Skubam ir lekiam. Stebėtojai sako, kad šie laikai pasižymi bėgimu… Kur? Į darbą, namo, pas tėvus ar vaikus, į mirtį? O gal nuo ko? Nuo bėdų, nuo nepriteklių, nuo priešų, nuo savęs?
Jei nesate patys patyrę, tai filmuose tikrai matėte žmonių, bėgančių nuo bausmės, besislapstančių nuo teismo. Dažnokai jaučiu, kad šiandienis mūsų skubėjimas yra tas pats slapstymasis nuo gyvenimo. Vis atidėliojam gyvenimą (plg. Jn 14, 6), vengiame jo, nes bijome būti nubausti. Bėgame nuo savo klaidų, nuo jų padarinių į dar platesnius klystkelius… Ir daug jais einančių (plg. Mt 7, 13). Tarsi besislapstantys nusikaltėliai kuriame sau naujas tapatybes ir įvaizdžius. Bet dažniausiai bėgame ne į tikslą, o nuo bausmės. Mūsų varomoji jėga – baimė, mūsų iliuzija – gyvensiu, kai…
Filmų, kurie gerai baigiasi, kulminacija – nusikaltėlių pagavimas ir bausmė, o turinys – išradinga ir atkakli paieška. „Sukergus“ tokį veiksmo filmo su šiandieniu skubotu gyvenimu, glumina sutapimai… Galbūt dėl to mes šiandien ir besitęsiančioje krizėje tokie dresuoti, kad užuot gyvenę imituojame gyvenimą. Veiksmo filme-gyvenime mes bėgame, o kokia vieta, koks vaidmuo tenka Dievui? Apie Dievą, kaip visa matantį ir baudžiantį Teisėją, daugelis iš mūsų girdėjome jau vaikystėje. Gal nuo šio Dievo ir bėgame?..
O Dievas paskelbė mūsų paiešką. Jis palieka devyniasdešimt devynias nepabėgusias ir leidžiasi ieškoti vieno paklydusio (plg. Mt 18, 12–13), bėgančio ir lekiančio. Dievas siunčia savo Sūnų „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).
Kaip manote, ar pasikeistų veiksmo filmų herojų gyvenimai, jei vietoj griežtų bausmių, o kartais net griežčiausios – mirties bausmės, išgirstų malonės nuosprendį? Kaip pasikeistų mūsų, šiandien skubančiųjų, gyvenimai, jei įvairių aplinkybių ar kitų žmonių liudijimų tinkluose pagautų, pasivytų Dievas ir paskelbtų prokurorų neapskundžiamą malonės nuosprendį?
Skubėti, bėgti ne nuo gyvenimo, bet į Jį… (plg. Lk 15, 11–24)
„Taip bėkite, kad laimėtumėte!“ (plg. 1 Kor 9, 24).
One Comment