Neseniai suvokiau, kiek daug laiko praleidžiu bent jau mintyse kaltindama savo vyrą dėl pačių įvairiausių dalykų. Dėl to, kad vidury kambario palieka savo nešvarias kojines, dėl to, kad leidžia sūnui „nepadoriai“ ilgai miegoti, o dukrai – žiūrėti televizorių. Jaučiu, kaip kaltinu jį už tai, kad keliauja darbo reikalais, o aš grįžtu visiškai nusiplūkusi ir randu namus tarsi po žemės drebėjimo: ant grindų mėtosi krūvos žaislų, nuo virtuvės stalo upeliais teka pienas, o durys ir spintelės būna nuoširdžiai „suteptos“ riešutų sviestu.
Aiškus nesuvaldomo polinkio kaltinti suvokimas, tiesą sakant, atėjo visai neseniai. Pamenu – stovėjau su dviem mažaisiais ant rankų priešais netoli mūsų namų esančio vaikų žaidimų kambario čiuožyklą. Mano vyras tuo metu kitame aikštelės gale šnekučiavosi su kitais tėčiais. Mažoji klykė, nes buvo ką tik nugriuvusi ir nusibrozdinusi veiduką į kiek šiurkščią žaidimų kambario „žolę“. Trimetis sūnus atkakliai mėgino išsivaduoti iš mano glėbio aiškiai duodamas suprasti, kad atėjo čia žaisti ir čiuožinėti, o ne ramiai stebėti aplinką.
Atrodė, kad vyras stovi kaip stovėjęs ir visiškai nefiksuoja situacijos rimtumo bei mano bejėgiškumo. O mano galvoje tvenkėsi vienintelė mintis: „Negi tikrai? Negi neatskiria, kad verkia jo vaikas? Negi tiesiog negirdi?“ Nervingai pasimuisčiusi pažvelgiau į greta stovėjusią mamą, beveik keliais ropojančią paskui šliaužiojantį kūdikį. Ji išraiškingai pavartė akis sakydama: „O taip, jie tikrai tokių dalykų nesupranta, ar ne?“
Suklusau ir ėmiau mąstyti.
Grįžusi prie automobilio abu vaikus įsodinau į automobilio kėdutes ir demonstratyviai kiek per garsiai trinktelėjusi dureles atsisėdusi keleivio vietoje išgirdau: „Na, ir kas gi nutiko?“
Baisiai nenorėjau pasirodyti stereotipine nuolat bumbančia žmona. Tokia, kokia iš tiesų ir esu, bet nepajėgiau susitvardyti: „Negi tikrai negirdėjai jos verksmo? Negalėjai man padėti?“
„Mačiau. Girdėjau. Tik atrodė, kad tu visai puikiai tvarkaisi“, – tepasakė.
Kas beliko – susierzinusi pavarčiau akis, gūžtelėjau pečiais ir nieko nebesakiau.
Kai grįžom namo, jis be žodžių abu vaikus iškėlė iš kėdučių ir nunešė į vidų. „Gal nusnausk. Ar palįsk po dušu. O gal nori pasivaikščioti? O gal visi šie dalykai tave pradžiugintų?“ – perklausė visiškai nekaltinančiu tonu ir be jokio susierzinimo balse. Aiškiai mačiau, kad suprato, ką bandžiau pasakyti.
Ir, tiesą pasakius, jis dažniausiai labai gerai supranta, kas ir kaip. Nors mes abu gerai darome ir mėgstame labai skirtingus dalykus, pagavau save galvojant, kad būtent šie skirtumai yra pagrindinis bei svarbiausias mūsų šeimyninės laimės ir sėkmingos tėvystės garantas.
Juk dar labai seniai, kai į mudviejų širdis nebuvo įsėlinę jokie šilti jausmai, o mūsų kūnai vienas kito pažinę, prieš tai, kai mūsų dienos baigdavosi griuvimu į nuo darbų gausos taip ir nepaklotą lovą, mes jau buvome skirtingi.
Paskui mes leidomės į kelią bestogiu automobiliu ir paskutinius pinigus išleisdavome per pusę dalijamam varganam mėsainiui pakelės užeigoje. Slampinėdavome gatvėmis dėvėdami paplūdimio šlepetes ir ištisas dienas praleisdavome važinėdami ir vaikštinėdami po metro tik kartkartėmis išlįsdami į paviršių įkvėpti gryno oro. Nuolat viską užsirašinėdavome ir žymėdavomės. Patyrėm netekčių.
