Prieš kurį laiką buvome supažindinti su kraupia statistika, kad Lietuva pirmauja pasaulyje pagal vieno žmogaus suvartojamo alkoholio per metus kiekį. Tiesą pasakius, žvelgiant į visuomenėje vykstančias tragedijas, galima buvo tai nujausti. Kita vertus, vadovaujantis principu – užuot keikus tamsą, uždekime žvakę, – svarbiausia ne moralizuoti, piktintis, bet svarstyti, kaip situaciją galime keisti. Būtent apie tai kalbinome Vilniaus „Caritas“ dalimi esančios priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenės „Aš esu“ steigėją ir vadovą kunigą Kęstutį Dvarecką.
Prieš kurį laiką socialiniuose tinkluose teko skaityti apie iniciatyvą, kai sveikstantys priklausomi žmonės buvo kviečiami į mokyklas, kad perspėtų jaunus žmones neįklimpti į kvaišalų vartojimo liūną. Persirengę giltinėmis lektoriai bandė perteikti kvaišalų pavojingumą. Ar tokia prevencija veiksminga?
Tikrai nenoriu sumenkinti nė vienos iniciatyvos, tačiau man tai prevencijos šaržas. Bendruomenei vadovauju jau aštuonerius metus, kasdien bendrauju su daugybe priklausomų žmonių ir jų artimaisiais, tad, manau, turiu pakankamai patirties teigti, kad, kalbant apie prevenciją, būtini ilgalaikiai sprendimai. Taip, galima pagąsdinti žmogų padariniais, tačiau tai neduos tikro rezultato, jei tuo ir baigsime. Esminis dalykas yra ne ką nors išgąsdinti, bet, priešingai, padėti atgauti orumo jausmą. Pagrindinė priežastis, kodėl žmogus „emigruoja“ į kvaišalus, yra būtent tai, kad jam skauda būti, jis nepriima savęs ir aplinkos, kurioje gyvena.
Mums sunku pripažinti, bet ir mes esame prisidėję, jei kitas žmogus tapo priklausomas. Kodėl? Nes šiandien žmonių santykiuose labai daug nesveikumo, vienas kito griovimo, niekinimo. Sakau tai tikrai ne dėl to, kad norėčiau ką nors apkaltinti ar pateisinti. Pabrėžiu tai, kad alkoholis, narkotikai, lošimai – tai pabėgimo nuo savęs būdai. Tai reiškia, jog prevencija – tai pagalba būti čia ir dabar, nesislapstant už kvaišalų. Tam reikia, kad mes vienas kito nebandytume sukišti į patogius trafaretus, gerbtume skirtybes, klausytumėmės vienas kito, bendrautume, padėtume spręsti problemas.
Ar tai reiškia, kad teisūs tie politikai, kurie priešinasi bet kokiems prekybos alkoholiu draudimams, nes esą tai neišspręs alkoholizmo problemos? Pavyzdžiui, dalis Seimo narių garsiai piktinosi, kad, uždrausdami prekiauti alkoholiu degalinėse, žlugdome verslą.
Galiu tvirtai pasakyti, kad visi, kurie tvirtina, jog alkoholio prieinamumas neskatina jo vartojimo, tikrai nėra teisūs. Na, o alkoholis degalinėse – tai jau beprotybė, ir keista, kad ji taip ilgai tęsėsi. Puikiai žinau iš savo ir kitų bendruomenės narių patirties, kiek mus veikia reklama. Neabejoju, jei alkoholis būtų mažiau prieinamas, išvengtume ne vienos kraupios tragedijos.
Kitas dalykas – negalima apsiriboti vien draudimais. Kvaišalų atsisakęs žmogus neturi jaustis apiplėšęs save, bet veikiau apdovanojęs, išsilaisvinęs. Todėl labai svarbu mums visiems mokytis, kaip kartu būti, švęsti šventes, linksmintis be alkoholio. Svarbu, kad jau mokykloje būtų rūpinamasi mokinių emociniu raštingumu, turime daugiau dėmesio skirti psichologinės pagalbos prieinamumui.
Neseniai dar kartą prabilta apie iniciatyvą legalizuoti „lengvuosius narkotikus“…
Kai girdžiu manipuliacijas narkotinių medžiagų „lengvumo“ ir „sunkumo“ sąvokomis, noriu paklausti – o ką reiškia „lengvumas“? Čia tarsi kalbėtume, kad būna „lengvų“ ir „sunkių“ mirčių. „Lengvas“ narkotikas – tai propagandos sukurtas produktas, kurio tikrovėje nėra. Kai pradėjau darbuotis bendruomenėje, turėjau stereotipą, kad yra pavojingesni ir mažiau pavojingi narkotikai. Esą pavojingiausi tokie kaip heroinas ir panašūs, o „žolė“ ar amfetaminas esą ne tiek pavojingi. Dabar jau negalėčiau taip sakyti, nes mačiau, kokį baisų poveikį žmonėms padarė net ir tos psichoaktyvios medžiagos, kurios neįtrauktos į draudžiamų preparatų sąrašą.
O kaip vertinate idėją imtis priverstinio priklausomo asmens gydymo?
Čia daug aspektų, daug gijų. Pirmiausia, kalbant apie priklausomybės ligą, čia itin retai kas nors ateina gydytis visai savanoriškai. Čia panaši situacija, kaip su dantų gydymu. Dažniausiai pas specialistą einame tik tada, kai jau nebeužmiegame nuo danties skausmo. Taip pat ir priklausomas žmogus pas specialistą sutinka ateiti, kai jau nebetveria gyventi taip, kaip gyvena. Priverčia ateiti įvairios aplinkybės, artimųjų, bendradarbių, teisėsaugos institucijų spaudimas. Sveikimo pradžioje laisvo noro paprastai būna labai nedaug ir vienas svarbiausių uždavinių – padėti atsirasti tikrai gydymosi motyvacijai.
Politikai kalba apie tai, kad reikėtų alkoholį vartojančius asmenis prievarta išblaivyti ir gydyti. Tačiau pažvelkime į dabartinę situaciją. Šiandien mes nepajėgūs pagelbėti net tiems, kurie turi šiek tiek noro. Jei žmogus ateina į reabilitacinę bendruomenę ir sako, kad nori nutraukti vartojimą, paprastai nėra galimybės jo iš karto paguldyti – paprasčiausiai trūksta vietų. Jis pastatomas į eilę ir nebėra garantijų, kad dar kartą užsinorės sveikti. Paradoksalu, jei į Priklausomybės ligų centrą Vilniuje kreipiasi apsvaigęs žmogus, norintis detoksikacijos, jo nepriima tol, kol jis nenustoja vartoti. Tačiau, jei jis galėtų pats nustoti vartoti, tai gal jam ir tos detoksikacijos nereikėtų? Kalbama apie išblaivinimo įstaigų atgaivinimą. Tačiau jei tik tuo ir apsiribotume, jei paskui žmogus vėl būtų išleidžiamas į gatvę, tai būtų bergždžia iniciatyva.
Gydytojas Robertas Badaras viešėjo JAV ir analizavo patirtį, kai žmogus įpareigojamas rinktis, arba jis keliauja į įkalinimo įstaigą, arba turi pereiti priverstinio gydymosi kursą. JAV toks gydymas duoda labai gerų rezultatų.
Pažįstu ne vieną žmogų, kuris nustojo vartoti kvaišalus įkalinimo įstaigoje. Deja, šiandien į jas įsiveržė įvairios „gydymo metadonu“ programos, ir tai suteikia galimybę priklausomam asmeniui toliau vartoti, tik „legaliai“. Nemanau, kad tai gerai.
Tikrovė tokia, kad šiandien žmogaus, kuris yra priklausomas ir jau turi psichinių sutrikimų, visos gydymo įstaigos kratosi. Teko patirti situaciją, kai bendruomenėje vienam iš sveikstančių žmogų prasidėjo psichozės priepuolis, Iškvietėme greitąją pagalbą ir per didžiausius vargus įtikinome gydytoją hospitalizuoti tą žmogų. Mums bandė įrodyti, kad jis neatrodo labai blogai. Padėjo tik tai, kad pareikalavau pasirašyti raštą, kad gydytojas prisiima atsakomybę, jog tas žmogus nieko sau ir kitiems nepadarys.
Kuo politikai galėtų padėti priklausomų žmonių reabilitacijai?
Pirmiausia būtų svarbu, kad politikai problemas spręstų ne deklaracijų lygmeniu, bet tikrai įsigilinę į situaciją. Šiandien reabilitacinės bendruomenės sulaukia daugiau tikrintojų nei pagalbininkų. Pagal įstatymą reabilitacinė įstaiga traktuojama kaip slaugos institucija, ir jai keliami dideli higienos reikalavimai. Pavyzdžiui, kiekvienas reabilitantas turi turėti lovą, spintelę, kėdę. Tarsi viskas gerai, tačiau ar tikrai tiek blogai, jei kėdžių mažiau nei reabilitantų? Slaugos ligoninėje kėdės numatytos svečiams, o čia lankytojų būti negali. Čia mes kabinamės į gyvenimą, o ne galvojame apie patogiausias sąlygas.
Būtina išspręsti paprasto kreditų dalijimo problemą. Mano įsitikinimu, tokios įstaigos, kurios taip lengvai sergantiems žmonėms skolina pinigus, turėtų būti pripažintos ne nukentėjusiomis, bet ligos bendrininkėmis. Taip pat būtų prasminga spręsti sergančio žmogaus skolų grąžinimo klausimus. Bent jau pasiūlyti galimybę visas skolas sudėti į vieną vietą ir tada tartis dėl jų grąžinimo grafiko. Dažnai tai tampa viena iš priklausomo žmogaus atkryčio priežasčių, nes jis pasijunta beviltiškoje situacijoje. Pagal įstatymą, kreditoriai gali pasiimti pusę minimalios algos. O kaip išgyventi žmogui už likusią pusę? Didžiausia pagunda – emigruoti, dirbti nelegaliai ar vėl pabėgti į vartojimą.
Taip pat teisės aktai skatina nelabai sveiką konkurenciją tarp priklausomybės centrų ir reabilitacijos įstaigų. Būtų kur kas geriau, jei kalbėtume apie bendradarbiavimą ir tarpusavio pagalbą, o ne konkuravimą dėl „krepšelių“ ar projektų.
Kalbino Andrius Navickas
