Teksto autorius – europarlamentaras Tune Kelam, nuoseklus kovotojas už Estijos Nepriklausomybę. O pats tekstas parengtas pagal jo kalbą 2003 metais vykusiose Maldos pusryčiuose.

Laisvė prabangos pasaulyje

Dėkoju Visagaliam Dievui, kuris dovanojo mums laisvę. Tačiau kartu savęs klausiu, ar galime būti tikri, jog religinių persekiojimų laikai nebesugrįš? Ar galime būti tikri, jog jie nebesugrįš kitokiu pavidalu?

Mes, trys Baltijos tautos, didžiuojamės prisijungdamos prie demokratinių Europos ir Šiaurės Amerikos valstybių sukurto laisvės ir saugumo, ir labiau nei bet kada tikime, jog mūsų ateitis bus taiki ir saugi. Tačiau derėtų prisiminti, kaip Apaštalas Paulius perspėjo tesalonikiečius: “Kai žmonės sako, kad yra taika ir saugumas, tada staiga sunaikinimas ateis kaip gimdymo skausmai užeina besilaukiančiai kūdikio, ir nebus jokio išsigelbėjimo, nes Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį”. Todėl Paulius ragina savo brolius krikščionis: “Nemiegokite, kaip kad kiti miega, bet budėkite ir būkite blaivūs, dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą”.

Šiandien apstu nerimo dėl skaudžių socialinių problemų tariamai sėkmingose ir klestinčiose laisvose visuomenėse. Šioje situacijoje Pauliaus įspėjimas yra aiškiai skiriamas moderniųjų laikų krikščionims: būti blaiviems ir nepaleisti iš akiračio savo tikrojo pašaukimo.  pasiruošti persikėlimui iš laikinųjų šio pasaulio namų į amžinąjį Dievo miestą. Šis pasaulis pasiliks nepatikimas, nenuspėjamas ir laikinas, nepaisant mūsų pastangų skatinti gerovę, stiprinti stabilumą, lygybę, įstatymo valdžią.

Tenka pripažinti, jog modernusis pasaulis savo esmę supranta kaip didesnės prabangos, vartojimo bei malonumų siekį. Taip pat aršiai kovojama dėl kuo didesnės pasirinkimo laisvės ir moralės srityje. Kai kurių šiuolaikinių mąstytojų teigiama analogija tarp dabartinių laikų ir paskutinių Romos imperijos gyvavimo metų, kai buvo skelbiami „duonos ir žaidimų“ šūkiai, tikrai verta dėmesio. Romėnai taip pat buvo išvystę labai tolerantišką religinio pliuralizmo sistemą: kiekvienas „duonos ir žaidimų“ geidžiantis romėnas galėjo laisvai pasirinkti, kuriuos stabus garbinti. Visi pasirinkimai buvo gerbiami, išskyrus vieną  – pasirinkimą garbinti tikrąjį gyvąjį Dievą. Tie piliečiai, kurie rinkosi gyvąjį Dievą ir atsisakė nusilenkti įsivaizduojamiems dievams, nebuvo pageidaujami. Jie buvo baudžiami mirties bausme ir, paradoksalu, buvo kaltinami netolerancija kitiems įsitikinimams. Tai yra kitas visuomenės, vadinamos tolerantiška ir civilizuota, gyvenimo ypatumas.

Kai laisvė tampa prabanga

1928–aisiais vokiečių rašytojas Bertoldas Brechtas rašė: “Kaip žmogus gyvena? Visiškai užmiršdamas, kad jis yra žmogiška būtybė”. Tamsioji šiandienės prabangos ir linksmybių išaukštinimo pusė yra suirusios šeimos, paminta negimusių kūdikių teisė gyventi, desperatiški ir gausūs bandymai pabėgti nuo vartotojiškos visuomenės pro užpakalines duris, vartojant narkotikus, renkantis asocialų gyvenimą ar net savižudybę. Šiandien kraštutinės žiaurumo formos, apgaulė, cinizmas, dvigubi standartai ir moralinis reliatyvizmas sparčiai “progresuoja”. Ar įmanoma, kad šiame tariamame progrese, kuris sumenkino iki vienos iš pasirinkimo pliuralistinėje visuomenėje galimybių gyvąjį Dievą, žmogus išliktų laisvas ir atsakingas?

Savo šiurpinančioje antiutopijoje “Naujas drąsus pasaulis”, šokiravusioje skaitytojus prieš 70 metų, britų autorius Aldousas Leonardas Huxley (1894–1963) pristato vieną iš galimų Dievo neigiančios pažangos scenarijų. Kvapą gniaužiančios technikos pažangos padarinys yra gerai organizuota, turtinga, nepatirianti skausmo civilizacija, kuri netgi išsprendė painią lygybės problemą, leisdama iš genetinių inkubatorių gimti tik keturių kategorijų kūdikiams. Kiekvienas tikisi būti laimingas ir atsikratęs rūpesčių ne tik dėl sukurtos materialinės gerovės, bet ir dėl natūralaus gimimo atsisakymo bei nevaldomo jausmo, vadinamo meile, kontroliavimo. “Mama” tampa nešvankiu žodžiu, natūralus gimimas – socialine gėda, o seksualinis palaidumas – pareiga. Šios nerūpestingos, lengvos, patogios visuomenės kaina yra savanoriškas nepriklausomo galvojimo ir visų tikrų jausmų numalšinimas. Rezervate atsiradęs laukinis, gimęs iš natūralios motinos, per vieną naktį tampa sensacija. Kiekvienas nori jį supažindinti su Naujo Drąsaus Pasaulio malonumais. Tačiau laukinis išlaikė savo natūralų sugebėjimą atskirti tikrą nuo dirbtino: jis nesugeba džiaugtis dirbtine laime ir reikalauja savos teisės jaustis nelaimingas. Tikros kančios proveržyje jis prabangos apsuptyje pasikaria.

Huxley vizija šiandien atrodo netgi įtaigesnė nei George Orwello garsieji “1984”, išleisti 17 metų vėliau. Todėl mums reikia atsiminti, kad šalia gausybės bendrai pripažintų žmogaus teisių yra kelios pagrindinės dar neįvardytos deklaracijose žmogaus teisės. Pirmiausia kiekvienos žmogiškos būtybės teisė į Dievą , teisė pažinti savo Kūrėją. Toliau – teisė į sveiką, mylinčią ir tvirtą šeimą. Ir galiausiai mūsų teisė į Tiesą,  į tiesą apie žmogaus prigimtį ir gyvenimo prasmę.

Apie Tiesą ir tiesas

Sakoma, kad šiandieniame pasaulyje nėra nė vienos tiesos, kuria nebūtų galima suabejoti ir nė vienos kvailystės, kuria žmonės nebūtų pasiruošę patikėti. Taip atsitiko todėl, kad mūsų tiesos supratimas pasidarė reliatyvus ir individualiai selektyvus, reguliuojamas nesuskaičiuojamų savo nuomonę turinčių guru, o ne Aukščiausio Autoriteto. Geriausiu atveju žmonės yra pasiruošę gerbti įstatymo valdžią, bet ne Tiesos viršenybę. Apaštalas Jonas nubrėžia skirtumą: “Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.”. Ir Jėzus Kristus skelbia: “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.” Taip pat:“Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius,  Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse.”

Būti piliečiu

Kaip įmanoma sužinoti tiesą? Kaip būti teisingu ir geru piliečiu? Būdami piliečiais, mes turime apsibrėžti santykį su valdžia, žinoti tai, ko iš jos galime tikėtis. Jamesas M. Gilbertas išskiria keturis valdžios tipus: valstybė, Bažnyčia, šeima (į šį tipą taip pat įeina ir nevyriausybinis sektorius) ir,  gana netikėtai,  save valdantis individas. Biblija taip pat mus moko pirmiausia atsakomybę užkrauti ne valstybei ar Bažnyčiai, bet šeimai ir pačiam asmeniui. Įdomu tai, kad, pagal šią klasifikaciją, normalios visuomenės kertinis akmuo yra asmuo, sugebantis suvaldyti savo kūną, mintis ir elgesį.

1682 metais Williamas Pennas rašė: “Jei žmonės yra geri, tada valdžia negali būti bloga; jei vis dėlto ji serga, geri piliečiai gali ją išgydyti. Bet jei žmonės yra blogi, tada valdžia negali būti gera, nes jie [piliečiai] stengsis ją iškreipti ir sugadinti savo naudai”. Tiesa yra ta, kad atskiri piliečiai sukuria valstybę, o ne valstybė sukuria piliečius. Geri žmonės sukuria gerą valdžią, blogi žmonės sukuria blogą valdžią.

Pagrindinė dilema – kaip žmonėms tapti ir išlikti geriems ir teisingiems? Jėzus mus moko, kad tai Dievo galioje, ir Jis daro žmones gerus, kai šie tiki, per Jėzų Kristų jiems apreikšta tiesa. Taigi gėris nėra apibrėžtas vien kaip blogio nebuvimas, bet kaip Dievo buvimas. Taika nėra vien karo nebuvimas, bet Jėzaus Kristaus buvimas kiekviename iš mūsų. Gerumas, laisvė, taika  – visi šie pagrindiniai principai yra apibrėžiami Dievo sąvoka.

Tiesa yra ta, kad egzistuoja kančia, kuri gali būti net labiau slegianti nei badas, benamystė ar nedarbas. Tai dvasinė kančia –  nematymas savo tikrosios prigimties ir pašaukimo, įsikalinimas siauroje savo ego celėje, atskirtumas nuo Dievo meilės ir džiaugsmingo atvirumo kitiems Dievo kūriniams. Išeitis – žinoti tiesą apie save. “Jei laikysitės mano mokslo, „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“.

Tiesa ir demokratija

Mes taip pat turime žinoti tiesą apie savo kasdienį gyvenimą. Demokratija pagrįsta piliečių galimybe spręsti. Šis principas sugrąžina mus prie save valdančių piliečių idėjos. Kad galėtume priimti tikrus sprendimus, turime žinoti visus faktus apie savo visuomenę, apie save. Tačiau jei valdžia ar žiniasklaida nusprendžia, kad yra pakankamai išmintingi ir gali valdyti tiesą, tada piliečių galimybės spręsti atsidurs pavojuje. Turime pripažinti, kad informacija modernioje visuomenėje dažniausiai pasirodo linksmybių forma ar dirbtine isterija, painiojant tikra ir dirbtina, deformuojant skirtingų įvykių proporcijas, atitraukiant dėmesį nuo tikrų problemų ir žmogiškųjų iššūkių. Viso to rezultatas – smulkių, bet kategoriškų mažumų darbotvarkės primetimas sutrikusiai daugumai, praradusiai savo orientaciją tiesoje.

Istorinės tiesos svarba

Taip pat negalime pabėgti nuo istorinės tiesos. Ypač nuo tiesos apie neseną praeitį čia, Baltijos šalyse, ir likusioje buvusioje Sovietų Sąjungoje. Išgyvenusiems pačią nežmoniškiausią ir žiauriausią teroro ir melo sistemą, mums reikia būti tikriems, kad tai daugiau niekada nebepasikartos. Mes, milijonai komunistinio totalitarizmo aukų, turime savo gyvenimu liudyti  – „daugiau niekada!“. Ponacistinės Vokietijos atveju Europos tautos gavo šį patikinimą. Nacių režimas buvo pasmerktas ir išrautas su šaknimis, jo vadovai buvo nubausti, ir vokiečiai buvo priversti pradėti iš naujo. Niekas šiandien neabejoja, kad Vokietija yra patikima, taiki ir demokratinė valstybė.

Komunistinis totalitarizmas niekada neturėjo net moralinio ar teisėto politinio pagrindo. Būtent čia istorinės tiesos supratimas buvo dramatiškai iškreiptas. Paskutinė komunistinių lyderių karta savo kolegų iš Vakarų buvo pasveikinta kaip sūnūs palaidūnai. Tuo pačiu metu į jų pirmtakų aukas žiūrima kaip į apsunkinančią ir pasenusią komunistinės praeities liekaną, grasinančią apsunkinti pototalitarinę pažangą tolerantiškesnės ir geranoriškesnės visuomenės link. Dažnai šios aukos yra tik pamirštamos ar patariama joms pačios susidoroti su savo kančiomis bei atleisti.

Atleidimas, tiesa ir atgaila

Teisybė, krikščionys privalo atleisti net ir sunkiausius nusikaltimus. Bet tikras atleidimas reiškia pirmiausia žinojimą ir visos tiesos pripažinimą. Tiesa turi būti pripažįstama abiejų žmogiškojoje tragedijoje dalyvavusių pusių. Galiausiai tikras atleidimas apima ir atgailos veiksmą, kuris gali būti ir pats paprasčiausias pasakymas „aš apgailestauju“. Liūdna, bet pokomunistinėse visuomenėse nėra net ir tokių elementarių apgailestavimo veiksmų.

Pastarosiomis dienomis buvęs komunistų aktyvistas, “Sovietų Sąjungos herojus” Arnoldas Meris buvo oficialiai apkaltintas nusikaltimais žmonijai. Komunistų partijos Centro Komiteto vardu jis prižiūrėjo, kaip 1949 metais vyko kelių šimtų paprastų Hjumo salos gyventojų deportacija iš jų namų į Sibirą. Kai A. Meris buvo paklaustas, kaip vertintų savo elgesį šiandien, jis pareiškė nesijaučiąs kaltas dėl nieko ir neprivaląs gailėtis. A. Meris savo elgesį prisiminė kaip tragišką ir “asmeniškai nemalonią patirtį”, bet paaiškino, jog jo pareiga bei vaidmuo buvo įgyvendinti įstatymą (sic!) ir prižiūrėti, kad taisyklės nebūtų pažeidinėjamos (sic!). Bet kuriuo atveju, A. Merio teigimu, leisti žmonėms pasilikti savo namuose būtų reiškę didesnį pavojų jų gyvybėms. Pasak jo, priverstinė kolektyvizacija, sekusi po 1949 metų deportacijų, būtų įtraukusi ūkininkus į beviltišką rezistenciją prieš sovietinį režimą, kuris tada būtų turėjęs reaguoti daug smarkiau ir griežčiau, nei vien iškeldinti žmones iš jų namų.

Vakarų demokratijoms tenka dalis atsakomybės, nes ilgą laiką jos vadovavosi dvigubos moralės standartais. Pusę amžiaus išlaikė bekompromisę poziciją nacių nusikaltimų atžvilgiu bei smarkiai reaguodavo į bet kokias nacių ideologijos apraiškas, jų požiūris į komunistinius nusikaltimus, švelniai tariant, išlieka dviprasmiškas. Šių nusikaltimų įvertinimas laikomas kiekvienos pokomunistinės valstybės vidine problema ir, teisybę sakant, daugiau dėmesio skiriama šių nusikaltimų vykdytojų žmogaus teisių išsaugojimui. Tačiau turime prisiminti, kad Trečiojo Reicho palikimas buvo įveiktas tik kaip Sąjungininkių bendro siekio paskelbti tarptautinį verdiktą nusikalstamai nacių sistemai rezultatas. Niekas negalėjo tikėtis, kad 1945 metais vokiečių tauta būtų turėjusi noro ar sugebėjimo dalytis baisinga atsakomybe už Hitlerio nusikaltimus ir po to lengvai vėl iš naujo pradėti. Apsivalymas buvo priverstinis, nepaliekant jokio pasirinkimo.

Šį skirtumą prieš keletą metų paaiškino gerai žinomas Rusijos žmogaus teisų gynėjas Sergejus Kovaliovas kalboje Taline: “Kol vokiečiai, paprasti žmonės, kurie nepriklausė SS ir kurie niekaip nedalyvavo jokiuose nusikaltimuose, nesuprato, kad jie taip pat „neša“ dalį Auschwitzo kaltės, nacizmas nebuvo iki galo nugalėtas. Ir kol mes, rusai, nepripažinsime garsiai ir aiškiai savo nacionalinės, kartoju, nacionalinės kaltės už komunistinius nusikaltimus, taip pat ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos okupacijų, deportacijų ir sušaudymų, ir žiauraus nacionalinės laisvės kovos numalšinimo pokariu, tol komunizmas galutinai nežlugs. Tai reiškia ir Komunizmo ideologiją”.

Tereikia tik pažiūrėti į įvykių seką Rusijoje valdant prezidentui Vladimirui Putinui, kad galėtumėte sutikti su šiuo teiginiu, kaip ir su Aleksandru Jakovlevu, buvusiu Sovietinio Politbiuro nariu bei „perestroikos“ architektu, kuris savo knygą “Prievartos amžius Sovietų Rusijoje” užbaigia žodžiais: “Mes niekingai slenkame tolyn, klimpdami į purvą. Pagrindinis mūsų bėdų šaltinis vis dar turi būti įvardytas: be Rusijos debolševizacijos negali nė būti klausimo apie tautos atsigavimą, jos klestėjimą ir jos vietos susigražinimą pasaulio civilizacijoje. Tik tada, kai bus laisva nuo bolševizmo, Rusija gali tikėtis pasveikti”.

Laisvę griaunantis savanaudiškumas

Krikščioniškas pagrindinės ir nekintamos tiesos supratimas apie žmogaus gyvenimą veda mus per modernaus gyvenimo pavojus ir maišatį: būti budriems ir būti blaiviems žinant, kad niekuo, net mūsų demokratiniais pasiekimais negalime visiškai pasitikėti šiame pasaulyje. Pagal vieną teoriją, tautų pažanga vyko tokia tvarka: nuo vergovės – dvasinio tikėjimo link, nuo dvasinio tikėjimo – didelės drąsos link, nuo drąsos – laisvės link, nuo laisvės – pertekliaus ir turto link,  kur mes visi gyvename. Bet nuo tol pažanga ėjo nuo gausos savanaudiškumo link, nuo savanaudiškumo – pasitenkinimo link, nuo pasitenkinimo – apatijos link, nuo apatijos – priklausomybės link, nuo priklausomybės – atgal prie vergovės. Pagrindinis ir neatskiriamas prasmingo progreso elementas, atrodo, yra dvasinis tikėjimas. Pagrindinis elementas, turintis galios sunaikinti visus laisvės pasiekimus, yra savanaudiškumas. Tai yra pagrindinis padalijimas, pagrindinis kiekvieno save valdančio individo skaldantis elementas. Tai skaldanti kiekvienos visuomenės jėga.

Tikroji galia glūdi artimo meilėje

Laimė, Jėzus Kristus suteikia mums dvasinės drąsos ir ryžto priimti šiuos iššūkius. Jėzus moko, jog kiekvienas žmogus yra svarbus kuriant Jo Karalystę, kad kiekvienas žmogus daro skirtumą, gali iš tikrųjų tapti gyvu vilties švyturiu pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis. Kur atrodo, jog politinės ar socialinės perspektyvos neegzistuoja, ten yra tarptautinė kalba, atidaranti visas duris. Tai artimo meilė, gebėjimas akimirksniu įveikti didžiausius barjerus. Tai tikrai didžiausias turtas, kurį turime. Galia nebūtinai yra triuškinama rinkimų pergalė. Tikroji galia kyla iš artimo meilės ir atjautos veiksmų, kuriuos atnešame į pasaulį. Tikroji galia taip pat yra gebėjimas keisti kieno nors gyvenimą į geresnį net paprasčiausiai nusišypsant ar ištiesiant pagalbos ranką. Dalykimės šiuo sugebėjimu ir skatinkime vieni kitus tolesniems artimo meilės veiksmams, patikėdami save Visagalio Dievo, tiesos ir meilės šaltinio, malonei.

Parengta pagal kalbą, pasakytą Trečiuose Nacionaliniuos Maldos pusryčiuose Lietuvoje 2003 m. Iš anglų kalbos vertė Austė Umbrasaitė.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *