Ilgamečiam Nacionalinio operos ir baleto teatro scenografui, menininkui Henrikui Cipariui mene yra svarbiausia perteikti idėją. Menininkui pirma gimsta sumanymas, kurį jis įgyvendina meninėmis priemonėmis. Jo kūrybai nėra pagrindinis kriterijus spalvų kontrastai ir kiti vien jausminį lygmenį liečiantys dalykai. 



Ilgametis Operos ir baleto teatro scenografas sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus apie 60 spektaklių, yra surengęs apie 40 įspūdingos reljefinės tapybos parodų. Kiekvieną menininko tapybos kūrinį lydi konkrečiai jam parinktas eilėraštis. Vienas svarbiausių menininko ciklų – „Lietuvos kančia“, kuriame dominuoja tragiški Lietuvos istorijos momentai, yra padovanotas Lietuvos genocido aukų muziejui. 



Su menininku kalbamės apie kūrybą, apie tai, iš ko kyla įkvėpimas, bei jo jausmus gimtajam kraštui.


Kaip prasidėjo Jūsų kaip menininko kelias? Kaip atėjote į meną? 



Į mano širdį meninės kūrybos jausmas pasibeldė dar Rietave. Mylėjau šį miestelį. Mane veikė jautri, šilta mamos siela. Namuose buvome sukaupę daugybę reprodukcijų ir atvirukų su dailininkų kūrinių reprodukcijomis, kuriomis aš domėjausi.

Be to, vyresnysis brolis Ričardas turėjo aliejinių dažų ir tapydavo. Kai gyvenimas man pasirodė pilkas, aš paėmiau jo dažus. Pabandžiau… ir gyvenimas praskaidrėjo. Pabandžiau ir… vėliau jau dalyvaudavau Rietavo rajono ir Telšių apskrities liaudies kūrybos parodose, o 1957 metais tapau laureatu. Vėliau neilgai tapėme abu. O dar vėliau jau tik aš vienas.

Vyriausiasis brolis Sigitas rašė eilėraščius. Mūsų namuose lankydavosi poetas Stasys Žlibinas, rašytojas Vytautas Norbutas, brolio Ričardo klasės draugas. Vykdavo diskusijos literatūros ir meno klausimais.

Labai pamėgau tapybą, tada įstojau į Dailės institutą. Labai mėgau tapybą, tačiau kadangi taip pat mėgau muziką, perėjau į scenografiją. Norėjau būti arčiau muzikos, dramos, veiksmo.

Kai mirė mano mokytojas Vytautas Palaima, į Dailės institutą buvau pakviestas scenografijos studijos vadovu. Tada dėsčiau studentams apie teatro meną, apie muziką, vaizdo ir literatūros jungtį.

Vėliau, dirbdamas Operos ir baleto teatre, turėjau nežmoniškai didelį krūvį. Apie dešimt metų prie molberto, tapybos galėjau prieiti retai ir tik protarpiais. Tik išėjęs iš teatro pradėjau kurti, tapyti labai intensyviai. To imuosi praktiškai kiekvieną dieną.

Kas Jums yra įkvėpimo šaltinis? 



Negaliu pasakyti. Tai yra mano sieloje. Jaučiu, kad noriu kurti. Noriu duoti, noriu palikti. Noriu fantazuoti. Mano tapyba nėra tokia, kaip daugelis tapytojų sako, kad svarbiausia yra spalva, spalviniai santykiai. Kartais pasižiūri ir matai, kad paveiksle svarbiausi spalvų derinimo santykiai – raudona su žalia, mėlyna su oranžine, geltona su violetine. Kadangi kontrastinės spalvos labai gražiai suskamba tarpusavyje.

Man mene svarbiausia yra kažką pasakyti, svarbi yra idėja. Neužtenka vien to, kad paveiksle fiziškai ar emociškai jaučiamas grožis. Kiekvienam darbui reikia rasti idėją.

Idėja gimsta pirmiau darbo, ar būna ir kad pats darbas padiktuoja idėją?

Ne, pirmiau gimsta idėja. Būna, kad iš karto žinau, ką noriu kurti. Be abejo, kuriant truputį gali kas nors keistis, bet iš esmės kuriu tai, kas jau yra sumąstyta. Taip pat prie dailės darbų man visada norisi derinti literatūrą, poeziją.

