima peržengti Dešimties Dievo įsakymų ribų. Tai būtų neetiška ir tiesiog negražu. O toliau – kelias laisvas. Jeigu Jums kyla klausimas – ogi kaip tada su ten kažkelintuoju Dekalogo įsakymu – nemeluok, juk, pavyzdžiui, rašydamas visokiausius niekus, tu meluosi ne tik sau pačiam, bet ir kitiems? Mielieji, paslaugiai atsakau į Jums rūpimus klausimus – viskuo galima patikėti ar įsikalbėti. Tavo melas netrukus virs tavo tiesa. Svarbu tik, kiek už tai moka. Jeigu patiki kvailomis reklamomis, niekus tauzijančiu parlamentaru ar žinių vedėju, tai labai lengvai patikėsi ir tuo, ką pats darai. Maža to, be šios savo Tiesos netrukus negalėsi net gyventi. Ir būsi laimingas. Palaimingas. Parsidavęs.

Mano mintys, fantazijos, idėjos, sapnai yra prekė. Tereikia tai gražiai pateikti, ir visi pirks, visi norės šios mano prekės. Nemanau, kad reikia didelių ar genialių sugebėjimų savo mintis paversti preke. Išties tereikia geros reklamos. Tik tiek. O reklama užsiima tam parengti ir iš to duoną valgantys žmonės. Jų toks darbas. Tau tereikia turėti ką prakišti, kitaip sakant, ką parduoti. Jeigu Jūs kartais skundžiatės, kad nesapnuojate (tai tinka ir mintims ir šiaip idėjoms), tai ne bėda. Sapnus puikiausiai gali kompensuoti perskaitytos knygos, matyti filmai, muzika, aplink Jus esantys daiktai. Juk tai irgi sapnas, tik nežinia kieno sapnuojamas.

Parsidavimas nėra skausmingas. Net priešingai – jis malonus. O malonu gali būti suprantama ne tik hedonistine prasme – gera man, bet ir altruistiškai. Daryti taip, kad būtų malonu ir kitam. Nors tai irgi tas pats hedonizmas – statau tau išgerti, nes man malonu su tavimi pabūti, kartu pabendrauti, pašokdinti į akį kritusią mergiotę, su tavimi aptarti jos kūno išlinkimus ir įdaubas ir t.t. Gyvenimą lengvai galima paversti malonumu, tik reikia žinoti, už kiek parsiduoti. O kaip jau sakyta, tai priklauso nuo kiekvieno asmeninės savo vertės supratimo. Ir jei pirmą sykį parsiduosite per pigiai, nenusiminkite, svarbu patirtis, kitą kartą parsiduosite kaip reikiant…

Aš irgi parsiduosiu. Tik klausimas ne kada, o UŽ KIEK.

Visada klauskite savęs UŽ KIEK? ir netrukus pamatysite, kaip Jūsų gyvenimai nušvis lyg saulė.

Būkite LAIMINGI.

P.S. Jei šiame „Parsidavimo pradžiamokslyje“ Jūs įžvelgiate ironiją, tai prašau skaitykite viską iš naujo. Ir lai Jums sužimba klausimo UŽ KIEK? Amžinoji ir Tikroji prasmė.

Su geriausiais (pa)linkėjimais $.$.

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *