2015 m. gruodį „Aštuntoji diena“ išleido dar vieną garsaus anglų rašytojo G. K. Chestertono knygą. 2014 m. išleidome knygą „Šv. Pranciškus iš Asyžiaus“Tai vienas pirmųjų G. K. Chestertono parašytų romanų „Rutulys ir kryžius“ („The Ball and the Cross“, vertė Andrius Navickas). Siūlome vertėjo palydėjimą ir nedidelį knygos fragmentą.

VERTĖJO PALYDĖJIMAS

Tai ypatinga knyga. Puikiai suprantu, kad šis teiginys banalus pasaulyje, kuriame viskas pristatoma kaip „kultinis“ ar „pats pačiausias“. Kaip apibūdinti grožinį kūrinį, kuris vienu metu yra komedija ir tragedija, fantastinė apysaka ir trikdančiai tiksli mūsų laikų diagnozė, aistringas tiesos siekis, o kartu aiškus skirties tarp fanatizmo ir ortodoksijos išryškinimas.

Kita vertus, kiekvienas rašytojo Gilberto Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) kūrinys – tai nuotykis, kelionė, po kurios tampi kiek kitoks. Tikresnis. Tiesa, dera įspėti, kad tikras gyvenimas visada yra iššūkis ir nuolatinė dvikova su melu apie save, kuris dažnai atrodo patogesnis, saugesnis.

Čestertonas rašė daug. Jis aistringai gynė teisę į tiesą pasaulyje, kuris tarsi išprotėjo. Šio anglų mąstytojo eseistika – trikdantis sveiko proto balsas, aistringa pastanga palydėti skaitytoją iš kreivų veidrodžių karalijos. Jo sukurtas detektyvinių apsakymų herojus tėvas Braunas neabejotinai priklauso garbingai Šerloko Holmso, komisaro Megrė, misis Marpl kompanijai. Jis taip pat yra šešių romanų autorius. Vienas iš jų – „Kryžius ir rutulys“.

Šis kūrinys parašytas 1909 metais. Iš karto po to, kai Čestertonas paskelbė vieną įspūdingiausių krikščionybės apologijų – „Ortodoksija“ – ir prieš pat esė rinkinį – „Kas negerai su šiuo pasauliu?“. Nors formaliai šios trys knygos niekaip nėra susijusios, tačiau jos subtiliai viena kitą papildo.

Tiesa, dera paminėti, kad „Kryžius ir rutulys” sulaukė nevienareikšmiškos kritikų reakcijos. Net pats Čestertonas jautėsi jų kiek sutrikdytas – vėliau bandė koreguoti knygos detales. Būtų keisčiau, jei šis romanas būtų sutiktas visuotinėmis liaupsėmis. Nedaugelis džiaugiasi, kai yra iškviečiami į dvikovą. Čestertonas šiame romane meta iššūkį visam pasauliui, taip pat ir kiekvienam skaitytojui ir reikalauja kautis dėl savo vertybių, nes esą kitaip visiems paskelbs, kad esame niekingi bailiai.

Paradoksalu tai, kad prieš daugiau nei šimtą metų rašyta knyga, regis, kur kas aktualesnė šiandien, nei tada, kai autorius ją paskelbė pirmą kartą. Panašiai galima pasakyti ir apie Džordžo Orvelo „1984“. Beje, abi knygos turi nemažai ką bendro, nors iš pirmo žvilgsnio skiriasi viskuo. Orvelas teigė, kad pasaulis tampa kalėjimu,  o Čestertonas gerokai anksčiau rašė, kad pasaulis virsta beprotnamiu, ir net įvardijo tą, kuris pretenduoja tapti vyriausiuoju gydytoju.

Perfrazuojant vieną iš knygos „Kryžius ir rutulys“ herojų, galima sakyti, kad Čestertonas šiame romane pasakoja tokius neįtikėtinus dalykus, jog negali jais netikėti. Kryžiaus ir rutulio ginče rašytojas neabejotinai yra kryžiaus pusėje. Tačiau kaip renkantis kryžių nepasiduoti pagundai pačiam tapti tuo, kuris ne tiek seka Nukryžiuotoju, kiek tampa inkvizitoriumi, pasiryžusiu kitus nukryžiuoti?

Du pagrindiniai knygos herojai – iš skirtingų Škotijos vietų kilę aukštas juodaplaukis Makienas, katalikas, kuris lieka ištikimas seniai nuo politinės scenos pasitraukusiai karališkajai Stiuartų dinastijai, ir nedidelio ūgio raudonplaukis, raudonbarzdis laikraščio „Ateistas“ redaktorius, kasdien žmonėms, kuriems tai visai nerūpi, bandantis įrodyti, kad Dievo nėra.

Svarbu atkreipti dėmesį į socialinį, politinį ir kultūrinį kontekstą, kuriame ši knyga buvo parašyta. XX amžiaus pradžioje Vakarų pasaulyje Bažnyčia buvo vis labiau stumiama iš viešojo gyvenimo, daugybė žmonių buvo susižavėję eugenika, t. y. pastangomis patobulinti žmoniją. Deja, kaip rašo Čestertonas, jei iš pasaulio patraukiamas kryžius, anaiptol, neprasideda laisvės ir laimės epocha, bet veikiau žmonija pradeda svirduliuoti tarsi apgirtusi. Katalikų Bažnyčia, pasak Čestertono, yra padariusi daugybę klaidų ir net nusikaltimų, tačiau tik ji šiandien dar sugeba apsaugoti nuo proto savidestrukcijos. Išmeskime tikėjimą ir pasaulis taps nepakenčiamu beprotnamiu. Radikali išvada? Čestertonas niekada nebijojo būti radikalus ir plaukti prieš įvaizdžių srovę. Svarbiausia, jis labai talentingai sugebėjo perteikti tai, ką dauguma miglotai suvokiame ar jaučiame, bet nesugebame tiksliai suformuluoti.

Versti Čestertono tekstus į lietuvių kalbą sudėtinga. Versti jo grožinę kūrybą dar keliolika kartų sudėtingiau. Ne vienoje vietoje jaučiausi patekęs į grakščiai paspęstus kalbinius rašytojo spąstus. Neturiu iliuzijos, kad vertime man pavyko bent priartėti prie to čestertoniško subtilaus rašymo būdo, originalo kalboje primenančio ypatingos rūšies vyną, kuris nuo perpylimo į lietuviškus vynmaišius neišvengiamai prastėja. Šiuo atveju nuo nevilties gelbėjo psichiatro Aleksandro Alekseičiko frazė, jog neretai tai, ką mums pavyksta užrašyti, yra šimtą kartų prasčiau nei tai, ką bandėme perteikti žodžiais. Kita vertus, net ir tai, kas pavyko, yra šimtą kartų geriau nei nieko.

Lietuviško knygos vertimo gale rasite trumpus komentarus atskiroms romano vietoms. Jų tikslas – padėti skaitytojui geriau suprasti Čestertono aliuzijas į įvairius kultūrinius, politinius, istorinius ar religinius faktus. Daliai skaitytojų šių komentarų gali nereikėti – jie skirti tiems, kuriuos pats rašytojas mėgo labiausiai: paprastiems, žingeidiems skaitytojams, nebijantiems prisipažinti, kad ko nors nežino, kad iš karto nesupranta kurios nors Čestertono užuominos ar aliuzijos.

Linkiu, kad šis grožinis kūrinys Jums suteiktų tą džiaugsmą, kurį aš jutau ir išgyvenau, lydėdamas jį tiltu nuo anglų prie lietuvių kalbos.

Andrius Navickas

rutulysirkryzius-virselis

I SKYRIUS 

DISKUSIJA KAŽKUR ORE

Skraidantis profesoriaus Liuciferio1 laivas it sidabrinė strėlė skriejo dangumi, baltu metaliniu spindesiu rėždamas šaltą mėlyną vakaro tuštumą. Dviem vyrams šiame laive atrodė, kad jis skrieja ne tik aukštai virš žemės, bet net gerokai virš žvaigždžių. Profesorius pats išrado ir sukonstravo skraidantį laivą ir praktiškai viską, kas buvo jame. Kiekviena skraidančio aparato detalė stebino ir atrodė keistai deformuota, kaip ir dera tikriems mokslo stebuklams. Juk mokslo ir evoliucijos pasaulis kur kas mįslingesnis – labiau primena sapną ir yra sunkiau suprantamas nei poezijos ar religijos pasaulis. Pastarajame vaizdiniai ir idėjos išlieka tapatūs amžinai, o štai evoliucijos idėjoje visos tapatybės suplaktos tarsi naktiniame košmare.

Profesoriaus Liuciferio išradimo detalėse buvo galima įžvelgti paprastus žmonių naudojamus įrankius. Tačiau jie buvo tarsi išprotėję, įgavę visiškai neįprastus pavidalus, praradę su jų pirmine kilme sietus vardus. Štai daiktas, kuris atrodė kaip veržlių raktas, kažkodėl turėjo atlikti revolverio funkciją, o dviejų kamščiatraukių hibridas tarnavo kaip raktas. Na, o objektas, šiaip jau panašus į apverstą triratį, iš tiesų buvo neišpasakytai svarbus instrumentas, kurį buvo galima atrakinti tik jau minėtu kamščiatraukių hibridu. Visus šiuos daiktus išrado profesorius. Skraidančiame laive jis buvo išradęs viską, išskyrus save. Tiesa, profesorius buvo tvirtai įsitikinęs, kad jam pavyko bent jau gerokai save patobulinti.

Skraidančiame laive laikinai skrido dar vienas keleivis. Jo, kad ir kaip būtų keista, profesorius taip pat nebuvo išradęs ar sukūręs, net nebuvo bent kiek patobulinęs, nes visai neseniai sužvejojo jį su lasu nedideliame sode vakarų Bulgarijos kalnuose. Tiesa, sugavo būtent siekdamas jį patobulinti.

Keleivis buvo nepaprastai šventas žmogus, apaugęs žilų plaukų kupeta, pro kurią buvo galima įžvelgti tik jo akis, o kalbant su juo atrodė, kad kalbiesi būtent su jomis. Šios akys priklausė labai išsimokslinusiam, aštraus proto vienuoliui, kuris laimingai gyveno tarp Balkanų uolų įkurtame sode, susirentęs būstą iš akmenų, ir daugiausia laiko skyrė ugningų kalbų, paneigiančių erezijas, rašymui. Tiesa, paskutiniai eretikai buvo sudeginti (dažniausiai jie degindavo vieni kitus) jau prieš 1119 metų. Būta labai pavojingų, gudriai argumentuotų ir klastingų erezijų, tad galima tik džiaugtis, jog vis dar yra vienuolis, sugebantis taikliai bei įžvalgiai atskleisti jų paklydimus ir tvirtai atremti visus gundymus. Bėda tik ta, kad šių laikų pasaulyje nebeliko nei vieno žmogaus, gebančio suprasti ir įvertinti ne tik vienuolio argumentus, bet ir erezijas, prieš kurias jie nukreipti. Senasis vienuolis, kurio vienas iš vardų buvo Mykolas, o kitas šiuo atveju nesvarbu, nes jį vis vien sunkiai prisimins ar pakartos vakariečiai… Taigi, vienuolis Mykolas pakankamai laimingai gyveno, apsuptas laukinių žvėrių. Jis nenustojo džiaugtis net tada, kai buvo iškeltas virš kalnų ir pateko išprotėjusio mokslininko bendrijon.

– Brangusis Mykolai, tikrai nebandysiu jūsų atversti savo argumentais, – kalbėjo profesorius Liuciferis, – jūsų tradicijos trumparegiškumas ir kvailumas akivaizdus kiekvienam, kuris įgijo pakankamai žinių apie pasaulį. Žinių, kurios moko vengti skersvėjų ir nebūti pernelyg draugiškiems su skurdžiais. Kai esi racionalistas, kvaila ginčytis dėl akivaizdžių dalykų. Pakanka pagyventi tarp kitų realių žmonių.

– Atleiskit man už klausimą, – vienuolis kreipėsi į profesorių nuolankiu, bet kartu galingu balsu, – tačiau ar teisingai supratau: jūs paėmėte mane į šį skraidantį laivą, iškėlėte į aukštybes, idant galėčiau pagyventi tarp realių žmonių?

– Smagus bandymas scholastiškai sukarikatūrinti diskusiją, – šaltai atrėžė profesorius, – tačiau aš įrodysiu savo požiūrio svarumą, pasinaudodamas jūsų pačių ginklais, jūsų argumentavimo maniera. Sklendžiame dangumi. Jūsų religijoje – kaip ir kitose – kiek žinau, o aš žinau viską, dangus simbolizuoja tai, kas šventa ir gailestinga. Ką gi, dabar turite progą geriau pažinti dangų. Išsisukinėkite kiek norite, saldžialiežuvaukite kiek norite, tačiau negalėsite paneigti to, ką jaučia žmogus, atsidūręs danguje vienas. Tiesa ta, kad dangus yra tuščias ir žiaurus. Žvaigždės taip pat – ne vilties, bet šalto abejingumo spinduliai. Ši erdvė savo neaprėpiamumu ir abejingumu gąsdina žmogų labiau nei tigras ar kraupus maras. Tik prabilus mokslui, buvo nuplėšta mistinė visatos uždanga. Dabar jau žinome, kad danguje nėra daugiau vilties nei pragare. Jei ir yra vieta, kuri gali bent kiek paguosti niekingus ir mirtingus beždžionių ainius, ji tegali būti žemėje ar net po žeme, po žolynais, po šaknimis, kur nuo seno vaizduojamas pragaras. Taip, ugnimi alsuojančios kriptos, gūdūs rūsiai, kur jūsų religija siunčia pasmerktus silpnuosius, yra niūri vieta, bet ji bent jau daug svetingesnė nei gąsdinanti dangaus tuštuma, kuria skriejame. Ateis laikas, kai žmonės nuo gąsdinančių žvaigždžių slėpsis po žeme…

– Atleiskite, jog tenka jus pertraukti, tačiau esu priverstas pastebėti… – tarė Mykolas lengvai atsikosėdamas, – esu jūsų ir jūsų kolegų retorikos gerbėjas, bent jau kai žvelgiu į ją išskirtinai kalbinės išraiškos lygmenyje, taip pat, studijuodamas panašių argumentų istoriją, buvau priverstas padaryti išvadą, kurią man nėra labai paprasta perteikti ne gimtąja kalba…

– Tęskite, – drąsino profesorius, – aš jums pagelbėsiu. Kuo mano argumentai jus nustebino?

– Tiesa ta… Suprantu, kad negebu jos tiksliai išreikšti, tačiau vėl ir vėl tenka įsitikinti, kad jūs įtaigiausiai dėstote argumentus tada, kai…

– Nagi, sakykite pagaliau, – profesorius akivaizdžiai nekantravo.

– Trumpai tariant, jūsų skraidantis laivas netrukus į kažką atsitrenks. Atleiskite, kad kišuosi su savo pastebėjimais, tačiau spėju, kad jums derėtų tai žinoti.

Profesorius pratrūko plūstis ir puolė prie vairo, įsitikindamas, kaip sudėtinga vairuoti, kai vairas yra toks neįprastas mechanizmas.

 Dešimt minučių jie skrido žemyn debesų brūzgynais. Netrukus už rožinės miglos pertvaros, visai šalia, jie išvydo tai, kas priminė viršutinę didžiulio tamsaus rutulio, plūduriuojančio debesų jūroje, dalį. Profesoriaus akys maniakiškai sublizgo.

– Tai naujas pasaulis! – suriko jis susijaudinusiu balsu. – Tai nauja planeta, ir ji bus pavadinta mano vardu. Būtent ši žvaigždė, o ne ta kita, vulgari, vadinsis „Liuciferio aušrinė“. Čia nebus jokių prietarų, nebus jokių dievų. Čia žmogus bus nekaltas kaip lauko ramunė, nekaltas ir žiaurus, čia intelektas…

– Regis, šio rutulio vidury kažkas kyšo, – savitvardos neprarado Mykolas.

– Iš tiesų, – profesorius pasitaisė akinius, kurie dėl susijaudinimo buvo nuslinkę į šalį, – kas tai galėtų būti? Tai panašu į…

Staiga jis suriko, iškėlė į viršų rankas ir prarado žadą. Vienuolį tokia reakcija ne itin nustebino, nes savo atsilikusiame krašte jam ne kartą teko matyti, kaip žmonės praranda žadą, pamatę šią figūrą. Jis perėmė vairą į savo rankas ir kaip tik laiku pasuko jį į kairę, nes dar akimirka ir skraidantis laivas būtų sudužęs, atsitrenkdamas į Šv. Pauliaus katedros kupolą.

Beveik iki pat viršaus kupolą buvo apgaubę niūrūs debesys ir kryžius ant rutulio atrodė tarsi buja švininėje jūroje. Kai laivas dar labiau prisiartino, debesys atrodė it išdžiūvusi ir akmenuota dykuma. Skristi per juos buvo nemalonu, tarytum laivas būtų prakirtęs debesį ir garmėtų į jo gelmę. Nors vien tai keleiviams kėlė nuostabą, netrukus jie pasijuto lyg sviesto plaktuvėje ir dar labiau apstulbo. Pro tirštą Londono miglą žibėjo ugnys, susiliedamos į kvadratus bei juostas. Buvo galima sakyti, kad migla skęsta ugnyje arba kad migla paprasčiausiai užsiliepsnojo. Skraidantis laivas praskriejo visai greta kupolo2, kuris tarsi jūros pabaisa, iškilusi virš gatvių bangų, kabėjo tamsiame danguje, nes migla nuo keleivių paslėpė žvaigždes.

Profesorius paglostė milžinišką rutulį tarsi gigantišką žvėrį ir pasakė:

– Tai man patinka.

Vienuolis perklausė:

– Kas būtent?

– Štai šis simbolis, – tęsė profesorius, – koks jis išbaigtas ir savipakankamas. Sakiau, mielasis, kad galiu išsklaidyti jūsų niekus, atsispirdamas nuo bet kurio taško. Kas galėtų geriau išreikšti mūsų pasaulėžiūrų skirtumus? Rutulys atitinka protą, kryžius – ne. Rutulys – logiškas, kryžius – paikas ir chaotiškas. Rutulys yra harmonijoje su pačiu savimi, o kryžius pats save neigia. Kryžius – tai ginčas, dviejų linijų, kurių neįmanoma sutaikyti, susidūrimas. Jis prieštaringas pačia savo forma.

Vienuolis jam atsakė:

– Jūs visiškai teisus. Mes nesibaiminame prieštaravimų. Žmogus – tai prieštaravimas. Tuo jis ir yra aukščiau už visus kitus kūrinius ir gyvūnus – nes gali nupulti. Jūs sakote, kad kryžius – tai papiktinimas ir chaosas. Kryžiaus forma tokia pat kerėpliška kaip ir žmogaus kūnas.

Profesorius Liuciferis paniuro ir tarė:

– Aišku, viskas yra susiję. Nebandysiu neigti, kad kovos, prieštaros ar ginčo elementas užima tam tikrą vietą gamtoje. Tačiau šis elementas menkesnis nei pilnatvė, kuri glūdi rutulyje. Pats pažiūrėkite – akivaizdu, kad Kristoferis Renas padarė didelę klaidą.

Vienuolis nuolankiai paklausė:

– Kokią klaidą?

– Kryžius stovi ant rutulio – tai beprasmiška. Tai rutulys turi stovėti ant kryžiaus. Kryžius, geriausiu atveju, bjaurus praeities medis, o rutulys – tobulas ateities vaisius. Kryžius ištobulinamas, išbaigiamas rutuliu, o ne atvirkščiai.

– Ką gi, įsivaizduokime tai kaip alegoriją. Ji puikiai atskleidžia, kuo ydingos jūsų schemos. Pats pagalvokite, kas atsitiktų, jei rutulys būtų kryžiaus viršuje.

– Nagi, ir kas nutiktų?

– Viskas sugriūtų.

Profesorius piktai nužvelgė vienuolį ir jau norėjo atsakyti, bet Mykolas tęsė:

– Aš pažinojau tokį kaip jūs…

– Daugiau pasaulyje tokių nėra, – pertraukė jį profesorius.

– Pažinojau žmogų, kuris nekentė kryžiaus. Pirmiausia jis uždraudė žmonai nešioti kryželį ir liepė pašalinti iš namų Nukryžiuotojo atvaizdus. Paskui pradėjo griauti kryžius, pastatytus prie kelių, nes gyveno valstybėje, kur buvo įprasta ten juos statyti. Kartą jis nukirto medį, nes pastebėjo, kad viena šaka susikryžiavusi. Kai grįžo namo, jis jau buvo apimtas beprotybės. Šiam žmogui net pradėjo atrodyti, kad kiekvienas namuose esantis baldas sudarytas iš kryžių. Jis sugriovė viską, ką tik sugebėjo, ir pasiskandino.

Liuciferis žiūrėjo į jį prikandęs lūpą.

– Tai tiesa?

– Ne, tai alegorija. Apie jus ir panašius į jus. Pradžioje jūs neigiate kryžių, o paskui pradedate neigti visą pasaulį. Mes sutiksime, kai sakysite, kad negalima prievarta ginti žmonių į bažnyčią, tačiau jūs tuoj pat pareikšite, kad niekam nevalia ten eiti ir savo noru. Mes nesiginčijame, kai jūs abejojate rojaus egzistavimu, tačiau ilgainiui pradedate įrodinėti, kad ir Anglijos nėra. Pradžioje jūs nekenčiate visko, ko negalima logiškai paaiškinti, o paskui pradedate nekęsti visko, nes nieko pasaulyje neįmanoma paaiškinti logiškai be likučio…

Liuciferis tuo metu pakilo kiek aukščiau ir suriko:

– Kiekvienam savo!

Su neregėta jėga jis viena ranka pagriebė vienuolį, perkėlė per laivo bortą ir nuleido ant kryžiaus, pastatyto ant bažnyčios kupolo.

– Na kaip? – su patyčia balse paklausė profesorius. – Ar kryžius jus gelbėja?

– Aš už jo laikausi, – romiai atsakė vienuolis. – Nuo rutulio jau būčiau nusiritęs. Negi jūs mane čia paliksite?

– Tikrai taip! – profesorius išrėkė šiuos žodžius su nevaldomu susijaudinimu. – Altiora peto. Mano kelias veda aukštyn.

– Daugybę kartų jūs man tvirtinote, – priminė vienuolis, – kad aukštyn ir žemyn tėra santykinės sąvokos. Mano kelias taip pat veda į viršų.

– Štai kaip? – nustebęs profesorius žvelgė į Mykolą iš savojo laivo. – Ką tiksliai turite omenyje?

Mykolas parodė žemyn į Ludžeit Hilą3:

– Aš pasistengsiu užlipti į šią žvaigždę.

Tie, kas į viską žvelgia paviršutiniškai, galvoja, jog paradoksas tėra lengvabūdis žurnalistinis pokštas. Tokius paradoksus galima atrasti dekadentiškoje komedijoje, kur dendis pareiškia: „Gyvenimas pernelyg svarbus dalykas, kad į jį žvelgtume rimtai.“ Tie, kurie sugeba į viską pažvelgti giliau ir subtiliau, atranda, kad visos religijos knibždėte knibžda paradoksų. Pavyzdžiui, paradoksalus teiginys – „Romieji paveldės žemę“. Na, o tie, kurie sugeba įžvelgti gelmę, atranda, kad paradoksalios ne tik religijos, bet ir kiekviena mūsų kasdienio gyvenimo krizė. Tuo netrukus įsitikintų kiekvienas, kuriam tektų kabėti virš bažnyčios kupolo, įsikibusiam į kryžių.

Nepaisant garbaus amžiaus ir dažnų pasninkų (derėtų sakyti, kad būtent jų dėka), tėvas Mykolas buvo stiprus ir vikrus. Kabėdamas virš bedugnės, jis suprato tai, ką galima suprasti tik tikrame pavojuje ir kas paprastai vadinama tikru vyriškumu. Kaip ir bet kuris normalus žmogus, šią akimirką jis suprato, kad pagrindinis pavojus – baimė, o vienintelė viltis – ramybė, perauganti į lengvabūdiškumą, kuris ribojasi su beprotybe. Vienintelė galimybė likti gyvam – nesilaikyti gyvenimo. Kupolas galėjo turėti kokius nors laiptelius, tačiau tam, kad juos būtų galima pasiekti, reikėjo apie juos pamiršti. Beprotiška bandyti leistis glotniu rutuliu, išmintinga – kabėti, kol išseks jėgos ir nukrisi žemyn. Ši prieštara jo sąmonėje kartojosi, kaip pasaulyje kartojasi kryžiaus prieštara. Jis prisiminė žodžius: „Tas, kuris nori išsaugoti savo sielą, ją praras“, ir suprato, kad žodį „siela“ šiuo atveju galima pakeisti žodžiu „gyvenimas“. Jis sužinojo tiesą, kurią žino visi alpinistai – ši Evangelijos eilutė puikiai tinka ne tik dvasiniam, bet ir kasdieniam žemiškam gyvenimui.

Sunku patikėti, kad žmogus, desperatiškai mosuodamas rankomis ir atsidūręs mirtino pavojaus situacijoje, gali mąstyti apie filosofinius neatitikimus. Tačiau ypatingos situacijos yra ne tos, kurios atitinka mūsų dogmatiškus įvaizdžius. Tuo jos ir yra ypatingos, kad negalime tvirtai pasakyti, kas gali jose nutikti, o kas – tikrai ne. Neretai situacijose, kai žmogus praranda ne tik galimybę, bet ir viltį išsigelbėti, protas tampa ypač skaidrus. Tenka pripažinti ir tai, kad nėra prasmės tokių ypatingų akimirkų aprašinėti. Tuo labiau kad mąstymo aiškumas ir gyvumas nesitęsė ilgai ir jį pakeitė klaiki baimė, kurią patiria žvėrelis, suvokęs, kad visas pasaulis jam priešiškas ir trokšta jį sunaikinti. Šių dešimties klaikumos minučių neįmanoma perteikti žodžiais. Tačiau, kaip paprastai būna, ten, kur tamsiausios sutemos, netikėtai pradeda brėkšti aušra – pradžioje nedrąsi ir vos regima, bet nesustabdoma. Tiesa, apie tą visišką pasidavimą tikrovei, gilų nuolankumą, grąžinantį paradoksalų tikrumą, taip pat neįmanoma papasakoti. Tai būsena, keistesnė nei pragaras, ir ją dera vadinti viena iš labiausiai saugomų Dievo paslapčių. Pačioje baimės viršukalnėje mes atrandame nepaaiškinamą ramybę. Tai net ne viltis, nes viltis turi romantišką atspalvį ir yra nukreipta į ateitį, o ateitis tokią akimirką tarsi nustoja egzistuoti, ir ši ramybė susijusi tik su dabartine akimirka. Tai ne tikėjimas, nes jis savo esme nuožmus ir neatsiejamas nuo abejonių bei nerimastingumo. Tai ne išmintis, nes protas su šia akimirka neturi nieko bendro. Pagaliau, tai ne (kaip šiuolaikiniai kvailiai skubėtų pareikšti) neviltis ir rezignacija. Tačiau ši būsena, apie kurią kalbame, nėra negatyvi – ji visiškai pozityvi, kaip geros naujienos. Iš esmės galbūt tiksliausia ją pačią vadinti gerąja naujiena. Ji atskleidžia, kad egzistuoja viską pranokstanti pusiausvyra, visų atsitiktinumų harmonija, kurios mes nesugebame įsisąmoninti tol, kol netampame abejingi tiek gėriui, tiek blogiui, ir jos egzistavimas mums atveriamas kaip pati paskutinė pagalba mūsų galutinėje agonijoje.

Vienuolis Mykolas, be abejo, nebūtų sugebėjęs nei paaiškinti, nei papasakoti, kas su juo vyksta, negalėtų žodžiais perteikti to džiaugsmo ir ramybės, kuri persmelkė visą jo būtį. Tačiau jis labai aiškiai suvokė, kad yra ir kryžius, ir rutulys ir jie sudaro absoliučiai tikrą kupolą, kuriuo jis leidžiasi, ir visiškai nebesvarbu, kuo šis nusileidimas baigsis. Tokia būsena tęsėsi pakankamai ilgai, idant vienuolis pradėtų beprotišką nusileidimą.

Kol Mykolas pasiekė patį galerijos viršų, bent šešis kartus klaiki baimė vis sugrįždavo kaip audros debesys, besispjaudantys žaibais. Kol jis pasiekė saugią vietą, jautėsi tarsi girtuoklis, kuriame kovoja dvi sąmonės: viena rami, nerūpestinga ir padedanti judėti į priekį, o kita – žvelgianti į pavojus kaip į mirtiną grėsmę, labai susirūpinusi, perspėjanti apie negandas ir visiškai nepadedanti gelbėtis.

Kai pasiekė galeriją, Mykolas nustebo – jam atrodė, jog šliaužti veidu į kupolą teks dar ilgai – nors iki žemės dar buvo toli, tarsi nuo saulės būtų nukritęs į mėnulį, jis vis vien apsidžiaugė kietu pagrindu ir net pramankštino kojas.

Vienuolis tenuėjo keletą žingsnių ir išvydo tai, kas smogė ne mažesne jėga nei žaibas. Jam kelią užstojo žmogus – paprastas, dramblotas, abejinga veido išraiška, apsirengęs įprasta uniforma, kurioje žvilgėjo daugybė sagų. Mykolui nekilo klausimas, ar šis solidus ir labai nustebęs vyriškis, su vešliomis rudomis žandenomis ir metalinėmis sagomis, taip pat čia kokiu nors būdu atskrido. Palaima ir prielankumas netikėtai pasirodžiusiam žmogui pripildė vienuolio širdį ir ištirpdė bet kokius klausimus. Jį net užvaldė troškimas ir mintys, kaip būtų šaunu, jei jie kartu praleistų šioje galerijoje visą amžinybę. Kaip būtų nuostabu neskubant skanauti kiekvieno neprilygstamo grožio atspalvio, kurį skleidžia sutiktojo žmogaus siela, o be to, juk joje galima rasti nuostabius jo tetų ir dėdžių sielų atspindžius. Dar prieš akimirką vienišas vienuolis buvo pasmerktas mirčiai. O dabar jis gyveno tame pačiame pasaulyje, kaip ir tas nuostabus žmogus. Ši mintis Mykolo sielą užliejo nauja džiaugsmo ekstaze.

Aukštutinėje galerijoje, apjuosiančioje bažnyčios kupolą, tėvas Mykolas sutiko patį kilniausią ir nuostabiausią iš visų žmonių, vertą begalinės meilės ir dieviškos pagarbos, geresnį nei visi šventieji kartu sudėjus, didingesnį nei bet kuris herojus – jis atrado savąjį Penktadienį4.

Pro naujojo rojaus spalvų žaismę ir dievišką muziką iki Mykolo sunkiai kelią skynėsi kažkokie žodžiai, kuriuos nuostabusis nepažįstamasis, panašu, skyrė būtent vienuoliui. Mykolas išgirdo tik žodžių nuotrupas apie tai, jog esą baigėsi kažkokio lankymo valandos, kad kažkas yra neteisėta. Jis suprato ir frazę „pakilti iki čia“. Šis puikus žmogus neabejotinai – kaip ir Mykolas – buvo įsitikinęs, kad žemė yra žvaigždė danguje ir kelias kryžiumi į viršų būtinai veda į ją.

Gana ilgai Mykolas paprasčiausiai grožėjosi uniformuoto žmogaus balso muzika. Paskui pradėjo įsiklausyti ir į tai, ką jis sako, ir net pradėjo stengtis kažką atsakyti į jau ne kartą pakartotą ir vis ryžtingiau užduodamą klausimą. Mykolas suprato, kad prieš jį stovintis Dievo paveikslas su metalinėmis sagomis labai nori sužinoti, kaip vienuolis čia pateko. Mykolas atvirai papasakojo, kad atkeliavo čia Liuciferio laivu. Kai Dievo paveikslas išgirdo šį paaiškinimą, jo elgesys radikaliai pasikeitė. Jis primygtinai nebereikalavo Mykolo pasiaiškinti, nebesikreipė į jį kaip į tvarkos drumstėją, tačiau prakalbo lipšniai ir labai draugiškai, tarsi kalbindamas mažą vaiką. Jis tapo itin rūpestingas ir, apglėbęs per pečius, patraukė Mykolą toliau nuo krašto bei pradėjo švelniai vesti jį išėjimo link, kažkodėl vis ramindamas ir taip ramų vienuolį. Jis taip pat, švelniai stumdamas Mykolą į priekį, pradėjo žadėti esą apačioje jų laukiančius džiaugsmus, kurie net nelabai gerai pasaulį pažįstančiam atsiskyrėliui skambėjo pernelyg išpūstai ir neįtikinamai. Vienuolis nenoriai, vien iš mandagumo ir pagarbos, sekė paskui vyriškį nesibaigiančiais sraigtiniais laiptais.

Einant netikėtai atsidarė kažkokios durys ir Mykolas žvilgtelėjo pro jas. Jo palydovas nervingai puolė jį laikyti, tarsi bijodamas, kad Mykolas žengs pro jas į bedugnę, tačiau vienuoliui tesinorėjo stovėti ir grožėtis reginiu. Jis žiūrėjo į spalvotus debesis, kurie šįsyk jau buvo sukurti žmogaus. Aukso, žalumos ir purpuro spalvos jo akyse virto serafimų figūromis. Žvaigždės spindėjo ne viršuje, bet apačioje, apšviesdamos daugybę žmonių, vieną šalia kito. Vargonų garsai sudrebino orą ir juose vienuolis Mykolas išgirdo dar galingesnį ir labiau sukrečiantį žmogaus, nuo pat sukūrimo iki pasaulio pabaigos besikreipiančio į savo dievus, balsą. Mykolas net pasijuto esąs dievas, į kurį kreipiasi visi apačioje esantys žmonės.

– Ne, visi malonūs dalykėliai yra ne čia, – pasakė pusdievis su blizgančiomis sagomis.

– Pažadu, tai, ką išvysite apačioje, jus labai nustebins ir pradžiugins.

Akivaizdu, kad uniformuotas vyriškis visiškai nesijautė dievu, tad Mykolas nebandė aiškinti jam savo jausmų, bet nuolankiai sekė paskui laiptų serpantinu. Jis neturėjo supratimo, kur ir kokiame aukštyje jie yra. Vienuolis vis dar buvo persmelktas kosminio šalčio ir to, ką vienas prancūzų rašytojas taikliai pavadino „svaiginančia begalybe“, kai dar vienerios durys atsidarė ir su nenusakoma nuostaba jis atsidūrė paprastoje gatvėje, užtvindytoje veidų, namų ir virš galvų šviečiančių žibintų. Staiga tuo pačiu metu jis pasijuto ir labai laimingas, ir labai menkas. Jam atrodė, kad sugrįžo į vaikystę – vaikiškai rimtai spoksojo į gatvės grindinį, tarsi tyrinėdamas, ką su juo dar būtų galima nuveikti. Jis jautė visišką džiaugsmo pilnatvę, kuri nepasiekiama išdidiems – džiaugsmą, kuris labai priartėja prie nusižeminimo ir, iš tiesų, yra neatskiriamas nuo jo. Nusižeminimas pažįstamas tik tiems, kurie išsigelbėjo iš mirties nagų, tiems, kurie netikėtai vėl sutiko meilę ir, aišku, tiems, kurie patiki, kad jų nuodėmių našta ką tik buvo nuimta.

 Jis grožėjosi viskuo, ką matė. Tai buvo ne vien tingus estetinis jausmas, bet veikiau vaiko, godžiai šlamščiančio pyragaičius, džiūgavimas. Jį linksmino į kubelius panašūs namai, tarsi juos kažkas tvarkingai būtų išpjovę iš medžio. Didžiulės parduotuvių vitrinos jį džiugino kaip vaiką, kuris sugeba jose įžvelgti nuotaikingą pantomimą. Jis neabejotinai buvo pats laimingiausias vaikas pasaulyje, nes per tą laiką, kol kabėjo ir paskui slydo Šv. Pauliaus bažnyčios kupolu, visa visata buvo sugriauta ir sukurta iš naujo.

Staiga į tamsias gatveles įsiveržė dūžtančio stiklo garsas. Kaip įprasta, šis garsas stebuklingu greičiu subūrė minią londoniečių. Stiklo duženos ant šaligatvio spindėjo tarsi žvaigždės. Policininkai jau buvo apsupę labai aukštą jauną vyrą, juodais lygiais plaukais ir tamsiomis iš nuostabos išplėstomis akimis, ant pečių jis buvo užsimetęs pilką škotišką pledą. Jaunuolis ką tik vienu smūgiu lazda buvo išmalęs vitriną.

– Padaryčiau tai ir vėl, – jaunuolis atrodė net išblyškęs iš pykčio, – kiekvienas tai turėtų padaryti. Ar jūs matėte, kas ten parašyta? Prisiekiu, aš nė kiek nesigailiu to, ką padariau.

Kai jaunuolis išvydo vienuolio abitu apsivilkusį Mykolą, jis su tikro kataliko pagarba nusiėmė beretę ir nulenkė galvą:

– Tėve, ar matote, kas ten parašyta, – jaunuolis šaukė, net drebėdamas iš pasipiktinimo, – ar matote? Pradžioje aš net negalėjau patikėti, o kai supratau, tuoj pat sumaliau į miltus tą vit-
riną!

Mykolas liūdnai pajuto, kad visa pasaulio harmonija, kurią ką tik taip stipriai jautė, dabar genama iš širdies. Naujas, vaikiškai nekaltas pasaulis, kurį ką tik išvydo, kitiems buvo nematomas. Žmonės, kaip įpratę, toliau kvailai ir beprasmiškai buvo įsivėlę į ginčus, kur labai daug ką abi pusės gali pasakyti ir visi šie žodžiai tiek mažai iš tiesų tereiškia. Vienuolis jautė didžiulį norą perteikti jiems savo džiaugsmą ir visą Dievo meilę, kurią jautė. Jiems nederėtų žengti nė žingsnio, kol neišvys visos savo būties saldybės ir džiaugsmo. Jie neturėtų grįžti namo, kol nepradės džiaugtis vienas kitu kaip mylimi broliai. Kryžius, nuo kurio jis nusileido žemyn, metė viską pranokstančios malonės šešėlį. Pirmieji vienuolio Mykolo žodžiai skambėjo kaip sidabro varpeliai ir visa minia nuščiuvo juos išgirdusi. Jei jam būtų leista bent valandą žodžiais perteikti visą nušvitimą, kurį jautė, neabejotina, šioje Londono gatvelėje būtų gimusi nauja religija. Tačiau sunki Mykolo palydovo ranka nusileido jam ant pečių.

– Šis vargšelis kiek pamišęs, – su plačia šypsena jis paaiškino miniai. – Radau jį, vaikštinėjantį ant Katedros stogo, ir jis man pradėjo aiškinti, kad čia pateko skraidančiu laivu. Gal, konstebli, galėtumėte pasirūpinti juo?

Vienas iš konsteblių sureagavo į šį prašymą. Dar du konstebliai rūpinosi jaunuoliu, sukėlusiu tiek triukšmo, o ketvirtas bendravo su parduotuvės savininku, kuris vis labiau grimzdo į pasipiktinimo pelkę.

Policininkai palydėjo jaunuolį ir piktą parduotuvės savininką į teismą, kur ir mes paskui juos keliausime jau kitame knygos skyriuje. Taip pat jie nugabeno laimingiausią pasaulyje žmogų – vienuolį Mykolą – į beprotnamį.

G.K.Chesterton. Rutulys ir kryžius. Vilnius: Aštuntoji diena, 2015.

Comments are closed.