Kenčiate nuo nemigos? Nepaprastai kankinama būsena. Kaip nuo jos išsigydyti? Kaip ją įveikti? Bet tik neskubėkite nemigos kuo greičiau atsikratyti. Viskas šiame pasaulyje turi savo prasmę. Liga – taip pat. Nemiga – taip pat. Viskas tikslinga, kiekvienas dalykas mus ko nors moko. Kiekviena akimirka mums atneša savą dovaną. Neteisinga šios dovanos išsižadėti. Kodėl jos nepriimti? Nekantri sumaištis – štai kas trokšta kuo greičiau pabėgti nuo to, kas nemalonu. Gyvenimiška išmintis elgiasi priešingai – ji priima ir tai, kas atrodo nepriimtina. O gal kaip tik tai, kas atrodo ne-priimtina, mums teikia vertingiausių dovanų? Viskam, kas trokšta išsisakyti, turi būti leista išsisakyti. Štai susidūrėme su nemiga. Sveika atvykusi. Tik svarbu nebijoti jos… Priešingu atveju, siela bus sukaustyta. Ir nereikia nemigos neigti, nes tada ji atkakliai bandys įsitvirtinti. Miegas visada ateina lengvai. Todėl ir mes turėtume lengvai eiti pasitikti nemigos ir priimti iš jos visas jos dovanas.

Mūsų savivalė turi ribas – tai pirmoji nemigos pamoka. Niekas iš  mūsų nėra neribotas savo gyvenimo valdovas. Priešingai, mums tenka priimti nepakeičiamą mūsų būties duotybę, turime prisitaikyti ir paklusti jai, idant mumyse esantis dieviškasis pradas įaugtų į gyvenimą, idant jis mumyse įgautų kuriančią pusiausvyrą, atrastų ramybę. Jei to neįvyks, prarasime sveikatą, pusiausvyrą, miegą iki tol, kol vėl visa tai neatsistatys „per save pačius“.

„Per save patį“ – tai gili, taikli Aristotelio sąvoka.

Na, o dabar palaukime, kol miegas pats susireguliuos. Nesijaudinkite. Nemiga panaši į nuobodulį: ji čia tik tam, kad galėtų atsitraukti. Ji liks čia tik iki tol, kol nesustiprės miego troškimas.

Taigi, geriausias būdas padėti miegui, tai netrukdyti nemigai, atsiduoti jai, išgerti ją kaip pasiūlytą taurę. Geriausia pamiršti, jog jau laikas miegoti. Visai negalvoti apie savo nemigą, apie jos galimus padarinius, o visa esybe atsiduoti tiems gyvenimo turiniams, kurie įsiveržia per nemigą ir nubaido miegą. Tegu ateina, kas nori, tegu atsiriša idėjų ir jausmų mazgai. Likęs pasaulis gali miegoti. Aš atsiduodu nemigai ir jos paslėptam turiniui, kuriam vis neatrandu laiko dieną. Lieku pats su savimi.

Taip nemiga man atneša antrąją savo dovaną – sugebėjimą ištverti vienatvę. Ten, kur visi mane apleido, kur visi, susitelkę ties savimi, užmiršo visą pasaulį ir mane, kur aš vienas pats, atiduotas pats sau guliu ir esu tikras, jog tik aš galiu sau padėti – čia prasideda neįprastas, įtemptas ir da-nai vejamas šalin gyvenimas. Šis gyvenimas dažnai pernelyg intensyvus, kad būtų nuobodus. Jis toks keistas ir traukiantis, jog manyje prabunda tikras smalsumas. Dažnai labai prasminga tai, kad aš jaučiuosi esąs griežtoje vienatvės mokykloje (taip pat savarankiškumo ir savęs valdymo). Kiek žmonių pasaulyje tik per nemigos naktis pirmą kartą pajuto ir įsisąmonino savo dvasinę vienatvę, tik šis suvokimas paskatino juos šauktis Viešpaties, ir šis šauksmas buvo išgirstas. Nes Jis visada yra arčiausiai tų, kurie kenčia nuo nemigos. Ten, kur gyvenimas atrodo nepakeliamas, dovanojamas nuraminimas. Ten, kur atrodo, jog žūsti savoje vienatvėje, lengviausia atrasti kelią į Dievą. O juk tai neabejotinai didingiausias nuraminimas ir vertingiausia dovana.

Trečioji nemigos dovana. Šiame naktiniame būdravime mokaisi pažinti savo neatrastas ir neatpažintus slėptuves. Ne tik išgyveni nusivylimus ir įžeidimus, patirtus dieną, bet taip pat ir klaidas, nuodėmes, žaizdas giliausioje esybėje. Ne tik tai, bet ir šventus bei gydančius sąžinės spindulius. Nes niekas taip nepadeda suvokti šių spindulių reikšmės ir svarbos kaip nemigos migla. Ten, kur užgeso dienos šviesa ir sąmonės šviesa, kur didėja sugebėjimas priimti vidinius spindulius, kur niūrus kasdienybės paveikslas stokoja naujos, skaisčios šviesos… Tiek daug žmonių, kurie tik bemiegę naktį išgyveno nuskaidrinančią sąžinės kančių ir gydančios atgailos malonę. Vienišos, karčios, bet sutaikančios atgailos. Ar tai nėra neįkainojama dovana? Ar tai ne nuraminimas, kuris išauga iš nerimastingumo? Negi teisūs bailūs žmonės, kurie stengiasi išvengti šių dovanų ir šio nuraminimo ir dėl to, jog rytą bijo pasirodyti išbalę, tiesiantys rankas į vaistus?

Nemiga moko mus ištvermės. Ištverti akistatą su pasauliu, su savimi, su savo sąžine. Ištvermės būti vienatvėje ir melstis. Tai dar viena nemigos dovana ir geriausias jos siunčiamas nuraminimas.

Autorius yra žymus rusų filosofas, krikščionis, aršus bolševizmo priešininkas ir kritikas. Gyveno 1883-1954 metais.

Vertė Andrius Navickas.

One Comment

  1. Nemiga dažniausiai kankina pervargus, patiriant ilgalaikį stresą, negalint atsipalaaiduoti. Man padėdavo ilgi pasivaikščiojimai gamtoje, atsipalaidavimo pratimai, meditacija. Pamenu kaip man sunku buvo išmokti nusiraminti, sulėtinti savo mintis, organizmą, kvėpavimą, bet palaipsniui gyvenimo kokybė ištiesų ėmė stipriai gerėti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *