Nežinau, gal čia su metais tos dienos lekia vis greičiau… Spalio ir lapkričio aš nemačiau, gruodį vieną kitą dieną dar pamenu, bet ne visas dvidešimt. Nesiskundžiu atminties sutrikimu. Skundžiuosi per greit lekiančiu laiku. Ir nesugebėjimu sugauti jo, būti jame, iš-būti…
O vaikystėj gi taip lėtai dienos ir savaitės ėjo, ypač kai laukdavai: gimtadienio, Kalėdų, susitikimo su seniai matytu draugu, išvykos į miestą, atsakymo į laišką. Ir kai dabar tos dienos taip šuoliuoja, aš lieku kabėti kažkur virš jų, kažkur už jų. Bet ne jose. Tik toje tamsoje, kuri mane pasitinka rytais ir užmiegotom akim verčia iš lovos, ir kuri palydi mane namo prigrūstais autobusais susirūpinusių, dažniausiai – nepatenkintų ir pavargusių žmonių. Beje, labai mėgstu autobusuose stebėti žmones. Gal tai ir nelabai mandagu, bet būtent – stebėti. Ne klausytis, ką jie kalba, su kuo šnekasi, kaip rengiasi, o stebėti jų veidus, kažkur nuklydusius žvilgsnius ir mintis. Kurios irgi ne čia – ne šiame autobuse, ne šioje tamsoje ir žvarboje.
Ir neatsitiktinai tai, matyt, sutampa su adventu. Didžiuoju laukimu. Mokom vaikus, kuo adventas svarbus, kodėl reikėtų atsisakyti bent jau saldumynų, kaip laukti, ko laukti, KAD laukti… Bandau ir pati kažkokiam pažadui įsipareigoti. Tačiau visi geri norai kaip vienu burtų lazdelės mostelėjimu nusviedžiami tolyn, nes dar nė padoriai Vėlinėms nepraėjus visi pradeda ruoštis Kalėdoms. Tave įkalėdina mažiausiai mėnesį iki švenčių. Ir nebeišeina laukti. Tau sako: imk, griebk dabar, geresnių akcijų nebus, paskui tik prakiši, jei nepasinaudosi dabar – gailėsies, graušies, nerasi. Laukti neapsimoka. Tada nori greičiau praeiti pro kalėdinį vartotojų rojų, užsitraukti visas užuolaidas, užverti duris, širdis. Ir įstrigti. Širdies tamsoj, sklidinoj tuštumoj.
Toks jausmas, kad su lapkričio darganom įskriejusi tamsa užspaudžia ir žmonių širdis, norą bičiuliautis, dalintis. Mes įsisupam į savo gyvenimus, tampam nepaprastai jautrūs ir įžeidūs. Visi kažko norim. Ir viskas ne tas. Šiuo tamsiu metu taip dažnai užmirštam apie atlaidumą, šilumą, artumą.
Nori nenori kyla klausimas: kodėl kartkartėmis užpuola tokios tamsios tuštumos? Ar tam atėjo metas, taip sakant, taip supuolė, toks jau tas gyvenimo cikliškumas? Ar tai kokia žmogiška ypatybė? Ar tai širdies tuštumas? Laiko paveikumas? Ar yra, kas galėtų mūsų širdis užpildyti ilgam, gal net visam gyvenimui, kažkuo, kas nebūtų taip nepastovu ir kintama, kaip besikeičiantys jausmai ir išgyvenimai, naujos patirtys, nauji atradimai ir nusivylimai.
Ir galvoju, kaip nepaskęsti toj tamsoj, viena koja stovinčioj šalia nevilties. Kaip neužsibūti?
Bet tiesą sakant, reikia labai nedaug. Reikia akimirkos. Gal tylos. Gal klausimo. Gal sakinio iš knygos, gal artimojo atviro prisipažinimo, gal tik nekantrumu žibančių mažų akyčių, ir tolsta neviltinga tamsuma. Plyšys mažėja. Ir veriasi raminančio atlaidumo, kylančio iš širdies, grožis. Atlaidumo tam autobuso keleiviui, kuriam baisiai trukdė, kad tempiu namo keturis krepšius, toms darželio vaikų mamoms, kurios nori, kad visiems vaikams viskas būtų vienodai, atlaidumo kelias dienas nepatenkintam šeimynykščiui ar nuolat zirziančiam vaikui. Atlaidumo ir sau pačiam, kad buvai silpnas ir įstrigai ties tuo, kas skaudina, ties tuo, nuo ko tamsu ir tuščia širdy.
Artėjant ilgiausiai nakčiai šiais metais, norisi tikėti, kad ji nebus vien tamsiausia. O bus tas atspirties taškas, nuo kurio keliausim šviesop. Ne tik kalendoriaus lapelyje, bet ir savo širdyse. Išmoksime labiau būti čia ir dabar. Suprasti, užjausti, būti visu šimtu procentų. Net jei tai skausmas. Net jei tai liga ar triukšmas. Net jei liūdesys. Nes po to tikrai bus ir džiaugsmo, ir ramybės, ir pilnatvės.
Ir dar vis nepamiršti savęs klausti, budinti: kada paskutinį kartą buvote sąžiningai, visa širdimi kažkuo sujaudintas, kad ir tuo, ką mums suteikia gamta ir gyvenimas, juk saulė, žvaigždės, paukščiai, muzika niekur nedingo. Mes tiesiog nustojome tai pastebėti. Kada paskutinį kartą jūsų širdis įkvėpė, sujaudino knygos žodžiai, idėja, išradimas ar beprotiška svajonė, nes nei knygos, nei idėjos, nei genialūs žmonės taip pat niekur nedingo. Gal tiesiog užsiknisome smulkmenose, leidome sau panirti kasdienybėje ir įvairiuose išskaičiavimuose, išsibarstėme, per daug planavome. Juk gyvenimas yra daug daugiau, nei mes kaip pasaulio centras. Daug giliau ir įdomiau nei tai, kuo užsiimame šią minutę.
Reikia tik pastebėti, ką gyvenimas tau duoda čia ir dabar. O tai jau labai nuostabu ir pakankamai daug! Tereikia gerai įsižiūrėti ir išvysti tą mažą švytintį taškelį, kuris padės rasti kelią iš tuštumos, iš nykumo, iš tamsos. Mums reikia sugebėti sau susigrąžinti kažką, kas būtų tikra, ką suprantam kaip šviesų, gerą, tyrą ir šventą. Kartais tereikia vieno nuoširdaus „taip“, kad sugrįžtų šviesa, pilnatvė ir niekada daugiau nepaliktų.
Tą savęs stebėjimą, įsivardijimą, stabtelėjimą palyginčiau su išsikuopimu. Daug kas tai nukelia į metų pabaigą. Sako, metams baigiantis atsisakykime to, kas prisikaupė: blogų jausmų, darbų. Bet to, kas slegia, nereikia kaupti metus. To reikia atsikratyti nuolat. Kaip skaičiau vienoj protingoj knygoj, nieko nedarant, smarvė (blogų minčių, pykčio, nuoskaudos, įsižeidimo…) taip ir liks su mumis, o kvapas laikui bėgant gali pasidaryti daug bjaurenins. Turime išsikuopti. Ir šį darbą geriausia atlikti pačiam. Užkasdami tai, kas slegia, gramzdina, mažiname savo nevilties krūvą.
Dažniau būti tuo, kas esi ir ką darai dabar. Iš visos širdies. Toks mano palinkėjimas artėjančių švenčių proga. Artėjančios šviesos proga, kurią savo širdyse turime susikurti patys.
