2006 m vokiečių dienraštis „Die Presse“ vykdė projektą „Europa 2050-aisiais“. Tai įtakingų specialistų prognozės. Siūlome britų geologo ir žurnalisto rašinįapie žmogaus ir gamtos santykį.

Simonas Winchesteris (g. 1944) – britų geologas, žurnalistas ir rašytojas. Dirbęs „Guardian“ korespondentu. Šiuo metu gyvena Niujorke. Yra parašęs keletą knygų: „Pasaulinis plyšys: Amerika ir 1906-ųjų San Francisko žemės drebėjimas“ (2005), „Žemėlapis pakeitė pasaulį: Williams Smithas ir moderniosios geologijos gimimas“ (2001) ir kt.

Tezė: Katastrofos silpnina įsitikinimą, jog galinga civilizacija geba įveikti gamtos „pyktį“. Jei tokios tendencijos išliks, religinis fatalizmas gali pakeisti mokslinį požiūrį ir tapti pasaulyje vyraujančiu požiūriu.

Didžiosios gamtos katastrofos, kartkartėmis ištinkančios žmoniją – žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, potvyniai, epidemijos, jau ilgą laiką sukelia tris skirtingas žmonių reakcijas.

Galime vertinti katastrofas kaip Gamtos ar aukštesnės Būtybės valią, kartu manydami, jog to, kas atsitinka, neįmanoma racionaliai paaiškinti. Arba galime jas ignoruoti, kiekvieną, apie jas kalbantįjį ar įspėjantįjį, galime laikyti menkaverte Kasandra ir mieliau galvoti apie tai, jog gyvenimas šioje planetoje turi teikti tik begalinių staigmenų ir malonumų. Tačiau taip pat galime įsivaizduoti, jog mes, turėdami sugebėjimų tirti ir išrasti, visas iš gamtos kylančias grėsmes jau įveikėme ir jau galime, kitaip nei anksčiau, pajungti planetą savo valiai.

Apskritai ši trečioji laikysena laikoma tam tikros žmonijos brandos išraiška, ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog taip ir yra. Kai 1755-aisiais žemės drebėjimas nušlavė Lisaboną, žmonės beveik vieningai tai laikė Dievo pykčio padariniu. Vietos valdžia reagavo, kaip įprasta. Dievui permaldauti jie surinko visus vietos eretikus ir sudegino (nuo to laiko Lisabonoje nebuvo jokio žemės drebėjimo, todėl galima manyti, jog priimtos priemonės buvo veiksmingos). 1883 metais išsiveržus Krakatau ugnikalniui, reakcija buvo panaši. Siekdami numaldyti Alachą, tenykščiai mulos pareikalavo išžudyti kolonistus olandus.

San Francisko žemės drebėjimas kaip posūkis

Visai kitaip buvo elgiamasi, kai 1906-aisiais žemės drebėjimas sugriovė San Franciską. Religinių reakcijų buvo aiški mažuma. Didžiuma kaliforniečių manė, jog drebėjimas yra gamtos reiškinys, ir mokslininkai, o ne kunigai turi paaiškinti, kas atsitiko. Taip prasidėjo žemės drebėjimų tyrinėjimai, pradėjo vystytis seismologijos mokslas.

Kas galioja žemės drebėjimams, galioja ir visų kitų katastrofų atvejais. Žmogiško mokslo duomenų panaudojimas, leidęs prognozuoti uraganus, taifūnus bei ugnikalnių išsiveržimus, pagimdė tikėjimą, jog galima kontroliuoti ir epidemijų protrūkius, kad ir kokie pavojingi ar paslaptingi jie būtų.

Sulaužytas pasitikėjimas žmogaus galiomis

Tačiau 2004-2005 metų nelaimės (Tailande, Naujajame Orleane, Kašmyre) atskleidė šio arogantiško tikėjimo, jog žmonija yra galingesnė nei jos gyvenamas pasaulis, klaidingumą. Jos parodė, jog iš esmės mes esame bejėgiai, mūsų egzistencija žemėje vargiai reikšminga, ir žmogus gyvena žemėje tik tyliu geologiniu ir klimatiniu pačios Žemės sutikimu, tačiau tas sutikimas bet kada gali būti atšauktas.

Dėl to viešoji nuomonė skubotai ir netikėtai pasikeitė, ironiška, tačiau labiausiai tai jaučiama Jungtinėse Valstijose, kur prieš šimtmetį buvo racionalistinio požiūrio į katastrofas ištakos. Įvairios kilmės ir išsilavinimo amerikiečiai staiga ėmė klausti: ar įmanoma visas šias katastrofas racionaliai paaiškinti ir faktiškai įsivaizduoti, jog tai yra Dievo pykčio padarinys. Net Naujojo Orleano burmistras, svarstydamas panašius klausimus, pareiškė, jog tai buvusi Dievo bausmė jo miestui, jo šaliai, ir ypač juodaodžiams gyventojams. Spauda ir televizija, prisidėdamos prie atgimstančio krikščioniško fundamentalizmo, daro užuominų, jog uraganas „Katrina“ buvo Dievo atpildas už Amerikos karo veiksmus Irake.

Vis rečiau įsivaizduojama, jog žmonija Vakaruose per pastarąjį šimtmetį ėmė brandžiau žvelgti į gamtos katastrofas. Bent jau JAV vakarietiško požiūrio į gamtos katastrofas sukeltas perdėtas pasitikėjimas savimi kone visiškai subliūško, susidūręs su „Katrina“. Vakariečiai vėl ėmė mąstyti kaip rytiečiai: katastrofos laikomos dangaus siųstomis nelaimėmis, kurioms pasipriešinti neįmanoma.

„Don’t worry, be happy“ veikia kaip vaistas

Taigi ratas apsisuko. Gamtos katastrofos vėl laikomos negailestingos visatos išdaigomis. Todėl daugelis žmonių šiandien ieško „trečiojo kelio“. Jie priima gamtos katastrofas kaip esančias, tačiau nesistengia jų suprasti – paprasčiausiai šiuo požiūriu jas ignoruoja. Atrodo, į vakarietišką sąmonę sugrįžta tam tikros rūšies išmintis, teigianti, jog tai karma ir kad senas priežodis „don’t worry, be happy“ (nesijaudink, būk laimingas) žmogaus psichikai yra, ko gero, geriausias vaistas.

Gali būti, kad šiandienė laikysena yra tik viena iš tarpinių stočių ilgame kelyje. Krikščioniškasis fundamentalizmas, kaip ir kiekvienas kitas religinis ekstremizmas, yra galinga jėga, galbūt net nesustabdoma. Ar ilgai tokios jėgos akivaizdoje galima išlaikyti subalansuotą nuosaikią laikyseną, nenukrypstančią į kraštutinumus? Kiek laiko prireiks tam, kad religinis katastrofinis mąstymas vėl iškiltų visame Vakarų pasaulyje, įskaitant ir Europą? Gali būti, jog visai netoli tas laikas, kai mes, išviję iš tribūnos mokslininką, paprasčiausiai suklupsime maldai.

„Die Presse“, vertė Kęstas Kirtiklis

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *