Šiais laikais, kai reikalaujama kuo garsiau save išreikšti, drovieji jaučiasi dar labiau suglumę. Straipsnis apie tai, kaip įprasta elgsena tapo nepageidaujamu ir net gydytinu kliuviniu…
Drovumas – jokia dovana. Jis vargina, paralyžiuoja, trukdo. Drovus žmogus jaučia į jį nukreiptus žvilgsnius, net jei tuo metu niekas juo nesidomi. Drovieji bijo, kad per susitikimą nesugalvos, apie ką kalbėti, o jei vis dėlto prabils, – nes juk reikia kažką sakyti, – sakiniai bus nerišlūs. Drovūs žmonės nutyli, jei padavėjas prie kavos pamiršta atnešti cukraus. Jei tenka skambinti telefonu, po trijų kvietimo signalų jie su palengvėjimu padeda ragelį.
Tačiau drovumas kartu ir poetiškas, net jei nuo jo kenčiantieji taip nemano. Seniau ši jausena išsiliedavo ilgais laiškais, smulkmeniškais prisipažinimais, neryžtingais žingsniais. Prieš porą šimtmečių drovus elgesys dar laikytas dorybe. Jaunos merginos nudelbdavo akis, jų skruostus nutvieksdavo raudonis. Drovumas buvo vienodai paplitęs tarp vyrų ir tarp moterų. Cyrano de Bergerac‘as, Tolstojus – vieni iš daugelio pavyzdžių literatūroje.
Šaunumo kultas
Buržuazinėje visuomenėje drovumas išreiškė žmogaus vidinę gelmę ir tikrumą, tačiau netrukus šis bruožas imtas laikyti nevyrišku. Pokytis įsitvirtino moderniais laikais. Šiandien, kai šaunumas yra tapęs svarbiausia valiuta, žmogaus drovumas vertinamas vien kaip silpnybė. Jis jau nesavalaikis kultūroje, kurioje kiekvienas stengiasi pateikti save iš geriausios pusės ir vaizduojasi esąs nepriekaištingas; kurioje savęs demonstravimas neturi ribų – įvairaus pobūdžio pramoginiuose renginiuose, atrankose, viešuose tinklaraščių dienoraščiuose, Instagram fotoalbumuose. Virtualiame naujųjų medijų veidrodyje privalome būti ryžtingi, savimi pasitikintys ir veiklūs.
Dar aštuntajame dešimtmetyje didelė dalis tėvų lengviau atsikvėpdavo, jei vaikas svetimų žmonių akivaizdoje slėpdavosi jiems už kojų. Arba per kalėdinį renginį darželyje kalbėdavo taip tyliai, kad jo beveik nesigirdėdavo. Dėmesį patraukiantis vaiko elgesys pirmiausia būdavo siejamas su aplaidžiu auklėjimu. Regis, jie žinojo: kiekvienas vaikas yra drovus, jei tik nemano esąs pasaulio centras. Pagal raidos psichologiją tai įvyksta apie penktuosius gyvenimo metus. Vaikas tada išmoksta įsijausti į kitus ir supranta, kad kiti jį vertina kritiškai, o jų susidarytas vaizdas skiriasi nuo to, kaip jis pats save įsivaizduoja. Vaikas ima varžytis, pamažu išsivysto drovumas.
Brandžiame amžiuje drovūs žmonės išlaiko šią savybę, kuri dar labiau sustiprėja paauglystėje: jie įsivaizduoja žinantys, ką kiti apie juos mano – ir paprastai kuo juodžiau. Atrodytų, kad vaikystėje tokie žmonės buvo priversti numatyti nekalbių ar kaip nors kitaip sunkiai nuspėjamų tėvų reakcijas. Tačiau drovumas ir paveldėjimas susiję – kaip rodo tyrimai, iki 50 procentų.
Viena vertus, spaudimas pasirodyti ir pasireklamuoti skatina socialinį baikštumą. Pirmiausia reikia įveikti vidinį stabdį, kad pasirodytum prieš visus socialinių tinklų „draugus“. Kita vertus, būtent internetas leidžia droviesiems išsivaduoti nuo drovumo. Susitikimas realiame pasaulyje nepalieka galimybės pasislėpti, atsitraukti. Internetas tokią galimybę suteikia. Pavyzdžiui, parenkant kuo tobulesnę nuotrauką ar ją padailinant Photoshop programa bei pagal savo norą susikuriant asmeninę paskyrą. Geriausiai tai atskleidžia internetiniai pasimatymai. Kiekvienas šių platformų dalyvis žino, kad kitas taip pat ieško. Niekam negresia apsijuokti, – kitaip nei, pavyzdžiui, bare, kur niekad negali būti tikras, ar užkalbintas asmuo laisvas ir jį apskritai domina nauja pažintis. Internete išvengiama pavojaus būti atstumtam akis į akį. Tokie slenksčiai droviam asmeniui tiesiog neįveikiami, todėl jam daug mielesnės vietos, kur raudonį temdo prieblanda.
Turbūt neatsitiktinai bendravimo priemonės, kur nebūtina nei vienam su kitu kalbėtis, nei asmeniškai susitikti, autorius yra žmogus, pats pristatomas kaip ypač drovus. Pasak biografinio filmo apie Marką Zuckerbergą „The Social Network“ režisieriaus Aarono Sorkino, išrasti Facebook Zuckerbergą paskatino atotrūkis nuo socialinio gyvenimo. Taip atsirado puslapis, leidžiantis visiems be vargo bendrauti. Puslapis, kuris saugo ir maskuoja – ir leidžia lengvai klaidinti kitus.
Virtualus bendravimas daugiausia paplitęs tarp tų, kurie labiausiai bijo kalbėti telefonu – kalbėti nematydami pašnekovo. Bendravimas elektroniniais laiškais ir trumposiomis telefoninėmis žinutėmis daug paprastesnis. Fizinio kontakto gali išvengti net žaidimų mėgėjai – žaidžiant virtualius žaidimus tai visai nėra būtina. Taigi drovumas nebekrenta į akis.
Kas penktas jaučia socialinę baimę
Neduokdie, drovumas išryškėja. Droviems žmonėms bandoma įdiegti, kad jiems kažkas negerai. Drovuoliams dabar reikia padėti. Taip pastaruoju metu susiformavo rinka, siekianti išrauti drovumą, – kadangi nuolat atsitraukiantis žmogus negeba konkuruoti. Droviems žmonėms siūlomos knygos pavadinimais „Drovumas buvo vakar“, „Išlįsk iš sraigės kiaukuto“ ir pan. Net žymaus vokiečių baimės tyrinėtojo Borwino Bandelowo „Knyga droviesiems“ žada „išsilaisvinimą iš vidinių gniaužtų“.
Socialinę baimę pripažinus sutrikimu, dar veiksmingiau su drovumu kovoja vaistai. Sociofobija (angl. social anxiety disorder) į visame pasaulyje naudojamą „Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą“ (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders) įtraukta tik apie 1980 metus. Šiuo metu socialinė baimė Vakarų šalyse yra trečia dažniausia diagnozė. Skaičiuojama, kad socialinę baimę jaučia kas penktas žmogus. Su tuo susijęs baimę slopinančių ir nuotaiką gerinančių preparatų vartojimas: Xanax, Temesta ir Zoloft šiandien tapę gyvenimo būdo dalimi. Kaip knygoje „Drovumas“ rašo amerikiečių autorius Christopheris Lane‘as, normalus jausmas tapo liga: sveiką elgesį mes apibrėžiame taip siaurai, kad nūnai net užgaidas ir pyktį galėtume šalinti piliulėmis: „Mes nebesame piliečiai, pagrįstai nuogąstaujantys dėl pasaulio ir kartais privalantys pabūti vienumoje.“ Susirūpinimas pervadinamas chroniška baime, vienatvę patiriantis žmogus sukelia įtarimų dėl lengvos psichozės, o prieštaravimas įvardijamas kaip opozicinio neklusnumo sutrikimas.
Vidinis egocentrizmas
Nepaisant atsargaus žvilgsnio į psichiatriją, riba tarp drovumo ir socialinės fobijos, kuomet reikalinga pagalba, neaiški. Drėgni delnai, besidaužanti širdis ir mirtina baimė prieš susitikimą gali labai apkartinti kasdienybę. Kai kurie žmonės, kaip antai menininkai Bobas Dylanas ar Danielis Craigas, vis dėlto ryžtasi lipti ant scenos ir viešai kalbėti, taip kiekvieną kartą susiremdami su savo baime ir ją įveikdami. Kiti radikaliai atsitraukia arba vartoja svaigalus, kad atsipalaiduotų, taip įpuldami į priklausomybę.
Drovumas siejasi su santūrumu ir geru tonu. Drovieji beatodairiškai neina prie kitų žmonių, jie jaučia, ko kiti iš jų tikisi. Drovūs žmonės įsitikinę, jog kiekvienas rūpinasi tik savimi, todėl visada elgiasi taip, tarsi jiems rūpėtų kiti. Jie linkę ignoruoti pačius save. Kitaip nei baikštūs gyvūnai, drovūs žmonės suvokia savo drovumą. Jie nepaliaujamai galvoja apie savo netinkamumą ir kitiems paliekamą įspūdį.
Taigi drovieji yra vienodai susirūpinę savimi, tik to išoriškai neparodo. Jie tyli ir taip patraukia dėmesį. Jie save nuneigia ir didžiuojasi, kad taip kritiškai save vertina, kai tuo tarpu savimi pasitikintieji gyvena nerūpestingą gyvenimą. Taigi, save nuvertindami, drovieji save išaukština. Jie įkūnija neigiamą egocentrizmą: viskas juose pačia blogiausia prasme reikšminga ir traukia dėmesį.
Pagal nzz.ch parengė Dangė Vitkienė
