Mes, krikščionys, žinome, kada prasideda žmogaus gyvybė. Deja, panašu, kad vis sunkiau susigaudome, kada prasideda sąmoningas gyvenimas. Mokyklą įpratome vadinti pasirengimu gyvenimui, net universitete ruošiamės darbo rinkai, paskui stengiamės pastarojoje įsitvirtinti. Tiesa, dar būna „antroji paauglystė“ – vidurio amžiaus krizė, kai žmogui kyla klausimas, ar dar bus kažkoks gyvenimas po viso to ilgo pasiruošimo? Antidepresantai ir sveikatinimosi kursai padeda pereiti klausimų laiką, nes netrunka ateiti tas amžiaus tarpsnis, kai sveikata pradedama vadinti tai, kad kiekvieną dieną skauda vis naujoje vietoje. Prasideda naujas lenktynių su laiku etapas, svajonė apie ilgaamžystę.
Nemaža dalis krikščionių, išgirdę šias provokuojančias mintis, atšauna, kad tikrasis gyvenimas presides tik po mūsų mirties, o dabar tėra pasiruošimo laikotarpis. Tačiau vargu ar įmanoma stačia galva įšokti Amžinybėn, jei neįauginom jos į savo gyvenimus čia ir dabar. Kaip Amžinybę vadinti dovana, jei mus vargina būtinybė prastumti šį vakarą ir visiškai nežinome, ką derėtų daryti su mums padovanotais gyvenimais?
Suprantu, kad sutirštinau spalvas ir sukarikatūrinau tai, kaip gyvename. Tačiau tvirtai esu įsitikinęs, kad viena iš mūsų bėdų yra tai, kad mes įpratome gyventi ne dabartyje, bet planuoti praeitį ir graužtis dėl to, kaip nepražiopsoti ko nors ateityje. Daug laiko praleidžiame galvodami, kad daug kas galėjo būti kitaip. Ne tiek mokomės iš savo klaidų ir patirties, kiek pripildome gyvenimą tariamosios nuosakos. Svarbi problema – graužatis dėl ateities išbandymų. Popiežius šventasis Jonas XXIII, pasiūlęs Romumo dekalogą, primena svarbią tiesą – turiu pasistengti prasmingai pragyventi pirmiausia šiandien, nes jei dabar pradėsiu nerimauti, ar sugebėsiu visas ateities dienas gyenti tinkamai, apims baimė ir labai nesunku palūžti. Pasak psichologų patarimo, nepamirškime, kad galima suvalgyti net dramblį, tačiau tik tada, jei jį valgysime po gabalėlį.
Vienintelė akimirka, kuri mums dovanojama, kaip gyvenimas ir per kurią kažką galime pakeisti – tai čia ir dabar. Dabartis yra ypatinga, nes ji leidžia ne tik kurti ateitį, bet net gydyti praeities žaizdas. Tačiau mes turime didžiulę pagundą pabėgti iš dabarties neapibrėžtumo, ar tai į ateities vizijas, ar į praeities labirintus.
Krikščionybė mums dovanoja atgailą, idant mes galėtume išsiveržti iš praeities, taip pat viltį, kuri remiasi Viešpaties Pažadu, kaip sustiprinimą žengti į ateitį. Tačiau atgailai ir vilčiai būtina dabartis, į kurią galėtų įaugti.
Tačiau grįžkime prie sąmoningo gyvenimo pradžios. Mes gimstame Dievo mylimi ir apdovanoti, taip pat turėdami užduotį išskleisti savo talentus ir atlikti mums skirtą misiją. Atpažinti savo pašaukimą, atrasti tikruosius poreikius, gabumus – tam reikia laiko ir pastangų. Šia prasme gyvenimas kartu yra mokykla, kurioje niekada nenustojame mokytis. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kaip šiandien įprasta sakyti, kad mokykla – tai pasiruošimas gyvenimui.
Deja, pastarąją frazę mūsų švietimo sistema labai rimtai priėmė. Mokyklose į mokinius pradėta žiūrėti ne kaip į unikalias asmenybes, kurios kasdien vis labiau turi atsiskleisti, pažinti save, tačiau kaip į tuščias informacines laikmenas, kurias dera pripildyti, kad paskui tas turinys galėtų būti panaudotas superkompiuteriu, vardu Visuomenė.
Metus teko mokyti dvyliktokus, daug metų tenka dėstyti įvairaus amžiaus studentams. Labiausiai šokiruoja jų nuostata, kad jie vis dar kažkam ruošiasi. Karjerai, sėkmingam gyvenimui, visuomenei naudingam darbui ar dar kažkam. Dauguma jų nesijaučia atsakingi ir laisvi savo gyvenimo režisieriai, bandantys atpažinti Viešpaties pasiūlytą scenarijų. Veikiau plaukiama pasroviui, į žiniasklaidos pažadėtą sėkmės uostą, kuriame kiekvienas esą turės daug pinigų, socialinį prestižą ir apsčiai pasilinksminimų. Esą tik tame uoste: prasidės tikras gyvenimas, o iki tol reikia kantriai kęsti visus išbandymus ir stengtis atitikti aplinkinių lūkesčius.
Drįstu spėti, kad tokioje „karjeros kelionės“ vizijoje esama kvazikrikščioniškų elementų. Tai sekuliarizuota ir sukarikatūrinta mūsų tėvų ar senelių religijos samprata – klausyk Dievo ir kunigų, neišsišok, pakentėk ir po mirties gausi kompensaciją. Tik natūraliai Dievas pakeistas visuomenės nuomone, o sėkmė iš pomirtinio gyvenimo perkelta į karjeros piko laikotarpį.
Tačiau ar tikrai krikščionybė moko mus būti konformistais? Tikrai ne. Viešpats kiekvieną kviečia tapti dvasios revoliucionieriumi ir gyvu žmogumi. Sekimas Kristumi išlaisvina ir suteikia gyvybės čia ir dabar, o ne kažkada neapibrėžtoje ateityje. Kitas dalykas, krikščionybė tvirtina, kad Amžinybės perspektyvoje viskas atrodo kitaip, nei mums įtaigauja ribotas pasaulio vertinimas, todėl tai, kas yra tikroji sėkmė ar nesėkmė, mes pažinsime tik anapus.
Dievas yra su mumis nuo pat prasidėjimo akimirkos. Nuo tos akimirkos mes gyvename, o ne ruošiamės gyvenimui, ir kiekviena akimirka yra Viešpaties dovana bei kartu išbandymas. Kiekvieną akimirką mes pagal tuo metu turimas galimybes esame kviečiami auginti tą Dievo paveikslą, kuris įaustas į kiekvieno mūsų prigimtį. Vaikas ant mamos rankų, mokinukas, studentas, dirbantysis ar senolis – visi turime unikalų kelią, kurį dera atrasti tarp visų šunkelių ir kiekvienas juo žengtas žingsnis yra svarbus. Mano įsitikinimu, būtent tai yra svarbiausia žinia, kurią kiekvienam vaikui turi perteikti tiek šeima, tiek mokykla. Tada ir viskas kita nušvys kitoje šviesoje.
Šiandien daug krikščioniškų organizacijų grumiasi prieš melą, jog vaikas mamos įsčiose dar ne vaikas, tačiau ne mažiau svarbu mums, visiems krikščionims, nenustoti grumtis už gyvybę ir po to, kai vaikas išvysta pasaulį. Už gyvybę, kuri turi nelygstamą vertę jau čia ir dabar, o nėra kažkoks pusfabrikatis, kuris turi būti atbaigtas Visuomenės lūkesčių „mikrobangų krosnelėje“.
Žurnalas ATEITIS.
