Wilhelmas Heitmeyeris (g. 1945) – vokiečių akademikas, sociologas ir Bylefeldo universiteto profesorius, vadovaujantis Tarpdisciplininiam konfliktų ir prievartos tyrimų institutui. Jo tyrimų laukas apima dešinįjį ekstremizmą, prievartos ir ksenofobijos reiškinius, etninius-kultūrinius konfliktus, socialinę dezintegraciją.
Kriziniu laikotarpiu mūsų visuomenėje kaip niekad išryškėjo socialinis susiskaldymas ir dezintegracija. Ilgą laiką šiam reiškiniui buvo skiriama nedaug dėmesio. Tačiau dabar jo nebeįmanoma ignoruoti.
Išaugus kapitalo galiai, nacionalinė politika prarado kontrolę. Per pastaruosius dešimtmečius vis labiau aštrėjo socialinė nelygybė. Iki šiol mažai diskutuojama apie tai, ką lygindami daugybę šalių jau užfiksavo britų mokslininkai Richardas Wilkinsonas ir Kate Pickett. Jie padarė išvadą, kad didėjanti nelygybė ardo visuomenę. Ryškėja socialinės ir sveikatos apsaugos problemos, o tai veda augančios prievartos link.
Tie, kuriems nepriimtinas tvirtinimas, kad socialinį susiskaldymą lemia natūralūs procesai, vykstantys pagal kapitalistinius naudingumo ir veiksmingumo įstatymus (dėl ko nebeturėtų kilti mintis ir apie vykstančius perskirstymo procesus bei jų griaunamąją galią visuomenės atžvilgiu), turėtų užduoti sau klausimą: Kas yra šio judėjimo veikėjai?
Nepagarba „tiems apačioje“
Socialinės ir sveikatos apsaugos problemos, kaip ir fizinė prievarta, ryškesnės žemesniuose visuomenės sluoksniuose. Tiesioginiai ir netiesioginiai susiskaldymo veikėjai yra akademinio, o ypač ekonominio ir politinio elito agentai. Jie ieško rezonuojančio pagrindo viduriniojoje klasėje, randa jį ir susisaisto su ja tvirtais saitais. Šie rato principu veikiantys procesai paaštrėja, kai imama vis labiau tolti nuo siekiamo lygybės ir, pirmiausia, – lygiavertiškumo idealo. Auga nepagarba „tiems apačioje“. Susiformuoja brutali vidurinioji klasė, o mes žengiame vis didesnio socialinio susiskaldymo link.
Šios brutalios viduriniosios klasės susiformavimą kursto klasių kova iš viršaus. Čia būtina pasitelkti filosofo Peterio Sloterdijko pavyzdį – jis inscenizavo savo kovą su valstybe ir jos didžiulį feodalinį recidyvą. Daugelyje žiniasklaidos priemonių Sloterdijko tezės susilaukė palaikymo. Net ir tuo atveju, kai panašios nuostatos nėra tiesiogiai įgyvendinamos, jos palieka pėdsakų informuotoje publikoje.
Grupės, subjektyviai priskiriamos viduriniajam sluoksniui, atkakliai laikosi ardomosios praktikos. Galiausiai jos pačios yra priverstos kęsti nuosmukį, egzistuojantį vėliausiai nuo Ketvirtojo įstatymo moderniosioms paslaugoms darbo rinkoje (Hartz-IV) įvedimo 2005 m. ir dar labiau sustiprėjusį po finansų krizės 2008 m. rugsėjį. Viršutinių visuomenės sluoksnių inscenizuota klasių kova per brutalų vidurinįjį sluoksnį pasiekia apačią. Objektyvus finansinis atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų ideologiškai įvykdomas viduriniojo sluoksnio – jis nuvertina ir diskriminuoja socialiai žemesnę padėtį užimančias grupes.
Tai patvirtina empiriniai duomenys, gaunami iš dešimt metų truksiančio projekto, tiriančio priešiškumą tarp skirtingų socialinių grupių. Kiekvienais metais jam apklausiama po 2000 parinktų respondentų.
Duomenys stebina. Pasirodo, būtent gaunantieji didesnes pajamas vis dažniau skundžiasi nepakankamai uždirbantys iš bendro vystymosi. Jie negaunantys to, kas priklausą jų sluoksnio atstovams.
Didesnes pajamas gaunančių grupių neadekvatus socialinio susiskaldymo suvokimas turi daug pasekmių. Pavyzdžiui, neretai išnyksta solidarumas su silpnesnėmis visuomenės grupėmis, ir nutraukiama joms teikiama pagalba. Parama pirmiausia buvo sumažinta ilgalaikiams bedarbiams ir ketvirtojo įstatymo moderniosioms paslaugoms darbo rinkoje vykdytojams. Kapitalo ir ekonominio mąstymo prasme šie žmonės buvo įvertinti kaip nenaudingi. Jie privalėjo paklusti visuomenės tonui ir galiausiai patys prisiimti atsakomybę.
Pagalbos nutraukimas
Taip atsiranda ryšys tarp reikalavimo socialiai pažeidžiamiems asmenims patiems įveikti kritines situacijas, ilgalaikių bedarbių, žemos kvalifikacijos imigrantų ir neįgaliųjų nuvertinimo.
Ekonomistinis socialinių santykių įsigalėjimas įrodomas empiriškai. Jis žengia koja kojon su augančiu aukštesnes pajamas gaunančio sluoksnio priešiškumu kitoms socialinėms grupėms.
Brutali vidurinioji klasė pasižymi atsitraukimu nuo visuomenės, kurstomu ekonominio-mokslinio elito ir valdančiųjų politikų. Žvelgiant į šį sluoksnį tampa aišku, kad autoritarinis kapitalizmas, kurį, regis, dar buvo pavykę pažaboti per pirmuosius Vokietijos Federacinės Respublikos gyvavimo dešimtmečius, tapo nebekontroliuojamas. Su specifine prievarta ir nesuinteresuotumu vystyti socialinę ekonominės bei politinės sferų integraciją jis giliai prasiskverbė į susikaldžiusią visuomenę. Vidurinioji klasė tampa socialinio susiskaldymo įrankiu, o šiuos procesus inicijuojantis elitas išlaiko savo neliečiamumą arba anonimiškumą.
Tuo tarpu socialiai pažeidžiamos visuomenės grupės yra bejėgės ir negebančios mobilizuotis. Nedarbas, ypač jei jis yra ilgalaikis, žlugdo. Žemina ir tai, kad nesulaukiama net menkiausio pripažinimo.
Sutelkta įtūžusio elito jėga ir socialinis šaltis, perduodami per viduriniąją klasę, taip pat vaidinančią aukos vaidmenį ir steigiančią naujas socialiai pažeidžiamų grupių nuvertinimo formas, rodo tik viena: prievarta paremta dezintegracija visiškai galima ir šioje visuomenėje.
Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė
