Prieš dešimt metų vykdytas „Die Presse“ projektą – „Europa 2050 metais“ – tirai neprarado aktualumo. Tai konkrečių sričių ekspertų vizijos apie ateitį. Norbertas Bolzas (g. 1953) – medijų teoretikas, vienas iš žinomiausių ir ryškiausių vokiečių humanitarų. Bolzas dėsto Berlyno technikos universitete, Kalbos ir komunikacijos institute, yra knygų „Gutenbergo galaktikos pabaigoje“ (1995), „Vartotojiškas manifestas“ (2002), „Aklas skrydis su žiūrovu“ (2004) autorius.
MEDIJOS – bendrinis daugiskaitinis žodis (vns. „medija“), apibūdinantis komunikacijos ir estetinės išraiškos priemones. Medijos gali būti masinės komunikacijos priemonės – masinės medijos (žiniasklaida), internete veikiančios komunikacijos priemonės (ir pats internetas), estetinės išraiškos priemonės (fotografija, kinas, TV, video- ir t.t.) taip pat ir spausdintos priemonės, skirtos informacijai perduoti (nuo knygų iki reklaminių skydų ar lankstinukų).
Tezė: Mes atsisveikiname su alfabetiniu-raidiniu mąstymu, kaip dominuojančia žinojimo medija. Naujos medijos kuria pasaulinės komunikacijos infrastruktūrą. Tačiau kaip niekada anksčiau mums reikia senųjų medijų, atliekančių humaniškosios kompensacijos funkcijas.
Informacijos visuomenė nesustabdomai įsitvirtina – klausimas tik toks, ar ji įsitvirtins ir mūsų galvose, ar tiesiog pakibs virš jų? Šiandien stebime naujos sąjungos, kurią sudaro transliavimas ir matematika, susidarymą. Kompiuterinės ir telekomunikacinės technologijos susilydo į vieną lydinį. Tai pranašauja visišką visų medijų integraciją skaitmeniniu pagrindu. Žvilgsnis į pramoginės elektronikos pasaulį atskleidžia, jog pirmas tokios integracijos žingsnis yra multimedijinis personalinis kompiuteris (Multimedia-PC). Jis yra ne tik patogus įrenginys, kompiuteris siūlo visiškai naują požiūrį į medijas, tą požiūrį gerai įvardija „interaktyvumo“ terminas. Mes vis labiau tolstame nuo pasyvių septintojo dešimtmečio medijų vartotojų, kiekvieną vakarą tuo pačiu laiku sėdančių priešais nespalvotą televizorių ir besirenkančių(!) tarp dviejų(!) televizijos programų.
Vienalyčių medijų pabaiga
Naujasis burtažodis „interaktyvumas“ žymi techninę transliacijos, grįžtamojo ryšio iš vartotojų pusės, informacijos saugojimo ir skaitmeninių technologijų sintezę. Sutraukdami visą tai į formulę gauname: televizija + telefonas + kompiuteris = interaktyvi medija. Atsirandančios skaitmeninės medijos siūlo galimybę nuobodžioms transliacijoms suteikti „kibernetinį posūkį“: transliacija + kontrolė. Medijų perduodami duomenų paketai susideda ne vien iš audiovizualinių duomenų, jais perduodami ir valdymo signalai. Visa šitaip užkoduota informacija gali būti preciziškai atkurta.
Trapus, bet šiuo atveju tinkamas žodžių junginys „sudėtinės medijos“ nusako gana paprastą tiesą, jog nebėra jokių vienalyčių medijų. Šiandien visas technines medijas galima paversti skaitmeninėmis. O tai reiškia, kad patys įvairiausi duomenys gali būti saugojami tose pačiose laikmenose. Sudėtinės medijos veikia pagal kompiuterį valdančią algoritmų sistemą. Vienos medijos perduodama žinia gali būti suprantama tik bendrai su kitų perduodamomis. Sudėtinės medijos yra sistema. Ji atsiriboja nuo pasaulio, kaip nuo aplinkos, tam, kad jį stebėtų naudodama perdirbamos informacijos schemas. Tuo būdu sudėtinės medijos tampa pirmine aplinka. Dabar Herberto Marshallo McLuhano vizijos tapo tikrove: pasaulis virto decentralizuota elektronine gyvenviete, sumažėjusiu palydovinių komunikacijų pasauliu, kuriame atstumai nebesvarbūs, kol žmogus yra „prisijungęs“ prie tinklo. Klausimas tik ar jis kaip senovinė europietiška žuvis yra tinklo pagautas ar jis pats suvereniai veikia tinkle kaip postmodernus voras.
Ženkime porą žingsnių atgal ir apžvelkime medijų raidos etapus. Pirmiausia turėjome atsisveikinti su knygos, kaip archyvo samprata. Šiandien kiekvienas dirbantis su kompiuteriu atsisveikina su popieriaus, kaip rašto reiškimosi vietos samprata. Visi kiber-erdvės požymiai rodo, jog netrukus atsisveikinsime su alfabetiniu-raidiniu mąstymu, kaip pagrindiniu mąstymo būdu. Mes kuriame naują mąstymo būdą anapus knygos ir leidybos apskritai. Kompiuteris čia pasirodo kaip medijų integracijos tarpininkas. Galiausiai jis pripažintas nebe vien šauniu matematinių operacijų atlikėju ir dėl to nebe vien informatikos mokslo objektu. Pati informatika vis labiau užsiima mąstymo būdų kūrimu. Sąveikos ir interakcijos problemos vis labiau nustelbia matematinius ir programavimo klausimus.
Tampa aišku, kad naujųjų medijų problemos nebėra grynai techninio pobūdžio. Kalbama apie struktūrinius pokyčius pačioje mūsų žinojimo kultūroje. Mokslo žinių taikymas gamyboje prieš kelis šimtmečius paskatino produktyvumą. Šiandieną mes atsiveriame autologijai, žinojimo savęs paties naudojimui: žinojimas gamina žinojimą, ir protinis darbas tampa produktyvesnis. Tikroji intelektualinė ateities veikla – žinojimo modelių kūrimas. Kuo svarbesnė bus intelektinė produkcija, tuo labiau suartės mokslas ir ugdymas. Žinojimas yra svarbiausias Vakarų pasaulio išteklius.
Techninėje naujųjų medijų tikrovėje žmogus jau nebėra duomenų valdovas. Žmonės patys yra įtraukti į informacijos grįžtamojo ryšio grandines. Kartu auga komunikacijos dalis skirta ne žmonėms, o mašinoms.
Kyla įtarimas, kad daugybė tapatybės problemų mūsų kultūroje kyla dėl naujos žmogaus ir mašinų sąveikos. Tokie prietaisai kaip interaktyvūs paviršiai tik dar labiau tai paryškina. Žmogus nebėra įrankių naudotojas, jis tampa vien sudėtinių medijų grandinę įjungiančiu veiksniu. Prieš tokią padėtį kyla įvairios protesto reakcijos. Vieni kviečia laužyti mašinas, kiti siūlo pasiduoti romantiškam, tačiau beviltiškam, kvietimui ištrūkti iš naujųjų medijų pasaulio.
Aš siūlau kitokią laikyseną naujųjų medijų atžvilgiu nei protestas ar atsisakymas. Tai taip pat beviltiška, kaip kad protestuojant pulti po važiuojančiu traukiniu. Naujosios medijos ir technologijos nesugriauna senosios kultūros, veikiau jos suteikia senosioms medijoms naują funkcionavimo prasmę. Būtent dėl to, kad technologijų pasaulyje viskas krypsta į vientisumą ir integraciją, žmonėms reikia kultūrinių alternatyvų, kuriose tarptų įvairovė. Tai galioja ir santykiams su senosiomis ir naujosiomis medijomis.
Mes galime nesunkiai nustatyti naujas senųjų medijų (tokių kaip pokalbis, knygos ir filmai) funkcijas skaitmeninių sudėtinių medijų sistemose. Senosios medijos patogios savo nedidele apimtimi, jos siūlo atsakymus prasmės ieškotojams, kuria įkvepiančias mokslines legendas, tarnauja kompleksiškumo redukcijai, veikia kaip metaforiški navigaciniai prietaisai informacinėje erdvėje.
Orientyrai skaitmeniniame pasaulyje
Ši, paskutinė funkcija yra itin svarbi. Senosios medijos yra metaforiški orientyrai skaitmeniniame pasaulyje. Kibererdvėje nėra jokių „natūralių“ reprezentacinių formų, todėl reikia metaforų, galinčių suteikti duomenims formą. O to niekaip neapvyksta padaryti be pagalbinių, iš senųjų medijų ateinančių konstrukcijų (pvz.: didžiulį elektroninį tekstą mes vadiname knyga – K.K.). Tokių būdu pati medijų raida parūpina humanišką kompensaciją savo posthumaniškai plėtrai. Todėl galime įtarti, kad knygų, nuotraukų ir panašių dalykų svarba ateityje tik didės. Parafrazuojant Odo Marquardą galime kalbėti apie „pliušinio meškiuko efektą“ medijų tikrovėje. Tam, kad lengviau pakeltume perėjimą į naują pasaulį, mums reikia „perėjimo objekto“, kažko patikimo iš senojo pasaulio, ką persineštume į naująjį. Pliušinis meškiukas teikia drąsos, reikalingos įžengti į naują tikrovę.
Kai kurie žmonės, ypač intelektualai, draudžia savo vaikams žiūrėti televiziją ir bruka jiems į rankas „gerą knygą“, jie stengiasi, kad jų vaikai daugiau bendrautų su kitais vaikais nei su kompiuteriu, tačiau tai rodo jų absoliutų santykių tarp žmonių ir medijų nesupratimą. Medijos nėra instrumentai, o komunikacija nėra kažkoks romantiškas betarpiškumas. Tie, kurie draudimais nori apsaugoti savo vaikus nuo naujųjų medijų, daro juos aukomis. Tokiu atveju neįmanoma netrokšti naujųjų medijų – ištrūkti iš medijų raidos grandinės realios galimybės nėra. Technokratijos vaiduoklis įveikiamas ne asketišku medijų nevartojimu, o kompetentingu jų vartojimu. Technokratija gresia ten, kur stinga, Flusserio žodžiais tariant, „techno-vaizduotės“. Vienintelė protinga laikysena naujųjų medijų ir technologinių inovacijų atžvilgiu yra paskališkos lažybos: lošimas jau seniai prasidėjo ir statomos sumos jau pastatytos. Belieka suvokti, kokie dideli yra šansai.
„Die Presse“ 2006-01-14, vertė Kęstas Kirtiklis
