Kiekvienam iš mūsų, neabejoju, yra tekę girdėti ne tik gerų, bet ir prastų pamokslų. Prieš daugelį metų tarp dvasininkų Anglijoje buvo populiarus anekdotas apie savimi patenkintą kunigą, kuris pasakojo: Neseniai ėjau keliu ir sutikau vyrą, kurio paklausiau: „Kur eini, gerasis žmogau?“ Jis atsakė: „Į pragarą.“ – Ir žinote, ką aš jam pasakiau? Aš pasakiau: „Nebijok, gerasis žmogau, tavo Bažnyčia su tavimi.“

Deja, iš tiesų žmonėms atrodo, kad Bažnyčia ne tiek skelbia jiems Gerąją Naujieną, kiek kartu keliauja į pražūtį.

Mums, dvasininkams, mano įsitikinimu, pirmiausia reikėtų pakeisti klausimą, kuriuo kreipiamės į žmones, siekdami pažadinti jų gyvenime Jėzaus ilgesį. Vertėtų klausti – ne, gerasis žmogau, kur, manai, einąs?, bet veikiau: kur, manai, esąs? Svarbu pradėti nuo siūlymo ne tik susimąstyti apie tai, kokiame pasaulyje gyvename, bet ir apie tai, kas, kaip manome, esame – kas vyksta su mūsų protu, širdimi, kokiomis viltimis ir baimėmis gyvename? Kur mes gyvenimo kelyje esame atsidūrę, kaip čia jaučiamės? Kai sąžiningai atsakome į šiuos klausimus, tada galime apsidairyti ir aplinkui bei suvokti, kad net ir didžiausiuose varguose neliekame vieniši.

Kur tu esi, žmogau? Galiu Tau prisipažinti, kad ir aš dažnai nebežinau, kur esu aš. Man pradeda atrodyti, kad neturiu nieko, kuo iš tikrųjų galėčiau kliautis. Aš taip pat suvokiu, kad daugelis dalykų, kurie man padėdavo pasijusti geriau, nebėra veiksmingi.

Tačiau aš girdžiu, kaip Jėzus sako: „Palaiminti, turintieji vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.”

Kur tu esi, žmogau? Aš nežinau, kas su manimi vyksta. Esu taip apimtas sielvarto ir toks sutrikęs, jog nežinau, kur link žvelgti. Jaučiu, kad netekau žmonių ir ryšių, kurie man buvo svarbiausi. Jaučiuosi vienišas ir sugniuždytas.

Tačiau aš girdžiu, kaip Jėzus sako: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.”

Kur tu esi, žmogau? Aš nežinau, kur esu. Nemanau, kad daug ką sugebu – darau tai, ką galiu. Einu žingsnelis po žingsnelio. Bandau atiduoti geriausia žmonėms, kuriuos Dievas man skyrė drauge darbuotis. Nededu didelių vilčių į save. Bandau gyventi taip, kad per daug neminčiau kitiems ant kojų.

Tačiau aš girdžiu, kaip Jėzus sako: Jėzus sako: „Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.”

Kur tu esi, žmogau? Aš supykęs, kad net nežinau, kaip su tuo susidoroti. Kai apsidairau aplinkui, visur matau kenčiančius, skaudinančius ir mirštančius žmones. Negaliu užmigti nuo minčių apie pasaulio skausmą – alkį ir neteisybę, mirštančius vaikus, vaikus, augančius karo šešėlyje, ginklų gamintojus, kurie užtemdo dangų. Jaučiu, kaip mane ėda skausmas, tvyrantis aplinkui.

Tačiau aš girdžiu, kaip Jėzus sako: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pasotinti.”

Kur tu esi, žmogau? Aš nežinau, kur esu. Buvau labai įskaudintas, tačiau nebegaliu nešiotis neapykantos. Tai, ko aš noriu, yra susitaikymas. Kad viskas būtų kaip buvę. Štai ko aš trokštu. Stengiuosi širdyje nekaupti nuoskaudų. Bandau patikėti, jog netgi labiausiai sugriuvę ar sudėtingiausi santykiai turi ateitį.

Tačiau aš girdžiu, kaip Jėzus sako: „Palaiminti gailestingieji. Palaiminti taikdariai. Gailestingieji susilauks gailestingumo, o taikdariai bus vadinami Dievo vaikais.

Kur tu esi, žmogau? Kur aš esu? Niekada iš tiesų apie tai nesusimąsčiau. Rytą keliuosi, dėkoju Dievui už dieną. Pusryčiauju. Kalbuosi su savo šeimos nariais. Einu į darbą. Žvelgiu į Dievą. Pasitikiu juo. Daugiau nieko iš jo neprašau. Kodėl? O ar turėčiau?

Tačiau aš girdžiu, kaip Jėzus sako: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.”

Jėzaus palaiminimai savo esme nėra gero gyvenimo taisyklių rinkinys. Tai tiesiog teiginiai To, kuris gerai pažįsta gyvenimo skonį, kartu tai klausimai: ar tu ir aš esame šioje gyvenimo tirštumoje? Gal tau tai atrodo keista, tačiau būtent čia yra ir Jėzus. Tad mokymasis pažvelgti į save, klausti, kur mes esame, kas mes esame, kas yra mūsų viduje, – tai pirmiausia galimybė išgirsti Evangeliją ir suprasti, ką reiškia Jėzaus pažadas neapleisti mūsų.

Kiekvienoje probleminėje situacijoje, į kurias mes patenkame, visada yra Tas, kuris mus mato ir pažįsta, kuris supranta mūsų vidinį pasaulį, mus myli ir pasitiki mumis. Paradoksas – kuo mes labiau apsaugome savo gyvenimus nuo bet kokios nesėkmės ir sumaišties, tuo mažiau paliekame erdvės Evangeliją atveriančiam klausimui – kur aš esu?

Mat patinka klaustuko ženklas. Nors ne visai žinau, kodėl. Galbūt dėl taško apačioje, panašaus į sėklą, ir nuostabios bei netikėtos lapą primenančios formos, sprogstančios iš šio taškelio, kuri byloja, jog kažin kokiu būdu klausimas iš tiesų gali būti teikiantis gyvybę, keičiantis gyvenimą ir praplečiantis pasaulį.

Kai mes, dvasininkai, imamės skleisti Gerąją Naujieną, iš dalies tai yra pastangos paspausti tą mažą taškelį taip, kad iš jo išsprogtų nuostabi klaustuko gėlė. Kur aš esu? Kas aš esu? Ar aš matomas? Ar mane supranta, palaiko ir myli?

Tačiau nepamirškime, jog mes, dvasininkai, nesame tam, kad duotume išsamius ir vienareikšmiškus atsakymus į visus šiuos klausimus. Mes esame čia, kad atsakytume į vieną klausimą, kylantį iš mažosios sėklelės: ar aš esu matomas, suprastas ir mylimas bei turiu ateitį? Taip. Visi Dievo pažadai susiburia į vieną Jėzaus Kristaus „taip”.

Kadangi ten, kur yra dvasios vargdieniai, liūdintieji ir romieji, alkstantys teisybės ir gailestingieji, tyraširdžiai, ir taikdariai yra ir Jis.

Skelbdami Gerąją Naujieną, mes pirmiausia atskleidžiame Jėzų, kuris mūsų jau laukia. Kiekvienas žmogus, kuriam mes kalbame, taip pat neša Gerąją Naujieną mums. Skelbdami Evangeliją, mes girdime Evangeliją, bylojančią mums per kitus žmones.

Kai gyvenimą teikiantis Dievo buvimo su mumis liudijimas suleidžia šaknis kito žmogaus gyvenime, jis sugrįžta atgal pas mus kupinas šviesos, iššūkio ir susižavėjimo, praplėsdamas mūsų pačių širdis.

Šiandien mes turime eiti į pasaulį, idant paspaustume tą mažąjį klausimo, teikiančio gyvenimą, mygtuką: kur tu esi, žmogau? Kai klausomės žmonių atsakymų, kiek daug išgirstame pasakojimų apie tai, ką Jėzus mums apreiškė savo palaiminimuose. Kai žmonės atpažįsta, priima save, tuomet jie pradeda girdėti ir Jėzaus: „taip!”. Visuose suspaudimuose, kuriuos patiriame, yra ir Jėzus, sakantis: „Nebijok, tavo Bažnyčia su tavimi, nes Dievas su Tavimi”.

Nebijok, sese ar broli, nes Jėzus tave supranta ir lieka ištikimas, pasirengęs tau padovanoti ateitį, apie kurią net nedrįsai svajoti. Atsigręždamas į Jį, tu atsigręži į ramybę teikiantį Dievo teisingumą, į vienybę su Viešpačiu ir kartu su savimi.

Jeigu tai tau nėra Geroji Naujiena, tuomet net nežinau, ko daugiau galėtum tikėtis. Ši Žinia mums skelbia, kad kiekviena akimirka – tai Viešpaties ištikimybės ir naujų galimybių metas.

Parengė Jurga Žiugždienė ir Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *