Prieš dešimt metų Vokietijos dienraštis „Die Presse“ vykdė įdomų projektą – tekstų ciklą – „Europa po 50 metų“. Tai dienraščio rengiamas ciklas. Vaclavas Havelas (g. 1936) – čekų rašytojas ir politikas, laikomas pokyčių, vykstančių Rytų Europoje nuo devintojo dešimtmečio pabaigos, simboliu. Penkerius metus kalintas, V. Havelas dalyvavo „Aksominėje Revoliucijoje“ ir po jos iki 1992-ųjų buvo Čekoslovakijos, o 1993-2003 m. Čekijos Respublikos prezidentas. Ateityje skelbsime ir kitus ciklo rašinius.
Tezė: „Mes nesitikime, kad Europoje atsiras kokia nors nauja demokratija. Arba demokratinis valdymas išliks, arba jo neliks. Didžiausi demokratijos priešai yra atsakomybės stoka, abejingumas ir pilietinė rezignacija“.
Bendrą Europos integracijos siekių pagrindą sudaro vertybės ir idealai, kuriais remiasi mūsų civilizacija. Jiems priklauso dėmesys žmogiškosios būtybės unikalumui ir laisvė, pilietinės visuomenės principai, ir teisinė valstybė, demokratija, privati nuosavybė bei rinkos ekonomika, taip pat, kaip ir etninės, religinės, kultūrinės ir civilizacinės bendrijos. Šis dvasinis pagrindas susiformavo kaip tūkstantmetės viena kitą veikusių dvasinių srovių istorijos padarinys, jis išaugo iš daugybės šviesių bei karčių europietiškų patyrimų.
Sugriuvus Geležinei uždangai, mūsų žemynas turi unikalią progą išaugti į valstybių junginį, vienijamą demokratinių principų. Tačiau, nors yra sutarimas dėl pamatinių vertybių, mes atsimušame į kliūtis, keliančias abejonių, ar apskritai integracija bus sėkminga.
Manau, to priežastys – požiūris, jog pats vienijimosi procesas yra grynai techninis, administracinis, sistemos formavimo, dalykas, požiūris, jog tereikia sukurti pakankamas, gerai veikiančias valdymo struktūras ir įstatymų normas. Svarbiausi dalykai paskęsta debatuose apie administracinius bei institucinius pokyčius, ir tai, kas tėra tik priemonės tikslui pasiekti, palaipsniui tampa centrine diskusijų tema.
Jei Europa siekia susivienyti demokratiniais pagrindais, reikia turėti omenyje, jog visiems priimtina demokratijos forma nėra savaime suprantamas dalykas, ir norint, kad ji veiktų, reikalingas mūsų visų įsipareigojimas. Ji nenukris iš dangaus kartą ir visiems laikams, nuolatinė ir nekintanti.
Visą savo gyvenimą kritikavau naujųjų laikų žmogaus aroganciją. Jis manėsi esąs pajėgus remdamasis protu aprėpti visą pasaulio įvairovę, patobulinti pasaulį ir sukurti institucijų, galinčių daryti tą patį. Šiam holistiniam inžineriniam mąstymui kėliau alternatyvą: nuolatinį jautrumą pačiam gyvenimui, atvirumą įvairioms patirtims bei bendruomeninio žmonių gyvenimo formų raidai, atsižvelgiančiai į tai, kas esamu laiku atrodo prasminga ir praktiška. Tik besitęsianti atvira diskusija, vykstanti priimant politinius sprendimus, gali užtikrinti demokratinių institucijų funkcionavimą.
Europai greičiausiai nebegresia jokia nauja radikalaus nacionalizmo banga, galinti atskirti tautas ir jas sukiršinti vieną su kita. Tikėtina, jog bus vietinių etninių neramumų, tačiau manau, kad tragiška nacionalinių karų Europoje era artėja prie pabaigos. Taip pat nebijau, jog po integracijos centralizuojant politinių sprendimų priėmimą, sprendimo galią perduodant išrinktiems atstovams, išnyks konkrečių pavienių Europos valstybių balsai.
Pavojus subtilesnis nei nacionalizmas
Europietiškai demokratijai gresia kitas, subtilesnis pavojus. Savo pilietinę laisvę, o kartu ir politinę sistemą mes galime nepastebimai ir laisva valia prarasti atsisakydami dalyvauti atvirosios visuomenės dialoge ir rezignuodami bei atsisakydami savo pilietinės teisės priimti sprendimus. Jau visai netrukus gali susiformuoti jungtinės struktūros, atsirandančios susivienijus politikai, žiniasklaidai ir verslui. Jos įsitvirtins valdžioje, nepaisant to fakto, kad išoriškai funkcionuos visos demokratinės institucijos ir laisvi rinkimai. Pokomunistinių šalių patirtis rodo, jog tai, kas po daugelio totalitarinio valdymo dešimtmečių administraciniais būdais buvo pašalinta, palyginti greitai gali vėl sugrįžti. Be giliai įsišaknijusių teisinės sąmonės, vertybių sampratos, demokratijos patirties ir tradicijų visuomenė nėra pajėgi veiksmingai pasipriešinti politiniam cinizmui, korupcijai ir mafijai, grasinančioms patiems save kuriančios atvirosios visuomenės pagrindams.
Naujų įtakos grupių iškilimas
Kone per vieną naktį iškilo naujos politikos, žiniasklaidos ir verslo grupės, kurios šioje jaunoje, nepatyrusioje aplinkoje rado gundančią galimybę susisieti abipusiais saitais. Savisaugos mechanizmai, kurie Vakarų demokratijose natūraliai veikia, čia neturėjo pakankamai laiko ištobulėti. Už tai jau mokama dalies viešosios sferos praradimu, paklūstant balsams „iš viršaus“, teigiantiems, jog tiesioginis dalyvavimas viešajame gyvenime neturi jokios prasmės, kad jis nėra būtinas atstovaujamajai demokratijai ir kad demokratinės institucijos, susitarimo mechanizmai ir net laisvi rinkimai nėra būtinas demokratijos garantas. Pilietinių grupių aktyvumas vaizduojamas kaip atskiras nuo parlamentinės demokratijos dalykas, ir pati jauna sistema pradėjo užsiverti, nematydama intereso atnaujinti rezignuojančią viešąją sferą.
Pilietis performuojamas į gryną vartotoją. Veikiama reklamos, rinkodaros, realybės šou ir bombarduojama pramogomis, dalis visuomenės savanoriškai priima nuostatą, jog politika nesiskiria nuo išpardavimo supermarkete ir apriboja savo pilietines teises vien vartotojo poreikiais. Jau seniai degalų kainos ir futbolo varžybų rezultatai yra tapę pačiomis įdomiausiomis naujienomis. Demokratinių vertybių, be kurių, matyt, negalėtume mėgautis nei degalais nei futbolu, gynimas tapo į pakraštį nustumta tema. Tačiau demokratija neveiks be aktyvios pilietinės visuomenės, politinės struktūros be jos taip pat sunyks.
Taigi mes nesitikime Europoje pasirodysiančios naujos demokratijos. Arba demokratinis valdymas išliks, arba jo neliks. Tačiau mūsų atsakomybės stoka, abejingumas ir pilietinė rezignacija yra didžiausios jai kylančios grėsmės, kurias turėtume pripažinti ir apmąstyti.
Vertė Kęstas Kirtiklis; „Die Presse“, 2006-01-07
