Rugsėjo 8–10 dienomis Briuselyje vyko septintoji Tibeto rėmimo grupių konferencija. Šį susitikimą organizavo europarlamentarai, susibūrę į grupę „Tibet interest“, taip pat Belgijos Tibeto rėmėjai ir tarptautinės organizacijos „Internatiol Tibet Network“ bei „International Campaign for Tibet“. Tarp konferencijos dalyvių buvo ir Tibeto dvasinis lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas Lobsangas Sangay’us. Sveikinimo žodį tarė ir bene žymiausias pasaulyje Tibeto rėmėjas ne tibetietis, aktorius Richardas Gere’as. Šioje konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos atstovas – VšĮ „Tibeto namai“ vadovas, VU lektorius Vytis Vidūnas, kurio paprašėme papasakoti naujausias žinias iš Tibeto bei prisiminti lygiai prieš 25 metus įvykusį pirmąjį Dalai Lamos vizitą mūsų šalyje.

Gal galite trumpai papasakoti apie pačią konferenciją bei jos formatą?

Konferencijoje dalyvavo 250 dalyvių iš 50 pasaulio šalių. Tai buvo labai svarbu, nes galėjome susitikti su Tibeto rėmėjais, veikiančiais skirtingose šalyse bei kultūrose. Taip pat galėjome užmegzti asmeninius ryšius, o tai ateityje galėtų padėti lengviau komunikuoti tarpusavyje, keistis informacija ar daryti bendrus darbus.

Tarp dalyvių buvo ir 29 kinai, žinoma, gyvenantys ne pačioje Kinijoje, bet užsienyje. Dauguma jų susiję su judėjimais, stebinčiais žmogaus teisių padėtį Kinijos Liaudies Respublikoje, tad neabejotinai turėjo ką papasakoti ir apie situaciją Tibete. Vienas žymiausių šios delegacijos atstovų buvo disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas Chen Guangchengas, kuriam pavyko išvengti Kinijos režimo susidorojimo, ir dabar jis gyvena Vakaruose.

Konferencijos metu taip pat buvo įvardyta dabartinė Tibeto situacija, gvildentos opiausios problemos ir nubrėžtos gairės, kurios galėtų padėti pakeisti dabartinę padėtį. Svarbu ir tai, kad galėjome susipažinti su Tibeto vyriausybės tremtyje požiūriu į šią situaciją, taip pat ją pamatyti ir iš skirtingose pasaulio šalyse veikiančių Tibeto rėmimo grupių perspektyvos.

Kokios temos buvo aptartos konferencijoje?

Pačios įvairiausios – nuo istorijos iki dabartinės situacijos, nuo žmogaus teisių iki gamtosaugos.

Vieną įdomiausių pranešimų perskaitė kinų profesorius Lau Hon-Shiangas. Remdamasis istoriniais dokumentais, jis nuosekliai, papunkčiui įrodė, kad Tibetas iki XX a. vidurio, kai jį okupavo Kinijos armija, niekada nepriklausė kinams. Šis darbas yra labai unikalus, nes atremia pačių kinų propagandą dėl Tibeto statuso.

Taip pat buvo aptarti ir tibetiečių diasporoje šiais metais įvykę vyriausybės vadovo rinkimai. Kaip žinoma, antrajai kadencijai išrinktas Lobsangas Sangay’us, prieš keletą metų lankęsis ir Lietuvoje. Europalamentaras Thomas Mannas pristatė Europos Komisijos atliktą šių rinkimų analizę. Beje, rinkimai įvertinti kaip itin skaidrūs ir suorganizuoti pagal aukščiausius demokratijos standartus.

O kokios yra naujausios žinios iš paties Tibeto?

Nuo 2008-ųjų, kai vyko Pekino olimpinės žaidynės, o Tibete kilo tibetiečių susideginimų banga, žmogaus teisių padėtis krašte labai stipriai pablogėjo. Atėjus dabartinei Kinijos komunistų valdžiai, situacija gali būti įvardijama tik kaip tolydaus blogėjimo.