Nekuriu iliustracijų, bet sukurtiems darbams visada pritaikau poezijos posmus. Mano kūryboje dalyvauja trys mūzos – dailė, muzika ir poezija.



Kas yra Jūsų gyvenimo mokytojai?

Laimingas, kad gyvenime sutikau gerų mokytojų, kurie tokiu sunkiu pokario laikotarpiu suprato ir įvertino mano padėtį, ir kitų – taip pat. Atleiskite mums už mūsų klaidas ir nesusipratimus, ne viską mes supratome ir žinojome. O mokytojai – tai nuostabūs žmonės, kurie mus mokė ir auklėjo, o mes ėmėme iš jų tiek, kiek kas sugebėjome. Mano padėka ir pagarba mokytojams, kuriuos gerai prisimenu: Janina Brazauskaitė, Liudas Gedgaudas, Pranas Gimbutas, Valerija Inčiūraitė, Olga Jakobsonaitė-Pocevičienė, Karolina Jurkutė-Pakalniškienė, Regina Kuzmaitė, Antanas Liutkevičius, Adelė Meškauskienė, Julius Norkevičius, Liudmila Palškova, Regina Ragmaniūtė, Jonas Ruibys, Ieva Stempereckaitė-Gimbutienė, Emilija Šikšnienė, Kazys Šikšnius, Aldona Venckutė… Atsiprašau, jeigu ką nors praleidau. Jie visi nuostabūs, mylėjau ir myliu juos. Esu jiems dėkingas. Nors žinau, kad jau su kai kuriais likimas amžiams mus ir išskyrė.

Kuri Jūsų kūrybos dalis Jums pačiam yra artimiausia? Ar kurių nors spektaklių scenografija, ar Jūsų paties tapyba?

Kadangi svarbiausioje savo kūrybos kelio dalyje aš nuėjau į scenografiją, tai ji man, ko gero, ir yra artimesnė. Ten susitinka ir dailė, ir muzika, ir judesys. Tokie spektakliai kaip „Marių paukštė“, „Norma“, kur ir atlikėjai, ir scenografija, ir ne tik mano mintimis tai buvo sėkminga, bet ir kritika, ir spauda, ir teatro žmonės labai teigiamai atsiliepė. Visos meno sritys buvo labai tinkamai suderintos viename meno kūrinyje.

Gal galėtumėte papasakoti, kaip kito Jūsų paties požiūris į meną per gyvenimą? Galbūt ir pati kūryba kažkiek kito?

Kalbant apie scenografiją, aš taip jaučiau, mąsčiau, kad viskas turi būti vientisa, kad turi būti vienas stilius. Gal tik kokybė keitėsi. O tapydamas nesistengiu kurti taip, kaip buvo kuriama seniau, bandau viską daryti po trupučiuką kitaip, kažką savo naujo pateikti.

Kai mes prisimename impresionizmą, kaip žinome, paveikslus parodose kabindavo labai aukštai. Buvo bijomasi, kad lankytojai juos gali pradurti su skėčiu. Publika būdavo pasipiktinusi tokia tapyba… O dabar juos vertiname visiškai kitaip. Ir dabar būna, kad menas vertinamas vienaip, bet su laiku paaiškėja, kad iš tiesų yra visai kitaip.



Dažnai būna, kad savame laike gyvenantys žmonės yra nepajėgūs suprasti dabar kuriamų darbų…

Taip, nes kartais kai kurie meno žmonės laiką truputį aplenkia.

Kaip klostėsi Jūsų, kaip scenografo, kelias? 



Pumpurai krovėsi ankstesnių metų šešėlyje, o aš kantriai laukiu, kada jie prasiskleis. Matyt, atėjo tas metas. Mano teatrinio gyvenimo kelias, į kurį įžengiau dar būdamas studentas, buvo ilgas – tęsėsi 36 metus ir nebuvo nei tiesus, nei lygus. Jis ėjo nepramintais takais ir per miškus, ir per kalnus, ir per pelkes, juo ėjau ir dienomis, ir naktimis, ir tekant saulei, ir įpusėjus nakčiai…

Ir nusivedė jis mane už rankos į savo pasaulį. O naujas pasaulis tarsi suspaudė mane savo glėbyje – ne savo dydžiu, savo įvairialypiškumu. Reikėjo ieškoti, –  ir jame sukurti save. Aš kūriau save, o kūryba yra menas, meilė, tikslas ir gyvenimas. Kaip suderinti protą su jausmu, kaip pasiekti harmoningos vienybės? Teatro magija užbūrė mane…

O spektaklis yra meno kūrinys. Mes ne tik stebime aktorių veiksmus, mes matome jų dvasines savybes. Gyvo žmogaus kvėpavimas, jo buvimas čia pat, jo kalba, mimika, gestai suteikia teatro menui dvasinės ir emocinės energijos, veikia žmogaus sielą ir širdį. Mūsų mylimi dainininkai, artistai, mums yra labai artimi. Juk kai mums blogai, mes klausomės muzikos, gražių dainų, ir tai mus ramina, žiūrime spektaklius ir išgyvename kartu su vaidinančiais aktoriais.

Scenografas – tai vienybės atskleidėjas tarp dramaturgijos, muzikos ir choreografijos. Scenografija turi pereiti per meninės kūrybos žaizdrą ir ten išsilydyti į meninį kūrinį.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiausia scenografui? 



Spalvos, linijų ir dėmių išdėstymas plokštumoje ir erdvėje, atskleidžiant spektaklio idėją, atmosferą ir charakterį. Ypatingą dėmesį reikia skirti teksto, vaizdo ir muzikos sintezei, formuoti sugebėjimą matyti spektaklio visumą, šviesą ir spalvą panaudoti kaip emocinės išraiškos priemonę, scenografijos makete pasitikrinti dekoracijų planavimą, detalių išdėstymą, mastelį, medžiagas, faktūrą, šviesą.

Būtina nutolti nuo iliustravimo, o ieškoti scenovaizdyje spektaklio idėjos. Muzikinio spektaklio scenografija išreiškia išorinį veiksmo turinį, o muzika – vidinį. Scenografija sukelia muzikines asociacijas, o muzika – regimąsias asociacijas.

Šviesos partitūra atspindi ir yra susijusi su muzikine dramaturgija. Dramos, operos ir baleto spektakliuose skirtingai panaudojama scenos erdvė, skirtingai nuo spektaklio žanro kuriamas teatrinis kostiumas.  

Teatro spektaklis yra meno kūrinys. O meno kūrinį žiūrovui reikia pateikti užbaigtą. Žiūrovams nepasakysi, kad kažkas nepagaminta ar blogai pagaminta, kad kažkas darė ne tai, ką turėjo daryti. Reikalauju ne sau – reikalauju bendram teatro reikalui. Gėda bus ne man, gėda bus teatrui.

Kuo ypatingas yra teatrinio kostiumo kūrimas? 



Kostiumai spektaklyje – tai muzikos ir dailės judantys elementai. Kostiumų projektai – tai veikiančiųjų personažų paveikslai, kurių siluetas, faktūra ir spalva turi atitikti epochą, stilistinį sprendimą bei spektaklio žanrą.

Spektaklio metu scenoje būtini spalviniai ir toniniai kostiumų akcentai bei jų vieta scenoje pagal spektaklio paveikslus. 

Savo kūryboje domėjausi techninėmis ir technologinėmis naujovėmis, teatrinėmis medžiagomis bei jų panaudojimu kostiumų ir dekoracijų gamyboje.

Kuriant kostiumus kinui ar televizijai naudojamos kitos medžiagos nei teatro spektakliui. Teatrinį kostiumą žiūrovas mato iš atstumo, todėl jis turi būti sukurtas stambesniu, spalvingesniu raštu ir ornamentu ir padarytas grubesniu reljefu. Toks kostiumas nufilmuotas stambiu planu atrodo per daug grubus. Smulkiu ornamentu dekoruoti kostiumai teatre atrodo blankūs, neįdomūs, o nufilmuoti stambiu planu atrodo labai gerai.

Artistų grimas ir perukai taip pat turi būti skirtingi teatro scenoje ir televizijos įraše ar tiesioginėje transliacijoje.  

Artistams kostiumai turi būti pateikiami jau į repeticijas, jie turi su jais kurti savo personažus, turi prie jų priprasti, išmokti naudotis ginklais, šalmais, skraistėmis ir kita atributika. Reikia išmokti nešioti – vyrams fraką, smokingą, pirštines, moterims – sukneles su šleifu, su krinolinu.

Darant šviesų montažus, scenoje būtini spalviniai ir toniniai kostiumų akcentai pagal spektaklio paveikslus ir jų vietą scenoje. Maždaug čia ar čia, taip ar kitaip – negali būti. Scena – šventa vieta.

Kaip atrodo Jūsų kūrybos procesas? Ar esate iš tų žmonių, kurie dirba nuosekliai, ar tik tuomet, kai pagauna įkvėpimas?

Dažnai būna, kad sukuriu darbą ir tą akimirką atrodo, jog jis yra toks, koks turi būti. Tačiau dažnai būna, kad praėjus laikui pasižiūriu į jį ir pamatau, nepasakyčiau, kad klaidas, bet tam tikrus paklydimus. Tuomet paimu darbą ir kartais netgi pertapau jį ant viršaus. Labai daug mano darbų yra pertapyti. Tačiau būna, kad kartais taip geri darbai ir susigadina. Kartais naujų idėjų įkvėpimas ateina prie jau sukurto darbo.

Esate kilęs iš Rietavo. Kokie Jūsų jausmai gimtajam kraštui? Ar buvo sunku išvykti? Ar dažnai grįžtate?

Išvykau ne savo noru, nors studijuoti ir svajojau. Sugrįžau į Rietavą tik po keturiasdešimties metų, 2001-aisiais, į savo personalinės parodos atidarymą nuostabaus žmogaus, Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktoriaus Vyto Rutkausko iniciatyva. Sugrįžau vėl į savo miestą, savo mokyklą, savo klases. Dabar čia Oginskių kultūros istorijos muziejus.

Man Rietavas tiek brangus, kad galėčiau išbučiuoti visus ten sutiktus žmones.  

Tai – Kunigaikščių miestas, mano jaunystės miestas, mano svajonių ir vilties miestas, į kurį mes su šeima persikėlėme, o jis – į mano širdį. Oginskių rūmų ir parko aura veikė mano sielą.

Iš senųjų dvaro pastatų iki mūsų dienų išliko muzikos mokykla, muzikantų bendrabutis, vandens bokštas, keli ūkiniai pastatai, sargo namelis, dalis tvoros, dveji vartai. Dvarvietės pakraštyje, prie kelio į Plungę, tebestovi Oginskių šeimos koplyčia. Čia ilsisi Bogdano Oginskio ir jo brolio Mykolo palaikai. Akmeninis paminklas žymi jo tėvo Irenėjaus Oginskio kapą. Praleisdavau daug laiko vaikščiodamas parko alėjomis, sėdėdamas po senais parko medžiais, gėrėdamasis apžėlusiais tvenkiniais…

Deja, ne viską mes žinojome. Nežinojome, kad po mūsų krepšinio aikštele ir buvo pagrindiniai Oginskių kunigaikščių rūmų pamatai. Nežinojome, kad rūmų liekanos užkastos giliai po mūsų kojomis. Bet užtat mes, dar vaikai, matėme šalia tuomet buvusios milicijos lentomis aptvertame kieme, dažnai atvežamus išniekintus nužudytų partizanų kūnus…

Vidurinės mokyklos pastatas, buvusi Oginskių muzikos mokykla, dar stovėjo sovietų laikais. Ir tik pradėtas griauti Nepriklausomos Lietuvos laikais. Kaip ir kiti Oginskių rūmų pastatai buvo griaunami taip pat Nepriklausomos tarpukario Lietuvos laikais. Rietaviškiai, pridėkime ranką prie širdies ir ištarkime – gėda!



Ką Jums reiškia žemaitiška tapatybė?

Sunku dabar pasakyti, praėjus daug laiko atsimenu, kad kažkurioje parodoje mane prašė pakalbėti žemaitiškai. Aš atsisakiau, nes bijojau, kad tarmė gali būti netaisyklinga, kadangi jau šešiasdešimt metų nekalbu žemaitiškai. Tačiau kai pamatau ar išgirstu žemaitiškai kalbančius žmones, ar sužinau, kad kas nors yra žemaitis, tai man atrodo, tarsi tai būtų artimas giminė.

Comments are closed.