„Dieve, suteik man ramybės susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti, ką galiu pakeisti, ir išminties tą skirtumą suprasti“, – jau nebe pirmą dešimtmetį skamba ši maldelė žmonių, trokštančių gyventi atsakingai, lūpose. Ir iš tiesų – šioje maldelėje telpa visa, ko reikia, kad galėčiau ne tik išgyventi, bet ir Gyventi. O dar tiksliau sakant – kad gyvenimo labirintuose, Gelbėtojo Meilės prisipažinimo sutrikdytas, paskui Jį išjudėčiau į Kelią.
Pirminė atsakingo gyvenimo sąlyga – pripažinimas, jog mano gyvenimas nėra vien mano – kad Jis man dovanotas, patikėtas. Ir rūpi jis ne tik man. Kuo giliau įlendame į egocentrizmo tunelį, tuo garsiau ir užtikrinčiau sakome, jog turime teisę daryti su savo gyvenimu, ką norime, kad mūsų, mano sprendimai niekam neturi rūpėti. Užmiršus ir ignoruojant Kūrėją, Jo planus, troškimus ir svajones, susireikšminimo aklavietėje daužant galvą į sieną belieka reikšti pretenzijas ir ieškoti nuskausminamųjų.
Mano gyvenimas, griežtai kalbant, nėra mano – Jis man dovanotas – patikėtas – ir už jį turėsiu duoti Dievui apyskaitą. Sutikti būti savimi – būti dievišku kūriniu, būti Dievo vaiku, kuriuo Jis trokšta pasirūpinti, kurį globoja, auklėja ir augina. Kasdien sau priminti, jog mano reikalai, džiaugsmai ir rūpesčiai, kad mano gyvenimas Dievui rūpi neretai daug labiau nei man. Ir kad Jam nėra negalimų dalykų… kad mūsų net galvos plaukai suskaičiuoti…
Antroji užduotis, norint prisiimti atsakomybę už save ir man dovanotą laiką – drąsa atsisakyti savivaliavimo, visažiniškumo ir visagalybės iliuzijų bei džiugus nuolankumas vykdyti ne savo, bet Dievo valią. Daryti ne vien tai, ką noriu, o visų pirma tai, ką privalau, ką reikia. Juk, tenka pripažinti, kad neretai mėginu primesti savo valią, savo planus ir ateities įsivaizdavimą tiek Dievui, tiek žmonėms. Pavyksta nuoširdžiai tikėti, jog kai visi darys tai, kas, man regis, yra teisinga ir reikalinga, pasaulis taps tobulas. Nors tai ir yra liguistas puikybės kliedesys, bet tikėdamas juo griaunu, užuot statęs, barstau, užuot rinkęs. „Viską žinau, viską išbandžiau ir niekas nesikeičia – niekas nepadėjo“, – šiais ar panašiais žodžiais prasideda pasiteisinimų litanijos. Norint gyventi žmogiškai ir atsakingai, reikia kasdien vis iš naujo priminti sau, kad nesu Dievas. Ir ne mano, o Jo norams išsipildžius mano gyvenime tapsiu amžinai laimingas.
Trečiasis iššūkis – budrumas, t. y. ne kartą ir visiems laikams, o vis iš naujo… kiekvienai dienai gana savo rūpesčių. Neužsimiršti, kad esame Kelyje, ir visi mūsų mėginimai patogiai įsikurti pakelėje yra savęs išdavystė. Tad svarbu išlikti budriam – niekada negalėsime užtikrintai pasakyti, jog nebegrįžtamai gyvenu atsakingai, šventai ir pan.
Ketvirtoji atsakingo gyvenimo atrama – bendrystė. Niekada nesu paliktas likimo valiai – į mane nuolat žvelgia mylinčio Dievo akys, į mano gyvenimą nuolat beldžiasi Jo siunčiami bendrakeleiviai. Man tereikia nevengti, nemėginti slėptis nei nuo žmonių, nei nuo Dievo – išbūti santykyje, kuriuo esu maitinamas, gydomas, tvarstomas…
Ir penktoji būtinybė – atpažinti ir pripažinti savo ribas, atsakomybių – taip pat. Yra du kraštutinumai. Vienas – vengti visokių atsakomybių, permesti jas kitiems; kitas – jaustis atsakingam už viską ir visus. Pirmuoju klystkeliu žengiant kuo toliau, tuo labiau jautiesi menkas žemės kirminas, vis didesnė nepalankių aplinkybių auka, o antrasis skatina išsekimą ir despotiškumą, kai nuoširdžiai stebimasi, kodėl visi nuo manęs ir mano meilės bėga, visomis išgalėmis stengiasi jos išvengti. Niekada nėra taip, kad negalėčiau padaryti nieko ir atvirkščiai – niekada nesu tas, kuris gali ar turi padaryti viską. Jei esu vis dar žmogus, tai neturėtų stebinti, kad ne viską žinau, ne viską galiu, ne viskas mano valioje. Kita vertus, elgtis žmogiškai – daryti tai, ką galiu ir turiu daryti, kad ir kokie maži dalykai tai būtų – irgi reikia pastangų. Prisiimti atsakomybę už save patį: žodžius, pasirinkimus, talentus, klaidų pasekmes, už man dovanotą gyvenimą yra gana rimtas uždavinys – bet kaip tik mūsų jėgoms. Ir šio uždavinio dažnas vengiame, kartu jausdami perdėtą atsakomybę už kitą, kitus. O iš tiesų man nereikės atsakyti už kitus – tik už save patį santykyje su jais. Manęs neklaus, ar kiti šalia esantieji buvo/yra sąžiningi, atsakingi, patikimi. Esminis klausimas – ar aš toks buvau/esu santykyje su tais, kuriuos mane gelbstintis Viešpats leidžia sutikti. Tik prisiėmus atsakomybę už save patį, galiu atsakingai elgtis su šalia esančiuoju.
Žurnalas KELIONĖ.
