Pagrindinė priežastis, stumiantis jaunimą ir suaugusiuosius į pražūtingą narkotikų patirtį, yra aiškių ir įtikinamų motyvų gyventi neturėjimas. Iš tiesų, kai nėra orientyrų, kai trūksta vertybių, kasi esi įsitikinęs, jog niekas neturi prasmės, kad neverta gyventi, būties tragizmo ir nevilties jausmas gali sugundyti absurdo visatoje besiblaškančius žmones griebtis nepaprastos ir desperatiškos gudrybės.

Psichologai teigia, kad narkotikų fenomeno priežastis yra vienatvės ir nekomunikabilumo jausena, deja, slegianti visa šiuolaikinę triukšmingą ir bevardę visuomenę, netgi ir šeimą. Deja, privalome pripažinti, kad artumo su Dievu, tikėjimo stygius skatina griebtis narkotikų, savo valia pradėti kelionę, iš kurios nebegrįžtama, siekiant užsimiršti, nebesusivokti, išsisukti iš nepakeliamos padėties. Esama ir kito motyvo, kurie verčia ieškoti įvairuose narkotikuose dirbtinio rojaus. Tai netobula visuomenės struktūra, kurie neteikia pasitenkinimo.

Narkomanija turi būti vertinama kaip nesėkmingo gyvenimo, savo vietos visuomenėje neradimo, baimės dėl ateities ir bėgimo, siekiant tai pamiršti, į dirbtinį iliuzijų pasaulį simptomas. Narkotikų rinkos ir vartojimo augimas rodo, kad gyvename pasaulyje, kuris stokoja vilties, kuris neturi stiprių žmogiškų bei dvasinių pamatų.

Pastovus ir pagrindinis narkotikų vartojimo motyvas yra moralinių vertybių ir asmens vidinės harmonijos stoka. Tam pagrindą sudaro nepakankamas auklėjimas, kai visuomenei ir šeimai nepavyksta perteikti vertybių. Neturintis vertybių narkomanas tampa “meilės ligonis”. Ne tiek svarbūs patys narkotikai, kiek žmogiškumo, psichikos ir egzistenciniai klausimai, kuriais yra pagrįstas narkomano elgesys. Toksinės priklausomybės šaknys glūdi ne produktuose, o labiau juose vartojančioje asmenybėje. Narkomanija yra sunkios ligos ženklas. Narkotikus vartojantis žmogus šaukiasi pagalbos, jam reikia ne tik pripažinimo ir įvertinimo, bet ir meilės. Tad problema – ne narkotikai, bet dvasios liga, kuri stumia į narkotikus. Būtina pripažinti ryšį tarp piktnaudžiavimo narkotikais sukeltos mirties patologijos ir dvasinės patologijos, kuri skatina žmogų išsivaduoti iš saves paties, ieškoti iliuzinių malonumų, bėgti nuo realybės ir netgi visiškai nebesuvokti savo asmeninės egzistencijos.

Prekeiviai narkotikais yra “mirties pardavėjai”. Narkomanai yra tartum gyvenimo keleiviai, ieškantys kažko, kuo galėtų tikėgti ir gyventi; jie patenka į mirties pardavėjų rankas, o šie juos vilioja laisvės iliuzijomis bei melagingais laimės pažadais; tad tuos, kad jiems padeda, galima palyginti su geruoju samariečiu, kuris rodo gailestį, patekusiam į plėšikų, mirties prekeivių rankas.

Negalima kalbėti nei apie laisvę svaigintis, nei apie narkotikų įteisinimą, nes žmogus neturi teisės sau kenkti, jis negali ir niekada neturi išsižadėti savo asmens orumo, kuris yra Dievo dovana. Deja, turime pripažinti ir tai, kad narkotikai negali būti įveikiami narkotikais. Narkotikų pakaitalai nėra pakankama terapija, jie tėra tik atsisakymo spręsti problemą užmaskavimas.

Kalbant apie narkomanijos įveikimo galimybes, turime išskirti tris kelius: prevenciją, kovą, reabilitaciją.

Pirmasis kelias pats svarbiausias, bet jis turi būti derinamas su deramu auklėjimu, atveriančiu tikrąją gyvenimo rpasmę ir iškeliančiu į pirmąją vietą vertybes.

Svarbu įsisąmoninti, kad negalima kovoti pries narkomanijos apraiškas, negalime veiksmingai gydyti bei reabilituoti narkotikų aukų nepuoselėjant žmogiškų meilės ir gyvenimo vertybių, nes vien jos glai mūsų egzistencijai suteikti prasmingą pilnatvę. Narkomanijos nenugalėsime vien sanitarinėmis ar teisinėmis intervencijomis, visų svarbiausia, kurti naujus žmonių santykius, kurie remtųsi dvasinėmis ir emocinėmis vertybėmis.

Bažnyčia tokioje situacijoje turi pasiūlyti meilės terapiją. Tačiau svarbiausia prevencijai bendruomenei buvo ir išlieka šeima. Pasaulyje ir visuomenėje, kurioms gresia vis didesnis nuasmeninimas ir iš jo išplaukiantis vis didėjantis nužmogėjimas, kurio padariniai yra įvairios negatyvios bėgimo nuo visuomenės formos, – tarp jų svarbiausia piktnaudžiavimas narkotikais, – tik šeimoje sutelkta didžiulė jėga, galinti išgelbėti žmogų nuo nuasmeninimo.

Prevencija ir reabilitacija ypač svarbu, tačiau taip pat turi būti pries narkomaniją kovojama ir teisinėmis priemonėmis, turi būti sukurtas tvirtas pasipriešinimo frontas, kuris, be kitą ko, susektų bei įstatymų pagrindu persekiotų mirties prekeivius, taip pat ardytų moralinę bei socialinę suirutę sėjančius tinklus.

Vaiko narkomano tėvai niekada neturi pulti į neviltį, palaikyti su juo dialogą, reikšti jam savo meilę, užmegzti ryšius su struktūromis, galinčiomis jiems padėti. Nuoširdus šeimos dėmesys yra didžiulė pagalba, palaikanti žmogų vidinėje kovoje dezintoksikacijos proceso metu.

Bažnyčios atsakas narkomanijai – vilties skelbimas ir pagalba, jai rūpi ne tik simptomai ir asmens elgsena, nes ji kreipiasi į pačia žmogaus širdį. Bažnyčia nepasitenkian vien noru išgydyti negalią, o siūlo rinktis gyvenimo kelią. Ypatingai svarbu vesti narkomanus į savo žmogiškojo orumo atradimą bei jo atgavimą, padėti jiems kaip aktyviems subjektams atgaivinti bei ugdyti savo asmeninius išteklius, kuriuos buvo nuslopinę narkotikai, o tai įmanoma pasiketi tik grąžinant pasitikėjimą savo valia, orientuota į tikrus ir kilnius idealus.

Parengta pagal Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos parengtą knygą “Bažnyčia, narkotikai ir narkomanija”, kurią 1994 metais lietuviškai išleido “Katalikų pasaulio” leidykla.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *