Viename iš susitikimų buvau paklaustas, kodėl tvirtinu, jog labai svarbu įstatymuose aiškiai apibrėžti, kad šeima – tai vieno vyro ir vienos moters santuokiniu įsipareigojimu grįsta bendruomenė – nors esą popiežius Pranciškus naujausiame apaštaliniame paraginime primygtinai ragina keisti požiūrį į išsiskyrusius, homoseksualius asmenis ar be santuokinio įsipareigojimo gyvenančias poras. Tenka atsakinėti ir į radikaliai skirtingą klausimą – kodėl popiežius Pranciškus „išduoda“ šeimos vertybes? Ar tai nėra pražūtingas noras flirtuoti su šių dienų vartotojišku pasauliu?
Į abu klausimus galima atsakyti trumpai: popiežius Pranciškus nepakeitė ir neketina keisti Bažnyčios mokymo apie gyvybės šventumą ir pamatinę šeimos svarbą. Popiežius ne kartą pabrėžė, kad jis ragina permąstyti Bažnyčios pastoraciją, o ne mokymą.
Apaštaliniame paraginime apie Meilės džiaugsmą popiežius dar kartą kiekvienam iš mūsų ir sau primena, kad moralizavimo akmenų mėtymas nėra deramas Gerosios Naujienos liudijimas. Audringa reakcija į popiežiaus dokumentą paradoksali tuo, kad Pranciškus iš esmės nepasako nieko tokio, apie ką nebuvo kalbama ankstesniuose dokumentuose, tačiau panašu, kad dauguma šiuolaikinio pasaulio gyventojų yra įpratę prie sukarikatūrintos krikščionybės versijos. Akivaizdžiai vyrauja krikščionio kaip dorovinio antstolio vaizdinys. Natūralu, kad daug kur krikščionių ar krikščionybės skelbimo imama vengti, nes jis siejamas ne su pagalba, keičiančiu gailestingumu, bet su savotiško „pasmerkimo protokolo surašymu“.
Popiežius Pranciškus primena, kad šeima yra dovana, pagalba, o ne ideologija. Kiekvienas žmogus turi unikalų santykį su Kūrėju, ir kiekviena situacija daugiasluoksnė, todėl visada labai svarbu įsiklausyti, „nusilenkti“ prie žmogaus, susitikti jį ten, kur dabar jis yra. Bažnyčia (tai reiškia, mes visi, krikštu į ją įsijungę) privalo prisiminti, kad yra gyva Viešpaties malone ir gailestingumu, ir tai reiškia, jog svarbu ne statyti barikadas, atskiriančias mus nuo „pasiklydusio pasaulio“, bet ieškoti kiekvienos „prarastos avies ar drachmos“, kiekvieną kviesti į gydančią bendrystę.
Kaip tokia pozicija gali būti „išversta“ į valstybės ir šeimos santykių kalbą? Pirmiausia, valstybė rūpinasi teisingumu, bendruoju gėriu, o ne pastoracija ar gailestingumo liudijimu. Tai reiškia, jog labai svarbu turėti aiškų šeimos apibrėžimą, kuris remtųsi ne socialiniais eksperimentais, bet supratimu, kad ne valstybė kuria šeimas, bet šeimos valstybę, ir pastarosios uždavinys puoselėti šeimos tapatybę, o ne ją konstruoti. Taip, šiandien daug šeimų susiduria su sunkumais, didelė jų dalis suyra, taip pat šalia šeimų gausėja kitokių bendrystės formų (gyvenimas kartu be įsipareigojimų, tos pačios lyties asmenų sąjunga), tačiau tai nereiškia, kad prarado prasmę vienu iš Vakarų civilizacijos pamatų esantis šeimos apibrėžimas. Tuo labiau kad šiandien ypač svarbus valstybės ir šeimų bendradarbiavimas, sprendžiant demografines, socialines, ugdymo problemas.
Visa tai tikrai nereiškia, jog tiems žmonėms, kurie gyvena suirusiose šeimose ar alternatyviuose socialiniuose junginiuose, nereikia valstybės institucijų rūpesčio ir pagalbos. Taip pat ir šeimoms iš valstybės šiandien reikia konkrečių socialinių, ekonominių įsipareigojimų. Deja, daugiausia energijos išvaistome, nevaisingai ginčydamiesi,ar dera keisti šeimos sampratą, ar valstybė turi perimti iš šeimų tas ugdymo sritis, už kurias jos iki šiol buvo atsakingos. Turiu galvoje genderizmo ideologiją ir visas jos atmainas. Jos esmė – „naujo modernaus žmogaus“ konstravimas, nusprendus, kad šeimos esą netinkamai ugdo vaikus.
Krikščionis politikas privalo prisiminti, kad turi būti jautrus visų žmonių problemoms ir rūpesčiams, nesvarbu, kokie jų įsitikinimai ar požiūris į šeimą. Kita vertus, labai svarbu, kad visi krikščionys politikai sutartinai kovotų prieš chaoso įsigalėjimą valstybės bendradarbiavimo su šeimomis srityse. Svarbiausia šio chaoso priežastis – tai, kad yra interesų grupės, kurios bando sujaukti šeimos sampratą ir sumenkinti šeimų vaidmenį.
Taigi, dar kartą atsakant į klausimą, suformuluotą šio teksto pradžioje, – siekis aiškiai pabrėžti šeimos sampratą ir susieti ją su vyro ir moters santuoka ne tik neprieštarauja popiežiaus Pranciškaus apaštalinio paraginimo dvasiai, bet yra kiekvieno krikščionio politiko pareiga.
Dar vienas svarbus dalykas, kai kalbame apie gailestingumo ir teisingumo santykį, – gailestingumas atveria kelią teisingumui, o ne jį atmeta kaip kažką nereikalingo. Tai puikiai perteikia ortodoksų teologas Sergejus Chudijevas, atsakydamas į klausimą – ar Dievas myli Končitą Vurst? (primenu, jog tai sceninis Tomo Noivirto peronažas – barzdota moteris, laimėjusi „Euroviziją“). Šio teologo atsakymas padeda geriau suvokti, kad gailestingumas kartu yra ir tiesos liudijimas.
Pasak Chudijevo, Dievas negali mylėti Končitos dėl paprastos priežasties, kadangi jokios Končitos iš tiesų nėra. Tėra Tomas, kuris dėl tam tikrų priežasčių – ar tai būtų troškimas uždirbti pinigų, pelnyti šlovę, o galbūt tapatybės problemos – kuria šokiruojantį personažą scenoje. Nėra abejonių, kad Dievas myli Tomą ir siekia jo išganymo. Tačiau esmė ta, kad išgelbėtas gali būti tik Tomas, o ne Končita. Kiekvienas iš mūsų gali būti prikeltas iš mūsų gyvenimo griuvėsių, jei tik turėsime drąsos atverti savo gyvenimą Dievo gailestingumui ir leisti Jam įžengti į mūsų tapatybę. Tačiau neįmanoma „gelbėti“ tų iliuzijų, į kurias mes įsisupame, slėpdamiesi nuo savęs ir nuo Dievo. Kūrėjas visada ieško žmogaus, tačiau Jo meilė gali išgydyti tik patį žmogų, o ne tuos „krūmus“, kuriuose jis iš baimės slepiasi.
Tad ir mūsų visų, kurie gyvi tik Dievo gailestingumu, tikslas yra padrąsinti „končitas“ akistatai su savąja tapatybe, o ne užkapoti moralizavimo akmenimis. Labai sunkus uždavinys. Tačiau tiesa ta, kad sutikti žmogų galima ne ten, kur šviesu ir patogu, bet tik tuose „krūmuose“, į kuriuos jį ar ją atvijo baimė, sunkumai. Tokio susitikimo nepaskatins veidmainiškas „politinis gailestingumas“, įteisinantis „krūmus“ kaip tikrą būstą, tačiau ne mažiau svarbu gebėti išvysti žmogų, nesvarbu, kur jis yra, ir tirpdyti jo baimes, padėti pakilti gyvenimui. Tam svarbiausia pačiam visada prisiminti, kokia kaina kiekvienas esame išganytas, ir mūsų tikėjimas yra gailestingumo ir meilės dovana, o ne nuopelnas.
Puikiai suprantu, kad popiežiaus Pranciškaus žodžiai trikdo tuos katalikus, kurie nori aiškių schemų, yra įpratę matyti pasaulį dvispalvį, viliasi, kad visos problemos gali būti išspręstos, paskelbus teisingą taisyklę.
Esame krikščionys ne todėl, kad nusipelnėme daugiau nei kiti, bet todėl, kad žinome, jog visi esame pažeisti nuodėmės, ir tik sekimas paskui Jėzų yra tikras kelias, tiesa ir gyvenimas. Tad ir popiežiaus apaštalinį paraginimą raginu perskaityti ne kaip instrukciją apie „juos“, bet kaip rekolekcijų tekstą apie tai – kaip labiau mums įaugti į Dievo meilę.
Žurnalas „Ateitis“