Vėliau atidarėme bendrą banko sąskaitą, įsigijome šiek tiek bendro turto, į namus įsileidome katę. Apgraibomis slampinėdavome naktimis po namus ir netrukus susilaukėme pirmojo mažylio. Tada vis dažniau naktimis tamsoje atsitrenkdavome vienas į kitą, aštrius baldų bei daiktų kampus mėgindami nuraminti visa gerkle plyšaujantį mažylį. Šiam klyksniui šiandien jau ketveri. Netrukus nusprendėme, kad norime didesnės šeimos, ir taip gimė mažoji. Ji miegojo kur kas ramiau, ir naktiniai susidūrimai kambariuose tapo retesni.
Mes abu visą laiką labai stengėmės suprasti ir įprasminti šių bendrų patirčių unikalumą, todėl daug vienas apie kitą sužinojome. Ir, nepaisant viso bendrumo, aiškiai supratome, kad taip ir likome skirtingi. Ir ilgą laiką, bent jau man, šie skirtumai tapdavo tikrų tikriausiu pašaru asmeninei frustracijai ir nesibaigiantiems desperatiškiems kaltinimams.
Pasivaikščiojau, nusiprausiau, trumpai pasnaudžiau ir nejučia man ėmė aiškėti keisti dalykai. Gal vis dėlto kai kas daugiau nei vien tik balansas tarp mūsų skirtybių padeda mums išlikti viena šeima ir būti kartu?
Juk mes tikimės, kad ir mūsų vaikai užaugs į mus panašūs. Ne vien savo išvaizda, bet svarbiausia – elgesiu ir vertybėmis. Jau dabar aiškiai matyti, kad sūnus temperamentu ir charakteriu panašesnis į mano vyrą. Tuo tarpu duktė – tikrai kur kas labiau primena mane. Bet jų abiejų akys – visai kaip tėčio.
Mąstydama apie šiuos tarsi iš anksto duotus vaikų panašumus, supratau, kad juk aš pati niekada nebuvau mokoma ir visai neturėjau tikslo augti panaši į savo vyrą. O jis – į mane. Ir būtent todėl mudviejų elgesio pokyčiai, kuriuos regiu, yra pats keisčiausias ir drauge nuostabiausias dalykas.
Jis ėmė vaikščioti lėčiau ir taisyklingai kvėpuoti. Pamėgo vakarais ilgai skaityti, kol nejučiomis ėmė snausti. Ir į mūsų vaikų klaidas dabar jis žiūri kaip į didžiausią galimybę išmokyti juos kažko tikro ir vis naujų dalykų išmokti pačiam.
Tuo tarpu aš nuoširdžiai pamėgau stovyklavimą prie vandens telkinių ir visiškai nebesuku galvos dėl uodų ir kitų įkyrių vabzdžių. Vaikštau šiek tiek greičiau nei anksčiau. Mano nuolatinis perdėtas jaudinimasis tiesiog išnyko. Nepasitikėjimas savimi ir kitais subliuško it balionas ir tįso sau ramiai kampe niekam netrukdydamas.
Tiesa ta, kad mes abu kartu esame tėvai. Tai pats didžiausias ir svarbiausias dalykas, kuriam, tiesą pasakius, esame mažiausiai įgudę. Bet mano vyras yra vienintelis žmogus pasaulyje, kuris mano vaikus pažįsta taip pat gerai, kaip ir aš, ir jis vienintelis turi tiek pat atsakomybės prieš juos ir už juos, kiek jos turiu aš. Mūsų požiūriai į tėvystę gali sutapti, bet tam tikrais klausimais – gali ir išsiskirti. Galiu tiesiog virti iš pykčio, matydama, kaip jis atsitraukia palikdamas sprendimo galią man, o jam belieka tik vartyti akis žiūrint į mano perdėtą ir, regis, niekam nereikalingą desperaciją.
Žinau, kad jei tik nuspręsime, galime tapti siautulingo rūpesčių tornado nuolat įsuktais tėvais. Lygiai kaip nesunkiai galime tapti tiek atsipalaidavusiais tėvais, kad savo vaikų netrukus ieškosime vidury kambario išmėtytoje kojinių krūvoje. Bet tie skirtumai duoti mums tam, kad augtume. Ir būtent dėl pastangų prie jų prisiderinti kasdien jaučiu, kaip tampu pažangesne savo pačios versija. Gal paradoksalu, bet tik savo vyro dėka tampu vis geresnė mama mūsų vaikams.
Pagal Huffingtonpost.com parengė Lina Valantiejūtė
