Ar kada nors patyrėte nesėkmę? O gal darėte klaidų? Jei taip, tai šios įžvalgos būtent jums. Jūsų nesėkmės – tai įrodymas, kad viskas dar prieš akis. Nesėkmės, klaidos gali būti tiltas, o ne barikada kelyje į sėkmę.

Nesėkmė atrodo grėsminga, tačiau tai tik požiūrio taškas. Svarbu ne tai, kaip žemai nukritome, o tai, kaip atsitiesėme ir į kokią naują viršūnę sugebėjome užlipti po šio kryčio. JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas sakė: „Nepalyginamai geriau išdrįsti daryti svarbius poelgius, pasiekti šlovingų pergalių, kartais patiriant nesėkmių, nei stoti greta tų nelaimėlių, kurie nesidžiaugia ir nepatiria kančių, nes gyvena pilkoje migloje, nepažindami nei pergalių, nei pralaimėjimų.“

Rizikingiausias žingsnis gyvenime – tai susigalvoti pernelyg daug pasiteisinimų, kodėl nerizikuosime, sukurti per daug apsaugos priemonių, kurios saugo ne tik nuo nesėkmių, bet ir nuo paties veiksmo.
Kiekvienas žmogus, kuriam pavyko pasiekti aukštumų, bent kartą stovėjo ant bedugnės krašto. Jau geriau pabandyti ir patirti nesėkmę, nei apsispręsti nieko nedaryti ir sėk- mingai to apsisprendimo laikytis. Žmogus, kuris niekada nedaro klaidų, neišvengiamai pervargsta nuo nieko neveikimo. Jei nedarome klaidų, vadinasi, mums trūksta drąsos. Sėkmė – tai tik vieną kartą daugiau atsikelti, nei nupulti. Mes skęstame ne todėl, kad patekome į vandenį, bet todėl, kad jame pasiliekame. Šventajame Rašte rašoma: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo“ (Pt 28, 13).

Mūsų svajones nužudo ne nesėkmės, bet abejingumas ir apatija. Geriausias būdas išsi- gydyti nesėkmių žaizdas – padaryti išvadas, išmokti pamoką ir… užmiršti visas kitas detales. Nesėkmė gali tapti akmeniu po kaklu, bet gali suteikti sparnus. Vienintelis būdas nepalūžti – tai tęsti pradėtą veiklą. 99 nuošimčiai sėkmės išauga iš buvusios nesėk- mės. Svarbiausia – prisiminkime, kad sutemos tirščiausios prieš aušrą, kad būtent tada, kai skaudžiausiai atsitrenkiame į nesėkmės akmenį ir viskas atrodo prarasta, privalome nenuleisti rankų, nes tol, kol patys nepasiduodame, tol dar niekas nepralaimėta. Arbatos vertė ir skonis atsiskleidžia tik tada, kai ji užpilama karštu vandeniu. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų gyvenimus.

Iš knygos MOZAIKA (sulipdė A.Navickas), Vilnius: Aštuntoji diena, 2016.

Comments are closed.