Viskas paprasta… Gal net pernelyg paprasta mano puikybe sužeistam protui… Dažnai savirealizacijos ir prasmės ieškau grandioziniuose projektuose ar žygdarbiuose, kažkur toli – kai ji aušta drauge su šalia esančiojo paruošta arbata. Paprasta… ne prasta… Pernelyg daug ir dažnai žmones ar įvykius nuvertinu kaip per prastus, kaip nevertus mano dėmesio, o jais Viešpats trokšta į mano gyvenimą, kuriuo toli gražu ne visada esu patenkintas, įlieti savo malonės. Ir kai įmantrių būdų gyvent labiau, sėkmingiau nualintas sugrįžtu namo – į save – susitikimas su savo ribotumu dovanoja galimybę būti apkabintam visa galinčio Dievo, kurio dosnumas nuginkluoja ir leidžia patirti, jog viskas daug paprasčiau nei man atrodo, kad paprastumas slepia tyrą ir vaikišką džiaugsmą, kurio apgraibomis ieškau ten, kur jo nė negali būti.

Iš kur kyla mano liguistas pomėgis/poreikis viską komplikuoti? Gal ir per paprasta, bet atsakymas man aiškus – nuodėmė. Visų pirma – netikėjimo. Kai išsiunčiu Dievą į užtarnautą poilsį, nejučia pats pradedu gelbėtis ir gelbėti tuos, kuriuos įsivaizduoju mylįs. Nejučia pradedu tikėti, jog viską žinau, viską suprantu ir kad pasaulio sužydėjimas priklauso nuo to, ar mano norai pildysis. Tuomet daužau galva į sieną, kai Viešpats sako: aš esu vartai į gyvenimą, kurio ilgiesi… Netikėjimas, kad Jis yra, kad Jam ne tas pat, kad esu mylimas ir manimi bus pasirūpinta, gimdo desperatišką poreikį veikti, lėkti, išsigelbėti, o ne būti gelbstimam – išgelbėtam. Netikėjimą Mylinčiuoju ir trokštančiu manimi pasirūpinti lydi nesaugumas, o šis skatina kaupti viską – tiek malones, nuopelnus, tiek materialines gėrybes. Tokio saugumo ieškodamas keliskart esu save suradęs paties susikurtame kalėjime, kuriame saugu – jokių pavojų iš išorės. Kaskart nusidėdamas aš netikiu, kad Dievas, kuris kviečia gyventi pagal Jo valią, geriau nei aš žino, kas man gera, labiau nei aš myli… Kaskart nusidėdamas statau sau kalėjimą, kuriame viskas aišku, bet jame nebeturiu laisvės – pasmerkiu save nykti ir įtikiu, kad nebeturiu pasirinkimo. O kiekviena akimirka yra galimybė priimti ištiestą Dievo pagalbos ranką – niekada nevėlu ir nėra netinkamo meto ar vietos sutikti Jį – Gyvenimą.

Antras man gyvenimą komplikuojantis žalingas įprotis – daugžodžiavimas ir baimė klausytis. Jis vėlgi išplaukia iš netikėjimo – kai laikau Dievą nežinia kuo – gal kartais net trukdžiu įgyvendinant savirealizacijos planus (juk nutinka, kai mąstau, jog tai, kad buvau sustabdytas, yra bausmė, o ne mane gelbstinčios Dievo Meilės išraiška), bijau išgirsti Tiesą, nes ja netikiu – manau, kad tai aš visiems turiu įrodyti savąją… Naiviai vildamasis, kad kuo daugiau žmonių patikės manuoju melu (kuris, reikia pripažinti, tikėtinas, bet jame nieko tikro), tuo lengviau ir užtikrinčiau, ramiau gyvensis. Kalbu, prikalbu, nusikalbu, ir galiausiai – atleisk Jam, nes jis nebežino, ką daro, kalba, jaučia – aidi ant mano užgyventų pasekmių nukryžiuotos Meilės malda. Kalbėjimas neturint ką pasakyti, kylantis ne iš klausymosi, o iš baimės girdėti, tėra triukšmas, kuriame slepiuosi nuo paprasto Žodžio.

Trečiasis budelis, kurį maitina iš netikėjimo kylančios baimės – tai negalia būti čia ir dabar… Arba kapstausi po vakar, arba emigruoju į rytdieną, pražiopsodamas šią akimirką, šią dieną, kuri ir yra vakar dienos rezultatas bei tramplinas į ateitį. Praeitis gali tapti šventa, jei leidžiu Dievui atleidimu mane numazgoti, tuomet Viešpaties žodis – kam daug atleista, tas daug myli – tampa mus gydančia ir įgalinančia gyventi labiau realybe. Ateitis – neverta vargti ieškant sprendimų scenarijų problemoms, kurios gal net nebus mums patikėtos. Kiekvienai dienai gana savo rūpesčių, – sako Dievas, o man tereikia nedėti kablelio, sakant bet, o gyventi šia diena, neišsisukant nuo susitikimų ir neišvengiant įvykių, kuriais esu gelbstimas, Marijos pavyzdžiu svarstant visa, kas vyksta, širdimi.

Ir ketvirtasis – noras prisiimti atsakomybę už kitus. Tas įprotis galvoti, jausti, spręsti už kitus, nesusivokiant ar bijant pasakyti, ką galvoju ar jaučiu aš, veda vis gilyn į veidmainystės pelkes, kuriose bergždžiai ieškau tvirto pagrindo po kojomis, kad galėčiau iš/gyventi. Pirmas iššūkis – prisiimti atsakomybę už žodžius – tapti Žodžio žmogumi. Prieš Dievą aš atsakysiu ne už tai, ką mąstote ar kalbėsite jūs, perskaitę šį painų tekstą apie paprastume kiekvieno laukiantį džiaugsmą, o ką pasakiau, parašiau aš. Ir jums gyventi su tuo, ką mąstote jūs, o man su tuo, kas dedasi mano galvoje. Kai kalbu ne tai, ką noriu ar turiu pasakyti, o siekdamas patikti ar kitaip paveikti jus – vargas man painiuose vidinių monologų labirintuose. Ne mano nosiai prisiimti atsakomybę už jus ar tuo labiau visą pasaulį, bet priimti save kaip dovaną iš Dievo rankų (juk kiekvienas esame Jo sukurti) ir prisiimti atsakomybę už tai, ką sakau ar darau, tai daugiau nei pakanka, ir tai – mūsų jėgoms.

Šis komplikatorių iš/atpažinimas tik pradėtas – ir nežinau, ar jis baigtinis… Bet vienu esu tikras – mano išsigelbėjimas esi Tu – Dieve – Žmogau, ir kuo arčiau Tavęs, tuo tikresnis aš.

Paruošti arbatą šalia esančiajam ir ištarti labas – susitikti…

Žurnalas KELIONĖ.

Comments are closed.