Visus mus vienijantis troškimas būti laimingiems neleidžia likti pasyviais šio pasaulio ir mūsų asmeninių gyvenimų stebėtojais, vertintojais, bet kviečia būti aktyviems, išjudina į kelią, kuriame maži atsakymai gimdo tik dar daugiau ir didesnių klausimų. Turbūt labiausiai šiandien mus vienijanti iliuzija – kad laimingi būsime, kai pakankamai turėsime, kai galėsime užtikrintai tarti: visko užtenka, dabar gali mano siela linksmintis, pokyliauti – žodžiu, pagyventi, nes pakankamai uždirbta ir sukaupta (plg. Lk 12, 13–21).

Stabtelkime šį kartą ties turtu… Kas gi yra mano turtas? Turbūt pirmiausia girdėdami šį žodį mąstome apie materialinį turtą, dėl kurio dažnas dirbame daugiau nei reikėtų; dėl kurio stengiamės ir išgyvename; į kurį dedame viltis būti laimingesni… Bet ar tikrai mūsų buvimo, mūsų kasdienių pastangų tikslas yra kuo daugiau turėti? Ar tikrai tai trumpiausias kelias į laimę?

Nors ir žinome, kad pinigai puikus tarnas, bet žiaurus šeimininkas, dažnas į juos nejučia sudedame savo viltis – jų kiekį ar tai, kas už juos įsigyta, laikome savo lobiu. Gal dėl to bičiulis man, linkusiam filosofuoti, teisingai atsakinėti, kalbėti, o ne teisingai gyventi, kai kalba pasisuka apie prioritetus, prašo parodyti išlaidų išklotinę teigdamas, kad ją analizuodamas pamatysiu aiškias tendencijas – atpažinsiu, dėl ko gyvenu. Ir tikrai, neretai popieriaus lapelis, užfiksavęs skaičius, yra ir lakmuso popierėlis, demaskuojantis skaudžią tiesą, per dažnai nesutampančią su mano nuomone apie save patį.

Materialinės gėrybės yra tas grėblys, ant kurio vis iš naujo užlipam ir vis skaudžiau gaunam per galvą, nors ir gero norime, tikimės tapti laimingesni. Per daug tikimės iš pinigų. Už juos galime nusipirkti nemažai žemės, bet rizikuojame prarasti dangų… Jie dovanoja daug įtakingų pažįstamų, bet neretai išstumia draugus. Turėjimas pats savaime, kaip žinome, nėra nei blogis, nei gėris, bet turtingiesiems sunkiau patirti dieviškų dalykų skonį – gal dėl to Viešpats sako, kad kupranugariui lengviau per adatos ausį išlįsti, nei turtingam į dangų patekti (plg. Lk 18, 25).

Gal dėl to tobulumo siekiančiam jaunuoliui Jėzus sako: Eik, parduok visa ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje… Tikrą, nesunaikinamą, nepavagiamą lobį… (plg. Mk 10, 21; Mt 6, 20) Trumpai tariant, iš tikrųjų praturtėjame ne tuo, ką pavyksta sukaupti, o tuo, ką išleidžiame tarnaudami kitiems.

Antra, ką dažnas laikome turtu – yra laikas. Juk net sakom: laikas – pinigai. Ir iš tikrųjų šiandien dažnas skundžiamės laiko stoka – neturime laiko vieni kitiems: tėvai vaikams, kunigai parapijiečiams, draugai draugams, kaimynai kaimynams ir pan. – neskubiems dieviškiems susitikimams paprasčiausiai neturime laiko. Net ir būdami tikintys sakome, kad nėra laiko dažnesniems Susitikimo vieni su kitais ir su Dievu, esančiu ir veikiančiu tarp mūsų šventimui bažnyčioje. Nebeturime laiko maldai, rekolekcijoms, geriems darbams, savanorystei ir pan. Bet ar tikrai? Ar tikrai nebeturime laiko? Ar tikrai laikas yra pinigai ir lobis? Ar tikrai turintieji daugiau laiko yra laimingieji? O gal patinka neturėti laiko, gal patinka skubėti, lėkti, blaškytis, nes sustojus, nurimus, susitikus į dienos šviesą išlenda mūsų negebėjimai būti žmogumi, broliu, sese, vaiku, tėvu, mylimuoju, kaimynu ir pan.

Visi esame apdovanoti laiku ir po lygiai – visų mūsų diena susideda iš 24 valandų, o savaitė – iš 7 dienų. Tik ką mes darome, kuo pripildome savo laiką? Kita vertus, nė vienas nežinome, kiek, tad atidėlioti tikrus dalykus ateičiai nepamatuotai drąsu. Geriausias laikas gyventi, mylėti, melstis, daryti gera, krauti lobį danguje yra šiandien. Pakanka šiandien neišvengti, nepabėgti, neatidėti, išgyventi, iškęsti, mylėti, daryti… Ir dar – meilei nėra netinkamo laiko. Skelbk meilę – Dievo Žodį – laiku ir ne laiku, daryk gera – laikas, skirtas tarnystei kitam, laikas, skirtas susitikimui, yra laimėtas, o ne prarastas.

Trečia, ką sakome kalbėdami apie turtą – sveikata didžiausias turtas. Nors ir žinome, kad geriau be akies, rankos ar kojos į dangų, nei sveikam į pragarą, bet dažnai ligas ar negalias priimame kaip bausmę, o ne mus gelbstinčio Dievo pastangas. Juk bejėgystė gali būti gydanti. Ar netapo šiandien sveikata stabuku? Gerai ar blogai, kai nebeturiu jėgų, sveikatos toliau save ir aplinkinius žaloti nežmogišku gyvenimu? Gerai ar blogai, kai skausmingos situacijos atveria man akis, jog statau ant smėlio? Gerai ar blogai, kai Jis stabdo mane, kiša pagalius į ratus, kaip esame pratę sakyti, kai su pagreičiu lekiu į bedugnę, nors ir manau kitaip?

Mėgstantieji skaityti šventųjų gyvenimų aprašymus (o juk jei tikrai trokštam būti laimingi, tiesiog privalome tapti šventi) turbūt pastebėjote, kad didžioji dauguma jų negalėjo pasigirti puikia sveikata, greičiau atvirkščiai. Bet tai nesutrukdė jiems mylėti darant gera, tarnaujant sutiktiesiems, skelbiant jiems Dievą. Tai nesutrukdė Dievui per Jų skausmingus gyvenimus sakyti myliu žmogui. Jėgos ir sveikata nėra besąlygiškas gėris. Kaip ir daugelis kitų, dažnai meldžiamų ar prašomų dalykų. Visa, kas stiprina iliuziją, kad mes patys dievai, visa, kas užstoja, kas atskiria mus Dievo – net jei tai ir mieli, gražūs ir iš esmės neblogi dalykai – visa tėra siauresnis ar platesnis greitkelis į susinaikinimą, o ne tramplynas į Jo glėbį.

Taigi, kas yra mano tikrasis lobis? Dėl ko verta gyventi ir mirti?

Apaštalas nedviprasmiškai sako, kad visa – sąšlavos, visa – nuostolis, pralaimėjimas, palyginti su Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinimo didybe… (plg. Fil 3, 8) Vieno Dievo pakanka. Jis vienintelis tikrasis gėris, tikroji laimė, kurios ilgisi mūsų širdis.

Esam pakeliui Namo, o ne namie, esame vienas kitam reikalingi bendrakeleiviai, o ne konkurentai ar priešai. Ir Dievui mums nieko negaila!

Mylėti kiekvieną sutiktąjį, net ir priešą; be paliovos melstis, net už persekiotojus; daryti gera, nesitikint grąžos; nepagailėti ne tik laiko, materialinių gėrybių, net gyvybės už draugus – tai kelias, kuriuo žengdami ne Dievo „užgaidas“ pildome, o pasmerkiame save laimei – tikrai, išliekančiai, amžinai. Dievas juk nieko kito ir nenori – tik mūsų laimės, mūsų džiaugsmo apstybės, tereikia išdrįsti, atsiliepti, bendradarbiauti…

Visus mus vienijantis troškimas būti laimingiems tegul neleidžia pasilikti pasyviais pasaulio, mūsų asmeninių ar kitų gyvenimų stebėtojais ir vertintojais, teišjudina į Kelią…

Žurnalas KELIONĖ.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *