Ciklas „PROPAGANDOS ISTORIJA IR TECHNIKOS“

Antisemitizmas išlieka vienu bjauriausių neapykantos virusu.  Taip pat jis išlieka daugelio sąmokslo teorijų integralia dalimi. Vienas paprasčiausių jo apibrėžimų – tai priešiškumas ar išankstinis nusistatymas nukreiptas prieš žydus kaip tautinę, religinę ar rasinę grupę. Na, o antisemitinės karštinės apogėjumi neabejotinai buvo nacizmo įsigalėjimo Vokietijoje laikotarpis ir klaiki Holokausto tragedija. Tačiau tai, jog tokia tragedija, kaip Holokaustas, būtų galima, tikrai nepakako vien paklaikusio politinio elito, dar reikėjo ir atitinkamos propagados, sujaukusios daugybės Vakarų pasaulio gyventojų protus. Šiandien, kai vėl gerokai suintensyvėjo įvairiaus pobūdžio propagandinis įkarštis, labai svarbu prisiminti tuos istorijos puslapius, kurių, nieku gyvu, nederėtų kartoti.

Žydai viešpatauja – Vokietijai galas

Šis šūkis tapo vienu svarbiausiu leitmotyvu 1879 metais paskelbtame traktate Žydiškumo pergalė prieš vokiškumą. Emocingai parašytas pseudomokslinis kūrinys iš karto tapo labai populiarus ir buvo perleistas keliolika kartų. Tiesa, tai nesukrovė turtų į skolas įklimpusiam jo autoriui – Vilhelmui Marrui. Tačiau jam, kaip liudija ano meto jo susirašinėjimas su bičiuliais, labiau už norą užsidirbti jaudino žydų baimė. Autoriaus teiginys, kad jo traktatas: tai skausmo atodūsis, sklindantis iš pavergtojo krūtinės, nebuvo vien tik poza. W. Marras iš tiesų buvo desperacijoje ir jam atrodė, kad dūžta ne tik jo gyvenimas, bet atėjo galas ir visai Vokietijai.

W. Marro biografijos tyrinėtojai sutaria, kad žymusis šio mąstytojo traktatas glaudžiai susijęs su neigiama asmenine santykių su žydų tautybės žmonėmis patirtimi. Todėl verta trumpai pristatyti svarbiausius jo biografijos faktus.

W. Marras gimė 1819 m. Magdeburge ir buvo vienturtis vietinio teatro direktoriaus, buvusio aktoriaus, sūnus. Tėvas pasirūpino, kad vaikas baigtų mokslus ir įgytų verslo žinių, nes tikėjosi sulaukti pagalbos savo veikloje. Kurį laiką sūnus ir tėvas darbavosi kartu Vienoje, tačiau netrukus Wilhelmas nutarė, kad nori būti savarankiškesnis ir įsidarbino įmonėje, kurios savininkai buvo du žydai.  Tai pabrėžiu, nes pats W. Marras vėliau ne kartą guodėsi bičiuliams, kad su juo darbdavaiai nesąžiningai elgėsi ir aiškino tai esą įprastu tos tautos žmonėms godumu.

XIX amžiaus Vokietijoje žydų tautybės žmonių buvo gerokai daugiau nei Prancūzijoje ar Britanijoje, tačiau jie tesudarė 1 procentą visų gyventojų. Tiesa, žvelgiant į ano meto verslo pasaulį, žydų tautybės komersantų, įmonių savininkų buvo tikrai daug. Tai susiję su keliais dalykais. Pirmiausia absoliuti dauguma Vokietijos žydų gyveno miestuose. Kitas dalykas – iki pat 1848 metų valstybėje egzistavo įvairūs draudimai žydams dirbti valstybės tarnyboje ar švietimo įstaigose. Šie draudimai turėjo paradoksalių padarinių – jie paskatino Vokietijos žydus visą dėmesį sutelkti į verslą ir čia užimti dominuojančias pozicijas.

Po konflikto su darbdaviais W. Marras susižavėjo kairuoliškomis idėjomis ir dalyvavo kelių slaptų politinių organizacijų veikloje. Vėliau tapo politiniu žurnalistu, net kurį laiką redagavo savo laikraštį, taip pat dalyvavo politiniuose debatuose. Beje, ir vėl vėliau W. Marras skundėsi, kad jo laikraštį klastingai sunaikino Vokietijos žiniasklaidą į savo rankas perėmė žydų atstovai. Būtent jie nesuteikė paskolos, kai buvo kritinė situacija, taip pat skundė W. Marro publikacijs už esą jų antivalstybinį pobūdį.

1852 m. W. Marras nusprendžia palikti Tėvynę ir laimės ieškoti Kosta Rikoje. Čia jis bandė kurti savo verslą, tačiau tai tęsėsi tik kiek daugiau nei metus, ir jis buvo priverstas grįžti į Vokietiją – panašu, kad jis niekada nebuvo gabus verslininkas.

1854 metais jis vedė turtingą žydaitę. Tai gerokai pataisė pašlijusią finansinę padėtį, tačiau ši santuoka, nors ir tęsėsi net beveik 20 metų, pasak W. Marro, niekada nebuvo laiminga. Sutuoktiniai esą priklausė skirtingiems pasauliams ir negalėjo vienas kito suprasti. Taip pat W. Marrui sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą ir su žmonos giminaičiais. W. Marras dar buvo vedęs net tris kartus, ir tik paskutinė jo žmona buvo vokietė. Pirmosios trys jo santuokos buvo su merginomis, kurios turėjo daugiau ar mažiau žydiško kraujo. Pats W. Marras teigė, kad jo santykis su žydų tauta labai dramatiškas, nes, kad ir ką jis darytų, vis jam tenka turėti reikalų su žydais.

Aišku, paprasčiausia būtų aiškinti, kad 1879 metais paskelbtame W. Marro traktate regime jo ilgamečių konfliktų su žydų tautybės žmona atspindį. Tačiau panašu, kad situacija kiek sudėtingesnė.

1873 metais Vokietiją sukrėtusi finansinė krizė tapo svarbiu antižydiškų nuotaikų katalizatoriumi.  Nemaža dalis bankininkų, stambių kompanijų vadovų buvo žydai, ir tai gimdė kalbas, jog žydai esą bando sugriauti Vokietiją. Kitas dalykas –industrinė revoliucija sukrėtė ir pakeitė Vakarų pasaulį, įvyko dramatiška socialinės sanklodos kaita. Tai prisidėjo prie tragiško dvasinės krizės sustiprėjimo – XIX a. pabaigoje pesimistinės nuotaikos užvaldė ne tik vokiečių filosofiją, bet ir kitas sritis. Jos turėjo įtakos ir W. Marrui. Beje, jau gyvenimo pabaigoje keliems išlikusiems bičiuliams jis pripažino, kad jam pačiam jo žymiojo traktato teiginiai nebeatrodo įtikinami, nes esą jis suprato, kad ta dvasinė krizė, kuri jau kuris laikas jaučiama Vokietijoje, yra ne žydiškumo pergalė prieš vokiškumą, bet industrinės revoliucijos padarinys. Tačiau viešai W. Marras nuo savojo traktato niekada neatsiribojo, tad ir lieka istorijoje kaip modernaus antisemitizmo patriarchas.

Modernusis antisemitizmas

Skaitant W. Marro traktatą, negali nestebinti tai, kaip jo kalba skiriasi nuo anstyvesnių religinio pobūdžio išpuolių prieš žydus. Beje, W. Marras labai aiškiai pabrėžia, kad jis neketina kritikuoti judaizmo. Jo tikslas esą pažvelgti į žydų ir vokiečių santykio problemą ne religiniu, bet moksliniu (tiesą sakant, neabejotinai pseudomoksliniu) žvilgsniu.

W. Marras pabrėžia, kad jam nepriimtini daug amžių skambėję religiniai kaltinimai, kad žydai išlaiko kolektyvinę atsakomybę už Jėzaus nukryžiavimą. Pasak W. Marro, tai buvo apkvaitusios minios, o ne tautos nusikaltimas.  Visos minios elgiasi vienodai, nesvarbu, kokios tautybės asmenys jas sudarytų. W. Marras taip pat griežtai kritikuoja mitus apie tai, kad žydai religiniuose ritualuose naudoja krikščionių kūdikių kraują. Jis tai vadina akivaizdžiu išsigalvojimu. Beje, jis taip pat pripažįsta, kad žydų tauta yra patyrusi daugiau kančių už kitas ir į Vakarų pasaulį pateko ne savo noru, bet dėl Romos imperijos valdovų kaprizų.

W. Marras pabrėžia, kad jis pats nejaučia jokios neapykantos žydams ir puikiai supranta, kad tai, jog jie yra veržlūs, labai solidarūs, landūs, orientuoti tik į pinigus, besirūpinantys pelnu, o ne idealais, yra istorinių aplinkybių suformuotas charakteris. Tiesa, įtakos turi, pasak W. Marro, ir judaizmas, kuris nėra tikra religija, bet veikiau socialinė sutartis su Dievu.

Deja, egzistuoja ir kita medalio pusė. Kadangi žydai iš tiesų yra išskirtinė gentis, beviltiška kalbėti apie žydų asimiliaciją. Jie visada buvo, yra ir bus valstybė valstybėje. Vokiečiai per tuos amžius, kai gyvena šalia žydų, nesugebėjo jų pakeisti, bet veikiau pasikeitė patys. Vokiškumas pradėjo pralaimėti žydiškumui. Vokiečių tauta pradėjo keistis ir tapo pragmatiška, materialistiška, nebeteikia svarbos vertybėms. Susiformavo naujasis buržua tipas, kuris, pasak W. Marro, yra žydiškumo įsikūnijimas.

Pasak W. Marro, turime pripažinti, kad vokiečiai ir žydai yra tarsi du gladiatoriai arenoje, kurioje gali išlikti tik vienas. Nors W. Marras ne kartą pabrėžė, kad vokiečių tautai jau mūšis pralaimėtas ir jis kalba pralaimėjusios kariuomenės vardu, tai nesutrukdė jam dar 1869 metais įkurti pirmąją oficialią antisemitinę organizaciją – Antisemitinę lygą, kurios tikslas buvo gelbėti vokiečių tautą nuo išnykimo.

Tautos gelbėtojų mitas

Modernus antisemitizmas savo esme daug negailestingesnis nei ankstesni neapykantos žydams pavidalai.  Anksčiau buvo svarbu įrodyti kokią nors tariamą žydų kaltę ir taip pateisinti tą susierzinimą, kurį jie kelia, o dabar pareikšta, kad visai nesvarbu, ar mums patinka, ar nepatinka žydų tauta, tačiau egzistuoja objektyvus dėsnis: arba jie, arba mes. Nepamirškime, kad W. Marras savo traktatą rašė laikotarpiu, kai formavosi eugenika ir klestėjo socialinis darvinizmas. Nieko keista, kad modernieji antisemitai labai greitai nuo traktatų perėjo prie rasinės higienos.

W. Marras tvirtino, kad žydai įsigalėjo per žiniasklaidos priemones, per kurias formuoja jiems palankią visuomenės nuomonę. Jie užvaldė politines partijas, bankus ir stambias korporacijas. Kitaip sakant, jie tapo didžiausia pasaulio galybe. Su ja kovoti donkichotiška, tačiau būtina, nes kitaip esą atėjo Vokietijos saulėlydis.

Šiuose teiginiuose labai daug panašumų su po kurio laiko suformuluota nacistine antisemitine propaganda. Tiesa, pats W. Marras nebuvo populiarus nacistinėje Vokietijoje. Taip pat ir žymiausias nacių propagandistas Goebelsas ne kartą teigė, kad dera kalbėti ne apie antisemitizmą, bet apie žydų klausimą. Kodėl? Nes semitai yra ne vien žydai, bet ir arabų tautos, kurių nacistinė Vokietija jokiu būdu nenorėjo įžeisti, nes tai buvo svarbūs jų sąjungininkai.

Jau minėjau, kad iš karto po to, kai buvo paskelbtas W. Marro traktatas, jis sulaukė didžiulio susidomėjimo. Beje, didžiausią prielankumą jam reiškė būtent akademinė bendruomenė. Tačiau netrukus Vokietijos žmonių dėmesį patraukė kitos teorijos ir kiti klausimai. Negalima sakyti, kad W. Marras buvo visai užmirštas, tačiau paskutinius gyvenimo dešimtmečius jam teko gyventi labai kukliai, draugų skaičius tik mažėjo.  Neabejotinai būtų buvę geriau, jei būtų populiarumą išlaikiusios ne jo antisemitizmo tezės, bet jis pats. Deja, bet idėja, jog arba žydai sinaikins arijus, arba arijai žydus – tapo kertinė nacių ideologijoje. Į istoriją juodomis raidėmis įėjo ne tiek jos pirmasis autorius, kiek jos įgyvendintojai. Tačiau tenka pripažinti, kad W. Marro traktatas  Žydiškumo pergalė prieš vokiškumą suvaidino nelemtą vaidmenį.

Šis tekstas yra dalis projekto UGDYMAS KAIP PRIEŠNUODIS PROPAGANDAI, kurį iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *