Gal kad artėja gražiausios metų šventės (nori nenori, tampi sentimentalesnis), gal kad su kiekviena diena lauke vis šalčiau, susimąsčiau apie namus. Jei jau remtis statistika, vidutiniškai čia praleidžiame pusę savo gyvenimo. Kiekvienas savuose – mažuose, jaukiuose, uždaruose, kur jaučiamės patogiai, saugiai, šiltai. Kur atsiskleidžia tikrasis žmogaus „aš“, kur kaip sakoma, pasirodome be kaukių… Namuose nėra prasmės apsimetinėti, nes čia tau niekas negresia. Bet klausimai veja vienas kitą: kas man ir mūsų vaikams yra namai? Ar svarbu šeimai turėti savo erdvę, kurioje nuo pat šeimos susikūrimo augtų meilė, tarpusavio santykiai, megztųsi patirtys, veiksiančios visą ateinantį gyvenimą? Kas yra namai ne ta materialiąja prasme, o vidujine, kas veikia, jog vieni užaugę tampa dažnai namus keičiančiais miesčionimis, o kiti – laimingais šeimynykščiais, sėkmingai derinančiais meilę namams ir darbui?

Man vaikystėj visada buvo geriausia namie. Nors gyvenom dviejų kambarių bute ir kaip visi vyresnieji vaikai pasvajodavau apie atskirą nuo savo mažesniosios sesers kambarį, arba kad turėtume didesnį butą, arba kad gyventume nuosavame name kaip ta mano klasiokė… Bet mūsų kambary, mūsų namuose, buvo gerai. Ir ne vien dėl to, kad mama leisdavo sienas nuklijuoti norimais plakatais bei kitomios smulkmenomis, rašomąjį stalą perstatyti taip, kaip norisi tą dieną, ir draugų atsivesti… Ir net ne todėl, kad kai tėvų nebūdavo, pasidarydavom atrakciją ir iš pirmo buto aukšto į lauką šokdavom per langą arba užsiimdavom tuo metu itin populiaria pramoga tarp vaikų – skambinėjimu… Tiesiog namuose būdavo jauku, paprasta, lengva. Čia galėjai daryti ką nori, nors, kita vertus, kažkokios vidinės taisyklės egzistavo, nežinau, ar dėl jų tardavomės, ar tiesiog tėvai savo pavyzdžiu, bendravimu tai perdavė… Dabar, kai jau turiu savo vaikų, vis akivaizdžiau matyti, kad elgesys namuose yra vienas iš svarbiausių egzaminų auklėjimo procese ir kokia svarbi yra elgesio namuose kultūra.Tai vidinė kultūra, ją labai sunku apčiuopti, apibrėžti tam tikromis taisyklėmis, draudimais. Bet ji yra. Ir ryšys tarp žmogaus bei jo namų – tiesioginis, nors ir nematomas.

Tada sekė šėliojanti jaunystė, kurioje dabar jau įžvelgiu naujos savo erdvės, naujų savo namų paiešką. Ji vyko visiškai nežymiai, gal net nesąmoningai – per tai, ką mokiausi, per tuos, su kuriais bendravau, kuriais žavėjausi. Studijuojant, matyt, ir įvyksta atsiskyrimas nuo savo senųjų – vaikystės – namų, gimtosios vietos, kur dar prieš kelerius metus visus pažinojai, jutai kontekstą, buvai suaugęs. Čia pradedi kurti savo paties gyvenimą. Kur reikalingi ir savi namai.

Dabar su šeima turime savo namus. Ir įdomiausia stebėti, kaip jau mūsų dukros juos supranta, kaip vertina, ką galvoja. Tarkim, penkiametei atrodo, kad ji visada bus su mumis, nes vaikai gi negali gyventi be savo mamų. Dešimtmetei jau rodosi įdomu, kad kažkada ji baigs mokyklą, tada važiuos mokytis… O trimetei svarbiausia jos lovytė ir žaisliukai. Kas yra namai mums? Tas kelių kambarių butas viename Vilniaus mikrorajonų? Ta knygomis apstatyta erdvė? Ankšta virtuvėlė, kurioje daugiavaikei šeimai sutilpti sunku? Tikrai ne tik. Tai ir mūsų buvimas namuose, tai ir tai, ką mes čia veikiame, tai ir saugumas… Ir ne brangūs įrengimai, ne kilimai ir krištolas kuria namų jaukumą. Svarbiausia, matyt, ne sudedamosios dalys, o ką mes su jomis veikiame, kaip kuriame tarpusavio santykius, ar jie malonūs, mieli… Kaip ypatinga tvarkos mėgėja, turiu pripažinti, kad kažkiek namų jaukumo supratimą veikia tvarka ir švara, tačiau tai irgi turėtų išlikti harmoningas reikalas, t. y. kai kiekvienas šeimos narys turi savo įsipareigojimų, t. y. ne tik mama prižiūri, kad namuose būtų tvarka, tuo rūpinasi kiekvienas šeimos narys.

Galvoju, ar mus dar namų sąvoka šventa, būtų tai mažas butukas ar gimtoji šalis? Juk kiek daug žmonių išnaršo visą pasaulį, ieškodami laimės ir pasitenkinimo, išbando skirtingas veiklas, savęs tobulinimo ar interjero įrengimo kursus, bet ar randa ką geriau už namus? Aš, matyt, būsiu iš tų namisėdų, kuriems geriausia namie. Man net po triukšmingo gimtadienio vidury nakties parvairuoti namo atrodo normaliau nei likti viešbutyje su kitais… Namuose kitų nėra – tu čia šeimininkas, ponas, laisvas. Tu čia gali būti bet kaip, bet ir geriausiai: pailsėti, išsimiegoti, nugesinti įtampą, išlaisvinti jausmus.

Mes visi tokie skirtingi šiame savų namų skruzdėlyne. Bet su savu namų jaukumu. Kurį kuriame kasdien: bendraudami su namiškiais, papuošdami širdis ir namų kerteles šventėmis, nurimus dienai žvelgdami į judrią automobilių lempelių girliandą, suguldę vaikus išgyvenantys tylą, o vaikams pabudus – buvimo džiaugsmą.

Ir kai norisi kokių išorinių dalykų – didelio buto, naujos sofos ar visose parduotuvėse užverstų mielų smulkmenėlių, stengiuos galvoti, kad ne vien iš to susideda mūsų namai. Norams nėra galo, net ir milijonų neužtektų visiems jiems išpildyti. Tad gal geriau nenorėti per daug, pastenkinti tuo, kur esi ir su kuo esi? Gal geriau jau susėsti prie stalo puodeliui arbatos ar ginčams nurimus paklausti: „Kaip praėjo tavo dienelė?“ (taip klausia mūsų trimetė). Rasti laiko knygai, vakaro pasakai, tvarkai galvoj ir širdy. Būti ten, kur esi. Nes nieko geriau už namus ir nėra…

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *