Jei turėdami akis išdrįstame jų neužmerkti, tuomet neretai atsiduriame kenčiančio asmens akivaizdoje. Tokie neišvengti susitikimai su kito skausmu apniaukia mūsų kasdienybę gausybe klausimų: ką daryt? Bėgti nuo tikro susitikimo į paviršutinišką pokalbį? Padėti ar karštligiškai ieškoti pasiteisinimų – kodėl ne? Ir kada pagalba yra pagalba iš/gyventi, o ne pagalba bristi giliau į beviltiškumą? Kai kito skausmas sustabdo, esame gausybės pasirinkimų kryžkelėje, kaip pasirinkti, kad neprasilenktume su Jėzumi, besibeldžiančiu į mūsų gyvenimus kenčiančiųjų, mažutėlių lūpomis?

Kito žmogaus skausmo, kančios akivaizdoje visada jaučiuosi sutrikęs ir nuginkluotas, nes daugybę kartų įsitikinau, kad nėra visiems tinkamų schemų, atsakymų, nes kančia atveria mūsų silpnumą, pademonstruoja, jog ne mes viską kontroliuojame, kad ne mūsų rankose visos tikrovės gijos.

Labiausiai džiaugiuosi su kenčiančiu žmogumi tais susitikimais, kuriuose žvelgėme ne tik vienas į kitą, bet ir į Jėzų, mokėmės iš Jo romumo ir nuolankumo. Jėzus pabrėžė, kad daro tai, kam siųstas, kalba tai – ką girdėjęs.

Taigi, ir mano pirmoji užduotis – susivokti ir nepamiršti, kad tai, ką darau, nėra vien mano reikalas, nors ir kaip man tai atrodytų. Nepasiduoti gundymui pavaduoti Dievą, neužsidėti gelbėtojo kaukės, o išlikti žmogumi, verkiančiu su verkiančiaisiais, džiūgaujančiu su besidžiaugiančiaisiais.

Jėzus, trokšdamas apkabinti žmogų ir jį išgelbėti, pats tampa žmogumi. Sekti Jį – nesibaigianti šventėjimo – žmogėjimo mokykla. Jei norime padėti kitam – būtina drąsa būti žmogumi, priimant ir gerbiant žmogiškumo ribas, nepretenduojant būti tuo, kuo nesi. Apstu progų eiti Adomo ir Ievos pramintu keliu – susidievinti ir susireikšminti manant, jog tai aš esu gelbėtojas, guodėjas, kad tai nuo manęs vieno priklauso šalia esantysis. Sutikus kenčiantįjį ir trokštant jam pagelbėti nejučia gali pasijusti pranašesnis, bet tiesa ta, kad Kitas, šalia esantis, ypač kenčiantis, yra dovana man, o ne atvirkščiai. Tarnaudami kitiems žmogėjame. Jėzus kreipiasi į Žmogų manyje vargstančiųjų lūpomis. Mano užduotis – atpažinti ir pripažinti Žmogų kitame.

Antroji užduotis – klausytis ir įsiklausyti į kitą, tiek žmogų, tiek mums abiem kalbantį Dievą. Ne mažiau svarbu įsiklausyti ir į save: ką jaučiu, ko bijau, ko nežinau, ką esu patyręs ir t. t. Gyvenimus, kaip liudija daugelis šventųjų, keičia asmeniniai susitikimai. Itin svarbu priimti kitą kaip asmenį ir pačiam išlikti asmeniniame santykyje. Dievas kalba per tautų ir žmonių istorijas. Ką Jis sako man, mums konkrečioje situacijoje, kurioje susitinkame? Klausymasis brandina Žodį, įgalinantį gyventi ir išgyventi.

„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ – klausia Jėzus kenčiančiojo (Mk 10, 46–52). Dažniausiai kito akivaizdoje norisi būti žinančiam, ko jam ar jai reikia. Tikras iššūkis neig­noruoti kenčiančiojo ir jo norų, poreikių – nuolankiai priimti ir pripažinti kitą tokį, koks jis yra šiandien, o ne tokį, kokį aš norėčiau jį matyti. Evangelijoje minimas Bartimiejus išdrįso prašyti malonės matyti. Bet iki praregėjimo eita skausmo slėniais. Kartais nutinka, kad žmogų, kuris dėl daugybės baimių ir nesaugumo užsimerkia, mes mėginame gelbėti per prievartą, bandydami atmerkti jo akis, užuot savo buvimu drauge stiprinę, šildę, liudiję… Yra situacijų, kur didžiausia pagalba yra nieko nedaryti – gerbiant kito laisvę leisti, išleisti į klystkelius, kad sugrįžtų kitoks, pačiam liekant budėti ir laukti.

Trečioji užduotis – dėkoti už susitikimą, už silpnumą bei apvalančią kančią. „Ne Jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų“ (Jn 15 ,16). Dievas neduoda daugiau nei galime pakelti arba daugiau nei reikia mūsų augimui – eiti į priekį sekant Jėzumi. Belsdamasis į mūsų gyvenimus per susitikimus su kenčiančiaisiais, Jis trokšta ne tik jais, bet ir mumis pasirūpinti – gydyti, auginti, laisvinti, būdamas tarp mūsų.

Veikiantysis visada yra Dievas, o mūsų dėmesys turėtų būti sutelktas į skausmingą savivaliavimo atsisakymą kasdienybės situacijose – nuolankiai leisti Viešpačiui daryti savuosius darbus per mūsų galias, o ypač – negalias. Visų mūsų vaisingumas priklauso ne tiek nuo to, kiek mes padarėme, ne tiek nuo to, ar labai profesionalūs esame, o nuo vienybės su Viešpačiu. „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 1–5).

Skausmingosios situacijos neretai apvalo labiau nei paguodos laikotarpiai. Išbūti savo ar kito skausme išsaugant vienybę su Jėzumi – tai leisti Jam mus vesti į išsipildymą. Skausmas it plūgas žemę supjausto mūsų storą odą, į kurią beriama Dievo Žodžio sėkla. Nėra paprasta dėkoti už skausmą, sunku leisti Dievui atiduoti savąjį prėską vandenį, pasitikint Kanos stebuklo atkartojimu. Tačiau Jis kantriai mus moko ir vėl primena, kad Jo Žodis amžinas, Jo Žodis – pergalė mūsų pralaimėjimuose, išeitis iš mūsų baimių labirintų. Tai Žodis, kuris kuria, atkuria, gydo, išlaisvina, net mirusiuosius prikelia.

Ketvirtoji užduotis – neprarasti tikėjimo žmogumi. „Tikėjimas išgydė, išgelbėjo Tave“, – sako Jėzus. Svarbu nepamiršti – ne žmonės, net ne Bažnyčia, o tikėjimas keičia gyvenimus. Bažnyčia: gailestingumo darbai, aš ir tu – visa tai gali ir turi padėti kenčiančiajam patikėti. Ir dar – kalbėdami apie tikėjimą neužmirškime, kad ne tik mes esame kviečiami tikėti Dievu, bet ir Jis mumis tiki, – Jis myli mus ir tiki mumis labiau nei mes patys savimi.

Mokydamas mus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, Jėzus kalba apie tėvus. Iš tiesų – tėvų kantrus tikėjimas ir pastatė mus ant kojų. Mokytis tikėti kitu taip, kaip tiki mumis Dievas. Girdint ir patiriant – aš tikiu tavimi – žmogus lengviau patiki pats.

Penktoji užduotis – neskubėti. Susitikus kenčiantįjį ar pačiam kančios parklupdytam (maldai?) svarbu nepersistengti skubotai veikti, ignoruojant Dievą, ir išdrįsti drauge su Marija domėtis visais įvykiais bei juos svarstyti širdyje. Dievas, kuriam nėra negalimų dalykų, nėra abejingas žmogiškam skausmui. Svarbu nepamiršti kalbėtis apie Dievą ne tik su tais, kuriems trokštame padėti, bet ir su Dievu apie juos… ir save… •

Comments are closed.