Ne paslaptis, kad šiandien net pačios giliausios emocijos gali būti panaudojamos kaip manipuliacijos instrumentas. Mūsų kultūroje (literatūroje, kine, dailėje, televizijoje…) įvairiapusiškai garbinamas pasitikėjimas. Visi, nuo autoritetingų literatūros kritikų iki žinomų tv vedėjų, aukština tuos, kurie su ypatinga jėga išreiškė savo jausmus, tarsi vien tik tai pakelia jų darbo kokybę. Jeigu kažkoks rašytojais ryžtingai kritikuoja viską, kas juda, tai didelė tikimybė, kad jis bus priimtas kaip giliamintis šiuolaikinės visuomenės analitikas. Jei pradedantis dainininkas atliks dramatišką dainą ir pasirodymo pabaigoje apsiverks, tai publika jį pamils iki begalybės.
Šioje aistrų jūroje dera nepamiršti, kad emocijas reikšti žmones neretai verčia viena priežastis: daryti poveikį tiems, kurie mus supa. Psichologai tai aiškina taip: evoliucijos procese žmogus įprato pranešti aplinkiniams apie tam tikras savo reakcijas. Mes išreikšdavome pyktį todėl, kad galiausiai tie, kurie mus pykdė arba atsitraukdavo, arba iš baimės pakeisdavo savo elgesį su mumis. Mes išreikšdavome džiaugsmą, ir tai suteikdavo galios aplinkiniams mums patikėti sėkmės paieškas. Mes parodydavome meilę, kad žmogus, kuriam ji skirta, pajustų mums dar didesnį prieraišumą. Mes pasakojame apie savo nesėkmes, kad aplinkiniai mūsų pagailėtų ir mums padėtų.
Pasiekimai biochemijos srityje leidžia tvirtinti, kad mūsų emocijų išreiškimas daro didelį poveikį kitiems žmonėms. Tarkim, neseniai Izraelio Veicmano mokslų institute buvo įrodyta, kad moterų ašaros lėtina testosterono išsiskyrimą vyrų, kurie jas mato, organizme, tokiu būdu mažinamas jų agresyvumas. Liūdint, susipykus, džiaugiantis visi iš pirmo žvilgsnio subjektyvūs emocijų pasireiškimai iš tiesų tėra poveikio artimajam priemonė. Juk jei aplinkiniai į mūsų jausmus reaguotų abejingai, tai jausmai ir emocijos tiesiog nustotų egzistavę. Tai viena iš agitacijos formų, siekiant pakeisti aplinkinių nuomonę.
Yra žmonių, kurie šį poveikį išnaudoja racionaliai, kiti tai atranda bandymų ir klydimų keliu. Pirmieji patenka į tą kraštutinumą, kurį būtų galima vadinti automonitoringu. Tokie žmonės seka savo emocijas, nuolatos sau duodami ataskaitas apie tai, kokį poveikį tai daro aplinkiniams žmonėms. Jie kontroliuoja savo jausmus (tarkim, nerodo susijaudinimo, kai jiems tai nenaudinga, ir išnaudoja švelnumą, kai tai reikalinga), nuolatos analizuodami socialinę terpę, kurioje randasi. O kitas kraštutinumas – tie, kurie mažai arba išvis neseka savo jausmų – juos būtų galima pavadinti nuoširdžiais – ir negalvodami sako tai, ką galvoja, todėl ne tiek priklauso nuo juos supančiųjų aplinkybių.
Bet kurio atveju ir vieni, ir kiti siekia daryti įtaką likusiems. Labai daug žmonių siekia veikti kitus, išnaudodami tam savo emocijas kaip veiksmingiausią instrumentą.
Atlikti tyrimai patvirtina, kad nepriklausomi nuo kitų emocijų žmonės tampa tik jau gana garbingame amžiuje (maždaug nuo 70 metų). O jaunystėje viskas atvirkščiai: kitų jausmai mus veikia itin stipriai. Antroje gyvenimo pusėje tai, kas darė mums poveikį, tampa nebe taip svarbu, nes sustiprėja mūsų pasitikėjimas savimi, dėl to tam tikros grupės mus veikia vis mažiau. Šio amžiaus žmonės vis labiau linkę į savianalizę. Jaunystėje mes mokomės, o suaugę – suprantame. Kai jaunimas pirma daro, o tik paskui galvoja, vyresni žmonės daug labiau siekia galvoti apie save ir, tikėtina, būtent todėl jiems geriau pavyksta pažinti vienam kitą ir ne taip stipriai reaguoti į aplinkinius. Dera paminėti ir vienišumo problemas, kurios mažai jaudina jaunus žmones, tačiau brandžiame amžiuje jos paaštrėja. Kitų jausmai daro mums poveikį, nes tai ir yra jų funkcija.
Kaip išvengti disonanso, kada paaiškėja, jog jausmai, prie kurių mes pripratome, labai tikėtina, buvo išreiškiami tik tam, kad mus paveiktų? Kad išvengtume psichologinės įtampos, turime mechanizmą, kurį galėtume pavadinti „būtinybe tikėti tuo, kurį mylime“. Kai patiriame prieraišumą tam tikram žmogui ir atsiranda emocinis kontaktas, tai pradedame manyti, kad jo jausmai yra nuoširdūs ir atviri. Tai taip stipriai įsitvirtina mumyse, jog šitai suvokiame tik po to, kai viso to nebelieka. Kai nutraukiame santykius su artimais žmonėmis, netenkame tėvų ar susipykstame su draugu, pradedame pastebėti emocijų dirbtinumą, nenatūralumą. Pradedame matyti, kad neretai ašaros – tai viso labo emocinio šantažo instrumentas, o nuoskaudos – tai dogmatiškas būdas įtvirtinti savo galią… Kol neatšąla santykiai, mes tikime, kad kitų jausmai yra nuoširdūs, ir leidžiame ašaroms ar žvilgsniams daryti mums įtaką. Mes nesugebėtume gyventi nuolat įtarinėdami: pastebėti smulkų melą ir toliau tikėti – gana sunku. Mylėti, žavėtis ir dalintis patirtimi su tam tikrais žmonėmis reiškia būti su jais atviriems. Mes galime tik sekti kitų žmonių jausmų išraiškomis.
Mes turime teisę…
Reiškiant emocijas egzistuoja visiškai maža, bet raktinė riba tarp ketinimo paveikti ir ketinimo manipuliuoti. Kai siekiame pirmojo tikslo (paveikti), tai reiškiame savo jausmus taip, kad kitas žmogus juos priimtų kaip savo paties ir padarytų vienokį ar kitokį sprendimą, laikydamas juos tokiais pat svarbiais. Antruoju atveju (manipuliacijos) vienintelis, kas mus domina – tai mūsų pačių emocijos: mes norime primesti jas kitam žmogui kaip absoliutų prioritetą, panaudodami tam bet kokias priemones, net ir tas, kurios ignoruoja kito žmogaus jausmus.
Ne taip paprasta nustatyti, kas vyksta su mumis: pirmasis ar antrasis atvejis neretai sunkiai atskiriamas, todėl galbūt pravers pagrindinių emocinių kiekvieno žmogaus teisių sąrašas. Būtų naudinga perskaityti dėmesingai, kad suprastumėte, ar netapote emocinio šantažo ar manipuliacijos objektu. Nors, tiesą sakant, ne mažiau svarbu būtų ir dėmesingai išanalizuoti savo pačių nuoskaudas, džiaugsmus ir pavojus prieš tai, kad pareikštumėte apie manipuliavimą jūsų jausmais.
…laikyti savo jausmus tokiais pat svarbiais, kaip ir kitų. Emocijos subjektyvios: mes mylime ar bijome skirtingų žmonių, džiaugiamės ar liūdime dėl skirtingų priežasčių. Nėra objektyvių priežasčių vienus jausmus laikyti geresniais už kitus.
…prašyti informacijos apie tuos jausmus, kurie paliečia tiesiogiai. Žmogus, į kurį kreipiamės su klausimu, gali išreikšti arba slėpti savo emocijas, taip pat ir jų priežastis. Tam, kuris to nedaro, teks susitaikyti, kad jo jausmai taps beverčiai.
…prašyti (ne reikalauti) kitų, kad jie patenkintų mūsų emocinius poreikius, ir patiems spręsti, ar patenkiname kitų poreikius. Kol nesuvoksime, kad kiti privalo atsakyti, prašymas tenkinti mūsų poreikius neturės svarios reikšmės.
…priimant emocinius sprendimus, išnaudoti mums reikalingą laiką sprendimui priimti ir neleisti kitiems primesti svetimo tempo. Daugeliu atveju manipuliacija susijusi su greitumu: žmonės, siekiantys patenkinti savo emocinius poreikius, stengiasi pagreitinti ar sulėtinti mūsų tempą.
…atsisakyti prašymų ir nesijausti dėl to egoistais. Egoizmas – pagrindinis instrumentas tų, kurie siekia manipuliuoti kitais. Reikia suvokti, kad kito žmogaus prašymais taip pat yra egoistiški, todėl labai svarbu mokėti pasirinkti.
…jausti ir išreikšti savo jausmus. Labai svarbu išmokti pasikliauti tik savo jausmais. Niekas neturėtų priimti sprendimo veikiamas kitų žmonių jausmų.
…jausti skirtingus jausmus ir dėl to nepatirti kaltės jausmo. Mylėti ir nebemylėti, pykti ar atleisti – visos emocijos yra emocinio gyvenimo dalis. Tam tikros permainos yra neišvengiamos, dėl to reikia mokėti susitaikyti.
Pagal užsienio spaudą parengė JLK