Iki šiol išlieka aktualus susideginimų klausimas, kai, bandydami atkreipti pasaulio dėmesį į žmogaus teisių situaciją Tibete, tibetiečiai aukoja save. Iki šios dienos žinomi jau 144 tokie atvejai.

Taip pat Kinijoje pradėta labai stipri kampanija prieš klajoklius, kurie Tibeto plynaukštėje verčiasi tradicine gyvulininkyste. Jiems yra išduodamos kortelės su lustais, todėl, norėdami persikelti iš vienos teritorijos į kitą, jie turi ne tik pereiti patikros punktus, tačiau ir „atsižymėti“. Šiuo metu aktyviai vykdoma ir klajoklių „pririšimo prie vietos“ politika – jiems statomos gyvenvietės, kuriose per prievartą yra apgyvendinami. Tokiu būdu žmonės ne tik verčiami atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo, tačiau jie yra ir lengvai kontroliuojami. Baisu net pagalvoti, tačiau kitas loginis tokios sistemos žingsnis turėtų būti lustų implantavimas į žmogaus kūną. Įsivaizduokime, jei, pavyzdžiui, dėl kažkokių priežasčių tibetiečiui draudžiama atvykti į sostinę Lhasą, atėjus prie patikros punkto, užsidega raudona šviesa, ir jis paprasčiausiai negali peržengti nustatytos ribos… Tad šiandien Kinijoje diegiama rafinuota ir labai moderni kontrolės sistema, ir ji išbandoma Tibete.

Visos konferencijos metu nuolatos buvo kalbama ir apie atsinaujinusius Larung Garo maldų komplekso griovimo darbus. Šis statinių kompleksas susiformavo XX a. pabaigoje. Įsteigtas jau po kultūrinės revoliucijos – iki šių dienų į jį suplūsdavo šimtai tūkstančių piligrimų. 2001 metais Kinijos valdžia ėmė naikinti šiuos statinius. Vėliau sustojo, matyt, dėl pasiruošimo Pekino olimpiadai. Vis dėlto dabar griovimo darbai vykdomi visu pajėgimu.

Jau ne vieną dešimtmetį Dalai Lama pabrėžia ir ekologinę Tibeto situaciją, kuri turbūt ir šioje konferencijoje buvo aktualizuota?

Taip. Kalbant apie Tibetą, ekologinė tema yra glaudžiai susijusi ir su žmogaus teisėmis, ir atvirkščiai – žmogaus teisės, su ekologija. Pavyzdžiui, Kinijos bandymai suvaldyti klajoklius labai stipriai veikia ir Tibeto plynaukštės ekologinę situaciją: ten, kur daugelį šimtmečių buvo ganomi jakai ir kiti gyvuliai, dabar nedaroma nieko, nes klajokliai arba priversti atsisakyti tradicinio gyvenimo būdo, arba naujųjų komunikacijų atkirsti nuo savo laukų. Dėl šios priežasties keičiasi plynaukštės augalija, o tai daro įtaką ir visai regiono ekosistemai.

Taip pat Kinijos vykdoma vandens politika turi milžiniškos įtakos ne tik Azijos regionui, bet ir visam pasauliui. Šiuo metu Tibeto plynaukštėje masiškai tvenkiamos upės ir statomos užtvankos. Dėl šios priežasties žemupyje esančios šalys patiria, o ateityje tikrai patirs dar daugiau su vandeniu ir klimato pokyčiais susijusių problemų. Deja, apie šią pasaulinio masto problemą kalbama pernelyg mažai. O juk Tibetas yra pasaulio vandens bokštas, iš kurio išteka milijonus gyventojų maitinantis vanduo.

Kalbant apie klimato pokyčius, reikėtų pažymėti, kad Tibetas – tai trečiasis polius, mat čia yra trečioji pagal dydį pasaulyje ledynų saugykla. Beje, klimatologų žemėlapiuose Tibeto plynaukštė – tai vienas iš pasaulio klimatinius reiškinius formuojančių regionų. Dabar jau imama suvokti, kad visi reiškiniai žemėje yra tarpusavyje susiję. Tad ekologinis klausimas – tai viena nepolitizuotų galimybių kalbėtis su Kinija. Ir tai turėtų rūpėti ne tik Tibetui, ne tik Azijos regionui, bet ir visam pasauliui. Šie klausimai turėtų būti keliami įvairiuose susitikimuose, įvairiuose formatuose, nes ši ilgalaikė problema yra svarbi ne tik pačiai Kinijai, bet ir Vakarų Europos šalims.

Apie Tibetą kalba visuomenininkai, Tibeto rėmėjai, kiekvienoje šalyje galima rasti vieną kitą politiką kurie kelia problemas, fiksuoja nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus, tačiau jokie pokyčiai nevyksta, nes Kinijos valdžia, kuri realiai turi galią kažką keisti, nemato jokios problemos.

Taip, išties situacija yra labai kebli, nes visi supranta – kol Kinijos valdžios viršūnės neis į dialogą, niekas ir nesikeis. Beje, derybos galėtų vykti, tačiau su viena kinų iškelta sąlyga – tibetiečiai turi pripažinti, kad Tibetas yra neatskiriama ir amžina Kinijos dalis. Kadangi nei Dalai Lama, nei tremtyje veikianti Tibeto vyriausybė negali priimti šios sąlygos, dialogo procesas yra užklimpęs. Kita vertus, apie kokį dialogą galima kalbėti, kai jam dar neprasidėjus iškeliamos sąlygos?..

Didelių vilčių, kad Kinijos režimas artimiausiu metu pakeis savo politiką Tibeto klausimu, tikėtis neverta – varžtai yra užsukti ir spaudžiami toliau. Tiesa, reguliariai, kas dešimt metų, šioje šalyje vyksta valdžios rotacija ir keičiami vadovai. Prieš išrenkant dabartinį šalies prezidentą Si Dzinpingą vilties dėl Tibeto išties buvo nemažai, tačiau, tenka pripažinti, kad situacija per jo vadovavimo metus tik paaštrėjo ir tapo dar kritiškesnė. Dabar politiniuose kuluaruose kalbama apie galimą Kinijos valdžios viršūnių pokytį 2018 metais. Tad kol kas nematyti prošvaisčių, kad Kinija judėtų tikrosios demokratijos link, todėl ir Tibeto klausimas lieka realiai niekaip nesprendžiamas.

Prieš 2008 metų vasaros olimpines žaidynes Pekine buvo kilęs nemažas sujudimas dėl žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje ir ypač Tibete. Būtent dėl šių žaidynių Tibete nuvilnijo pasaulio istorijoje analogų neturinti beveik pusantro šimto tibetiečių susideginimų banga. Tačiau žaidynės įvyko, o Vakarų visuomenės protestai išsikvėpė. Tuo tarpu Kinijos valdžia, rodos, užtikrintai įgyvendina savo sumanymus tiesiog į nieką nekreipdama dėmesio – jau aišku, kad 2022 m. Pekine vyks žiemos olimpinės žaidynės. Tad ar Jūsų paties neapima beviltiškumo jausmas galvojant visų pirma apie Tibeto ateitį, o drauge, žinoma, ir apie Europą, Vakarų civilizaciją apskritai?

Išties su Kinijos režimu kalbėtis šiandien labai sudėtinga, nes tai milžiniška ekonominė galybė, kuri gali sau leisti nesiskaityti su kitų nuomone ir į nieką, kas pasitaiko jos kelyje, nekreipti dėmesio. 2008 metų olimpiada turėjo pagerinti žmogaus teisių padėtį Kinijoje, tačiau įvyko priešingai – situacija čia tapo dar žiauresnė. Apgailestaudami turime konstatuoti, kad pasaulinė bendruomenė dar kartą buvo smarkiai „išdurta“. Ir tai neabejotinai pasikartos 2022 metais.

Kadangi konferencijoje dalyvavo kinų delegacija, čia taip pat buvo aiškiai atskirta kinų Komunistų valdžia nuo pačių kinų. Iš esmės, siekiant pozityvių pokyčių Kinijoje bei Tibete, reikia, kad situacija visų pirma keistųsi pačioje Kinijoje. Kaip nuolatos pabrėžia Dalai Lama, tarp kinų reikia ieškoti ne priešų, bet sąjungininkų. Kaip ir daugumoje kitų totalitarinių režimų, kinams taip pat apie esamą padėtį sakoma tik dalinė tiesa arba jie yra dezinformuojami. Tad kaip rasti bendrą kalbą su Kinijos žmonėmis – štai didžiausias dabarties klausimas ir uždavinys.

Liūdina tai, kad pasaulyje ir vėl ima veikti seni galios principai, kurie ilgą laiką buvo sumaniai maskuojami. Dabartinėje situacijoje akivaizdu, kad galioja principas, jog stipresnis visada teisus. Štai kinai nori perrašyti istoriją ir pasakyti, kad Tibetas visada buvo Kinijos sudedamoji dalis, ir jiems puikiai tai sekasi. Kremlius irgi sako, kad Ukrainos niekada nebuvo ir niekas jiems nieko negali padaryti. Tačiau juk žmogus turi valią, jis brangina tiesą ir teisingumą ir kol yra bent vienas žmogus, kuriam tai svarbu, vilties išlieka ir Kinijai, ir Tibetui, ir Ukrainai, ir Rusijai, ir mums Lietuvoje, ir visam pasauliui.

Sakysite, vieno žmogaus per maža? Taip, vis dėlto net ir vienas žmogus gali padaryti daug, nes, kaip sako Dalai Lama, didžiausias žmogaus pralaimėjimas yra tuomet, kai jis mano, jog yra mažas, ir dėl to nedaro nieko.

Šiomis dienomis minime 25-ąsiais metines nuo pirmojo Jo Šventenybės Dalai Lamos vizito Lietuvoje metines. Kaip Jūs pats atsimenate tą laiką?

Paties vizito metu nebuvau Lietuvoje, tačiau puikiai atsimenu tą laiką ir emocinę būseną. Man tai buvo kažkas iš pasakų srities – Vilniuje vaikšto Tibeto karalius… Aš tai priėmiau kaip nepaprastai lemtingą ženklą. Tai buvo absoliuti fantastika. Šis vizitas vyko 1991 metų rugsėjo pačioje pabaigoje – vos pusmetį po tragiškų Sausio 13-osios įvykių, praėjus dviem mėnesiams po žudynių Medininkuose ir mėnesiui po pučo Maskvoje. Dar tankų dūmai nebuvo išsisklaidę, o Dalai Lama jau atvyko į Vilnių. Tai buvo pirmas tokio masto pasaulio lyderio vizitas mūsų krašte.

Pastaruoju metu dažnai ir gana skambiai paminimos Lietuvos ir daugelio pasaulio šalių diplomatinių santykių užmezgimo 25-osios metinės. Nebejotinai tai svarbios ir prasmingos gairės mūsų nepriklausomybės kelyje. Tačiau neturėtumėm pamiršti vienos iš pirmųjų tokių gairių. Drąsiai galime teigti, kad Lietuvos ir Tibeto santykiai taip pat gyvuoja ketvirtį amžiaus. Šią datą, beje, galima būtų ir paankstinti, prisimenant, kad 1990 metų balandžio 3 d. (t. y. neprabėgus ir mėnesiui nuo istorinės Kovo 11-osios)  Jo Šventenybė XIV  Dalai Lama atsiuntė telegramą Atkuriamojo Seimo pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir pasveikino laisvę atgavusią Lietuvą.

Būtent Dalai Lamos vizitas mus sugrąžino į pasaulio žemėlapius, nes paskui jį visuomet sekė pasaulio akys. Beje, tas vyksta iki šiol – ten, kur yra Dalai Lama, ten yra ir pasaulio žiniasklaidos dėmesys. O prieš 25 metus tokį dėmesį mes gaudėme kaip orą, jis mums buvo gyvybiškai būtinas. Pirmasis Dalai Lamos vizitas – tai Tibeto karaliaus ir visos tibetiečių tautos parama mūsų kelyje į išsilaisvinimą. Šiandien garbinga mūsų skola – nepamiršti tibetiečių jų situacijoje. Kai ima virpėti mūsų kinkos nuo Kinijos pareigūnų spaudimo, gerai būtų prisiminti šį faktą, jog Dalai Lama, taip pat ir Islandijos žmonės ištraukė mus iš užmaršties ir sugrąžino pasauliui.

Nuo tada a. a. Jurgos Ivanauskaitės, Pauliaus Normanto, Romualdos Hofertienės, Laimos Andrikienės, a. a. Leonido Donskio dėka Tibetas Lietuvoje vis prisimenamas. Šį įsipareigojimą tęsia ir unikali tarpparlamentinių ryšių Tibeto rėmimo grupė, kuri, viliuosi, gyvuos ir naujame Seime.

Taip pat unikali yra ir Lietuvoje gyvuojanti Tibeto laisvės rėmimo grupė, kuri rengia įvairias pilietines akcijas bei kultūrinius renginius. Kitose Vakarų Europos šalyse, JAV, Kanadoje ir kitur Tibeto rėmimo grupių branduolį sudaro tibetiečiai, gyvenantys egzilyje. Tuo tarpu mes, kaip ir latviai ar estai, neturime kompaktiškai gyvenančių tibetiečių grupių, tačiau visada turėjome dvasinės jėgos ir užsispyrimo vis iškelti dabartinėje situacijoje labai nepatogų, bet mūsų demokratijos brandai būtiną Tibeto klausimą.

Žinoma, negali norėti, kad šis reiškinys būtų masiškas. Dažnai tenka girdėti priekaištų, kodėl mes rūpinamės kažkokiu Tibetu, o ne mūsų pensininkais. Bet jei mes nebūsime viso pasaulio piliečiais ir mums neskaudės dėl neteisybės vykstančios Tibete ar Ukrainoje, mūsų pensijos ir liks tokios pat žemos, o nepasitenkinimas ir pyktis augs.

Ar kalbėdamas apie Tibetą, dalyvaudamas paramos akcijose Jūs pats šiandien nesijaučiate marginalu?

Aš pastaruoju metu dažnai jaučiu, kad Tibeto rėmėjus norima marginalizuoti, išstumti jus į viešojo gyvenimo paraštes, užklijuoti bepročių ar egzotikos besivaikančių etiketes. Žinoma, taip paprasčiau. Tačiau klausimas – ar visada žmogus turi eiti su pagrindine tėkme? Ir jei tau valdžios atstovai prikaišioja, kad, žiūrėk, kinai neperka mūsų sūrelių, ar tai reiškia, kad dėl sūrelių mes pasirengę kinams daryti ko tik jie paprašys?

Man rodos, šiandien mes nuolatos sau turime atsakyti į klausimą: „kur praeina Lietuvos ir Kinijos siena?“ Tai ne virtualus, bet labai žemiškas klausimas. Mūsų suvereniteto klausimas. Ir jei mūsų politikai bei valdininkai to nesupranta, belieka apgailestauti, kad mūsų laisvė po 25 nepriklausomybės metų gali būti skaičiuojama sūreliais… Mes privalome išlaikyti savo principus, saugoti savo sieną. Tai ir yra vienas iš mūsų uždavinių. Ir jei tai marginalo uždavinys, tebūnie.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *